Vyriausybė lengvu paspaudimu „palaikino” Seime svarstomą idėją leisti visoms Lietuvos savivaldybėms apmokestinti turistus vadinamuoju pagalvės mokesčiu. Dabar teisę taikyti šią rinkliavą turi tik kurortų savivaldybės, kur ją sumoka viešbučiuose, svečių namuose ar kitur nakvojantys lankytojai. Tai – jau įprastas pavyzdys, kai mokestis iš pradžių įvedamas nedidelei grupei žmonių (kurortų lankytojams), bet pamažu jo taikymas vis plečiamas ir tampa visuotinis.
Rinkliava paremta mintimi, kad šiuo metu „savivaldybės patiria sąnaudų” dėl turizmo plėtojimo, tačiau „tiesioginės naudos” iš to negauna. Projekto autorius daro išvadą, kad būtų normalu taikyti 1-2 eurų pagalvės mokestį vienam asmeniui už vieną naktį. Žadama, kad įteisinus rinkliavą bus sudaryti „būtini finansavimo šaltiniai turizmui nuosekliai plėtoti ir skatinti, rinkodaros programoms vykdyti bei turizmo ir poilsio infrastruktūrai išlaikyti ir plėtoti”. Ar tikrai naujas pagalvės mokestis sudarys geresnes sąlygas turizmo plėtrai? Kokios būtų naujojo mokesčio pasekmės?
Naujojo mokesčio prielaida – klaidinga
Teiginys, kad savivaldybės plėtoja turizmą, tačiau iš to negauna naudos, yra gana populiarus. Tačiau, pirma, ar už viešas paslaugas tikrai turi būti gaunama tiesioginė ar netiesioginė nauda? Savivaldybės iš mokyklų juk irgi „tiesioginės” naudos negauna, tačiau niekas nesvarsto apmokestinti jų „suolo” mokesčiu. Antra, šis teiginys yra dar ir netikslus. Į savivaldybių biudžetus patenka ir nekilnojamojo turto, ir žemės mokesčių lėšos, kurias moka turizmo sektoriaus įmonės – viešbučiai, restoranai, kavinės, privačios galerijos, muziejai ir kt.
Be to, į savivaldybių biudžetus pervedama ir dalis gyventojų pajamų mokesčio, kurį moka turizmo sektoriaus darbuotojai, lėšų. Tad savivaldybių biudžetai jau dabar turi naudos iš turizmo, o naujojo mokesčio įvedimas yra paremtas klaidingu teiginiu, kad savivaldybės naudos negauna.
Naujasis mokestis, jeigu jis būtų įvestas, papildytų jau ir taip įspūdingą sąrašą mokesčių, kurie yra mokami turistams įsigyjant įvairių prekių ar paslaugų. Pavyzdžiui, jeigu turistų porai nakvynė viešbutyje kainuoja 100 eurų už naktį, o apsistojama trims naktims, tai pora sumoka beveik 25 eurus pridėtinės vertės mokesčio (PVM). Užuot įvedus naują mokestį turistams, galima būtų PVM už viešbučių paslaugas tiesiog palikti savivaldybių biudžetuose.
Restoranuose, kavinėse, parduotuvėse turistai sumoka ir 21 proc. PVM, ir akcizo mokesčius. Vizas gaunantys turistai moka konsulinį mokestį. Kazino lankytojai – azartinių lošimų mokestį. Turizmo sektoriaus įmonės moka dar ir 15 proc. pelno mokestį, o jų darbuotojai – 15 proc. gyventojų pajamų mokestį, 34 proc. „Sodros” ir 6 proc. privalomojo sveikatos draudimo įmokas. Taigi, norint pagerinti savivaldybių padėtį, galima būtų skirti didesnę dalį šių mokesčių savivaldybėms. Iš visų išvardytų mokesčių į savivaldybių biudžetus dabar patenka tik dalis gyventojų pajamų mokesčio.
Nevalia pamiršti ir „kompensacinio atlyginimo” autoriams už tai, kad viešbučių, restoranų ir kavinių patalpose turistai gali išgirsti jų kūrinius. Pavyzdžiui, viešbučiai privalo dviem asociacijoms mokėti šį „atlyginimą” už kiekvieną kambarį, kuriame yra televizorius, nepriklausomai nuo faktinio viešbučio apgyvendinimo (!).
Ir tarsi visų šių mokesčių būtų negana, turistus norima apmokestinti dar vienu papildomu – pagalvės mokesčiu.
Brangesnes paslaugas labiau pajaus mažiau uždirbantys, jauni keliautojai ir šeimos
Projekto rengėjams atrodo normalu, jei miestų ar šalies svečiai mokėtų 1-2 eurų mokestį. Ši suma tik iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti nereikšminga – juk mokestis būtų taikomas vienam žmogui vienai nakčiai, o tai reiškia, kad ilgiau apsistojusiems lankytojams, ypač šeimoms, kelionės akivaizdžiai pabrangtų. Pavyzdžiui, jeigu priėmus šį įstatymo projektą Vilniuje būtų įvestas 2 eurų pagalvės mokestis, keturių asmenų šeimai savaitės trukmės viešnagė sostinėje pabrangtų net 56 eurais (193 litais).
Žinoma, ne visi turistai vienodai skausmingai pajustų šį mokestį. Vargu ar jis labai baugintų prabangių viešbučių svečius. Tačiau mažiau uždirbantys, jaunesni turistai, kurie labiau linkę apsistoti pigesniuose viešbučiuose, nakvynių namuose, šį mokestį pajustų, nes jis sudarytų reikšmingesnę kainos dalį. Pavyzdžiui, jeigu nakvynė svečių namuose vienam asmeniui vienai nakčiai kainuoja 15 eurų, tai papildomas 1 euro mokestis padidintų nakvynės kainą beveik 7 proc., o 2 eurų mokestis – net 13 procentų.
Projekto rengėjas tikisi, kad naujasis mokestis sudarytų sąlygas turizmo plėtrai. Tačiau padidėjusios nakvynės kainos gali turėti priešingą rezultatą ir sumažinti turizmo patrauklumą, ypač mažesnėse savivaldybėse, kurioms ir dabar gali būti sudėtingiau pritraukti turistų.
Problema dar ir ta, kad mokestį būtų priversti mokėti visi turistai, nesvarbu, ar jie iš tikrųjų naudojasi turizmo infrastruktūra. Tarkime, kaimo turizmo sodybose apsistojantys gyventojai mokėtų šį mokestį, nors jokios viešosios turizmo infrastruktūros toje sodyboje nėra ir tikriausiai nebus. Mokestį mokėtų ir darbo reikalais atvykstantys žmonės, kurie gali net neturėti progos pamatyti lankytinų vietų. Būtų neteisinga rinkti mokestį už tai, kuo žmogus nesinaudoja.
Problemą išspręstų ne naujas mokestis, bet didesnis dabartinių mokesčių skyrimas savivaldybėms
Nepamirškime ir lėšų panaudojimo klausimo. Projekto autorius tikisi, kad lėšos bus skirtos plėtoti turizmui ir infrastruktūrai, taip pat rinkodaros programoms. Tačiau tai nėra įtvirtinta įstatymu, tad realybėje lėšos galės būti panaudojamos bet kur. Palangos miesto patirtis rodo, kad tik nedidelė dalis iš pagalvės mokesčio surinktų lėšų skiriama viešajai turizmo infrastruktūrai, o daugiausia jų tenka kultūros renginiams ne sezono metu, taip pat vaikų žaidimo aikštelėms. Panašiai gali nutikti ir kituose Lietuvos miestuose – mokestį mokės turistai, o panaudotas jis gali būti visai ne turistų reikmėms tenkinti.
Jeigu problema yra tai, kad tik dalis turizmo sektoriaus sumokėtų mokesčių patenka į savivaldybių biudžetus, būtų prasminga ją spręsti ne įvedant papildomą mokestį turistams, bet padidinant šiuo metu sumokamų mokesčių dalį, kuri skiriama savivaldybėms. Leidus savivaldybėms biudžetuose palikti didesnę dalį gyventojų pajamų mokesčio ar visą už viešbučių paslaugas sumokamą PVM, išaugtų ir savivaldybių finansinis savarankiškumas. Tad Vyriausybės ir Seimo „laiko” reikia ne naujam mokesčiui, o nepriklausomai savivaldai.
