Politikų noras įvesti progresinius mokesčius – anokia naujiena. Diskusijos apie šio mokesčio įvedimą, argumentai „už“ ir „prieš“ jau daug sykių girdėti ir daugeliui pabodę. Naujiena galima laikyti nebent tai, kad šiuos mokesčius įgyvendinti pasišovė jau ir dešinieji, kurie taip save nubloškia į kairę. Perėmę kairiųjų retoriką, jie dabar lyg mantrą kartoja apie socialinės atskirties mažinimą ir teisingumo sukūrimą. Tačiau kaip gali teisingumas gimti iš didesnės prievartos, pavydo skatinimo ir noro pasipuikuoti prieš politinius oponentus?
Triūsti neapsimoka
Galbūt dešinieji pamiršo, kad netgi Dievas, teisingumo šaltinis, savo išrinktajai tautai liepė mokėti dešimtinę? Ne progresinę, ne skirtingą tarifinę, bet dešimtinę.
Apklausos rodo, kad būtent tokią pajamų dalį ir šiuolaikiniai žmonės pasiruošę atiduoti mokesčiams savo noru (2008 m. RAIT apklausa – aut.). Politikams iškeliant savo „sveiką protą“, gera proga prisiminti, kad jo buvo net tarp komunistų – Sovietų Sąjungoje buvo nustatytas proporcinis gyventojų pajamų mokestis (13 proc.).
Jeigu dalis politikų vis dėlto užmiršo argumentus prieš progresinius mokesčius, juos derėtų pakartoti. Tokie mokesčiai baustų didesnį vertės kūrimą – atimtų paskatas dirbti daugiau.
Įsivaizduokite du mokytojus – Joną ir Petrą, kurie abu dirba mokykloje. Jonas veda 30 pamokų per savaitę, o Petras nori užsidirbti papildomai ir veda 40; abu turi mokėti 15 proc. gyventojų pajamų mokestį. Naujais mokslo metais valdžia Jonui ir Petrui pateikia staigmeną: norėdama „sukurti socialinį teisingumą“, Petrui liepia mokėti 40 proc. mokestį nuo pajamų, gautų už papildomas 10 pamokų. Ką daryti Petrui – mažiau ruoštis pamokoms, o gal jas trumpinti? Jis pasiskaičiuoja, kad papildomai triūsti neapsimoka, ir nuo šiol veda 30 pamokų per savaitę.
Progresinis tarifas būtų paskutinis šliuzas, atveriantis kelią totaliai emigracijai, paverčiantis emigraciją evakuacija. Žmonės jau ir šiandien kalba, kad nekenčia valdžios, nes dėl jos jų anūkai gyvena užsienyje. Įteisinus progresinius tarifus, netektume ir žmonių (ypač daugiau uždirbančių, pajėgių), ir kapitalo. Lyg rekordinio šešėlinės ekonomikos dydžio būtų negana, progresiniai mokesčiai ją dar labiau išpūstų (juk kuo didesni mokesčiai, tuo labiau žmonės verčiami jų vengti).
Krašto konkurencingumas būtų visiškai sužlugdytas. Tarp valstybių vyksta nuožmi kova dėl investicijų, plokščią ir žemą GPM tarifą turi dauguma mūsų regiono šalių – Estija, Latvija, Čekija, Slovakija, Rusija, Ukraina. Lietuva juk konkuruoja būtent su šiomis valstybėmis, o ne su Skandinavija ar Prancūzija. Net ir turėdami plokščią GPM tarifą, mes dėl daugelio priežasčių pralaimime šią konkurencinę kovą. Daugiau uždirbantieji kenčia dėl „Sodros“ įmokų „lubų“ nebuvimo, kurios egzistuoja gretimuose kraštuose. Užuot kryptingai gerinę investicinį klimatą, politikai pasišovę visam pasauliui pranešti – mums nereikia nei žmonių, nei investicijų, mums nerūpi šalies konkurencingumas. Progresiniai mokesčiai globalioje rinkoje – tikras anachronizmas, ir jeigu jie būtų įvesti, tuo labai greitai įsitikintume.
Bausmės krašto patriotams
Politikų noras įvesti progresinius mokesčius yra archetipinis nenuoseklumo pavyzdys. Formaliai jie deklaruoja siekius, kad atsigautų ekonomika, būtų plėtojamos inovacijos, mažėtų šešėlinė ekonomika, būtų mažinama administracinė našta verslui. Tačiau konkretūs politikų siūlymai, kaip antai progresiniai mokesčiai, turėtų absoliučiai priešingus rezultatus. Generaline linija brėžiamas politikų noras skatinti daug pridėtinės vertės sukuriančių darbo vietų steigimąsi – ir ką tokiems darbuotojams valdžia siūlo? Ogi didesnius mokesčius. Daroma viskas, kad žmonės išsilakstytų iš Lietuvos. Be pensininkų, Lietuvoje liks nebent tik didžiausi patriotai, bet ar gera valdžia gali bausti patriotizmą?
Kodėl žinodami visas neigiamas progresinių tarifų pasekmes, politikai vis tiek jį siūlo?
Neišvengiamai susiduriame su moralės aspektu. Galime įžvelgti, kad politikai manipuliuoja žmonėmis, kursto nesantaiką, kiršina žmones ir skatina jų pavydą. Viešumoje eksponuojamas pavienis pavyzdys, kad gabus verslininkas politikas sumokėjo nedaug mokesčių, nors uždirbo daug pajamų. Nejau teisinėje valstybėje galima iš pagrindų keisti mokesčių sistemą, remiantis vienu pavyzdžiu? Kodėl pamirštama, kad būtent skirtingi tarifai ir įvairios išimtys sudaro prielaidas legaliam mokesčių naštos sumažinimui?
Našta viduriniajai klasei
Jeigu jau politikai pripažįsta, kad daug uždirbantieji sumoka mažai mokesčių, ir nori, kad būtų sumokėta daugiau, reikia įteisinti regresinį tarifą – tik tai sumažintų paskatas vengti mokesčių. Priešingai – žmonėms būtų stimulas užsidirbti ir absoliučia suma jie sumokėtų dar daugiau mokesčių.
Kaip reikėtų vertinti žmonių pavydo skatinimą, jeigu tai daroma siekiant siaurų politinių interesų? Politikai sudaro iliuziją, esą didesnį mokestį mokės kažkas kitas – kaimynas ar turtinga įžymybė iš televizoriaus ekrano, bet ne tu pats. Realybėje daug uždirbantieji ir toliau galės sėkmingai vengti didelių mokesčių (registruos veiklą valstybėje, kurioje nėra progresinio tarifo, pavyzdžiui, Latvijoje ar Estijoje), o didesnė mokesčių našta teks viduriniajai klasei, kuriai neva ir norima padėti.
Progresiniai mokesčiai klastingi tuo, kad norint didinti mokesčius nebebus būtina didinti tarifo – valdžiai tereikės sumažinti nustatytą pajamų dalį, nuo kurios taikomas aukštesnis tarifas, o tai jau viso labo technikos reikalas. Dar svarbiau tai, kad dėl infliacijos ir laipsniško atlyginimų didėjimo dauguma pavyduolių (valdžiai net ir nieko nedarant) patys atsidurs ant aukštesnio laiptelio. Tuomet dėtis žmogui nebebus kur.
Kitą ydą nurodo ir dešiniųjų politikų teiginiai, esą aštuonerius metus valdę socialdemokratai nesugebėjo įvesti progresinių mokesčių, bet dešinieji parodys, kad tai įmanoma. Progresinį tarifą laiminantys dešinieji veikia priešingai savo rinkimų programai, o juk ji yra sutartis su rinkėjais. Šioms pelių lenktynėms sugaišta nepateisinamai daug laiko, o finansuoja visa tai – mokesčių mokėtojai. Ydomis apaugę siūlymai su žadamu teisingumu neturi nieko bendra, todėl būtų pats metas progresinio tarifo idėją palaidoti kartą ir visiems laikams.
