Europos Komisija inicijavo diskusiją „Pertvarkykime biudžetą ir pakeiskime Europą“. Atsiliepiant į šią diskusiją, LLRI teikia pasiūlymus Lietuvos pozicijai dėl ES biudžeto reformos. Pabrėžtina, kad šiuo metu diskusija vyksta ne apie naują finansinį laikotarpį, o apie naujus biudžeto formavimo principus. Būtent todėl šioje diskusijoje būtina pateikti platesnį požiūrį į ES finansus, gilesnę įžvalgą, nei įprastas nacionalinio intereso atstovavimas, kuris buvo, yra ir išliks – gauti kuo daugiau lėšų iš ES biudžeto, sumokant santykinai mažiau įmokų. Būtent šioje diskusijoje suteikiama galimybė atsiriboti nuo įsigalėjusios „grynojo gavėjo“ požiūrio bei pateikti pasiūlymus, kokia biudžeto reforma leistų pakeisti Europą.
______________
I. Padėties įvertinimas
Lietuva ES biudžeto formavime ir dalybose dalyvauja santykinai neseniai: Lietuva tik 1999 – 2006 metų finansinio laikotarpio pabaigoje (nuo 2004) įsijungė į ES fiskalinę sistemą, o taip pat dalyvavo 2007-2013 metų fiskalinės perspektyvos tvirtinime. 2007-2013 metais Lietuva į ES biudžetą sumokės apie 7 mlrd. litų ir gaus apie 23 mlrd.lt paramą.
Lietuvai ES biudžeto panaudojimas yra palankus tiek, kiek ji yra grynąja paramos gavėja (nors ir santykinai ne didžiausia) ir gautoji parama padidina BVP augimą
[1]. Tačiau būtina įvertinti ryškias neigiamas ES paramos pasekmes: auganti infliacija, ribotų išteklių neefektyvus panaudojimas, paramos kapitalizacija, žemės ūkio sektoriaus efektyvumo slopinimas, konkurencijos žalojimas, korupcijos išaugimas, motyvacijų iškraipymas (aptariama žemiau). Be kita ko, Lietuva, kaip bendrosios rinkos dalyvė, patiria ir visas neigiamas pasekmes kartu su visa ES – mažėjantis ES konkurencingumas, uždarumas nuo trečiųjų šalių rinkų, biurokratija, ir kt.,
[2] neišvengiamai paliečia ir Lietuvos rinkos dalyvius.
Auganti infliacija
Lietuvoje veikiant valiutų valdybai, kuomet centrinis bankas neturi teisės didinti pinigų kiekio, tačiau turi pareigą kiekvieną eurą fiksuotu kursu iškeisti į litus, pagrindinis infliacijos šaltinis (pinigų pasiūlos pusėje) yra užsienio valiutos įplaukos (nepriklausomai nuo to, kokiu keliu toji valiuta įplaukia). ES parama sudaro reikšmingą užsienio valiutos įplaukų dalį ir neišvengiamai prisideda prie pinigų kiekio augimo. Užsienio valiutos įplaukimas iš esmės teigiamai vertintinas ir jo sukeliamos pasekmės nekelia abejonių tada, kai užsienio valiuta įplaukia dėl to, kad šalis yra patraukli investicijoms, jos prekės paklausios užsienio rinkose, jei skolinasi privatūs subjektai, nes šalyje didesnis investicijų atsiperkamumas, t.y. kai užsienio valiuta įplaukia privačiais keliais. Deja, to negalima pasakyti apie papildomą pinigų kiekį, kuris į Lietuvą ateina valstybės iniciatyvomis ar projektais, t.y. valstybei skolinantis, gaunant paramą. Tokie srautai sukelia gėrybių perskirstymą, vykstantį ne rinkoje, o valdžios kabinetuose, ir turi ilgalaikes neigiamas pasekmes tiems, kurie paramos gavimo grandinėje yra paskutinieji.
Paramos kapitalizacija
ES paramos gavėjais dažnai tapo ne tie dalyviai, kuriems ji buvo skirta. Toks paramos perkėlimas įvyko dėl to, kad didelės vienam sektoriui nukreiptos lėšos pakėlė to sektoriaus vartojamų išteklių paklausą, taigi – ir kainas. Pavyzdžiui, žemės ūkio paramos gavėjai didelę paramos dalį turi išleisti pabrangusiai žemei pirkti arba nuomoti, pabrangusioms trąšoms, pakilusiam darbo užmokesčiui kaimo vietovėse, pabrangusiai žemės ūkio technikai ir pan. Didelės sanglaudos projektų lėšos, ypač jei jos gaunamos per trumpą laikotarpį, pakelia statybos darbų kainas. Pastarųjų kilimas 2006 – 2007 metais buvo toks didelis, kad daugelio sanglaudos projektų įgyvendinimas pabrango net 30-40 procentų, o šias lėšas turėjo skirti nacionalinis ar savivaldybių biudžetai.
[3]Ribotų išteklių neefektyvus perskirstymas
Gaunant ES lėšas Lietuvoje padaugėja pinigų, tačiau nepadaugėja gamybos išteklių – darbo, žemės, gamybos priemonių. Įsisavinant ES lėšas tie patys rinkoje buvę riboti darbo, žemės ir gamybos ištekliai turi būti perskirstyti, atitraukti iš kitų vykdomų ar numatytų projektų. Deja, konkurencija dėl ribotų išteklių panaudojimo šiuo atveju veikia ES projektų naudai ir kitų projektų nenaudai, kadangi pirmieji tiesiog „turi būti įvykdyti, nes reikia įsisavinti pinigus“, tad sutinkama mokėti didesnę kainą už šiuos ribotus išteklius nei ES paramos negaunančiuose projektuose. Pasekmė yra ne tik jau aptartas kainų kilimas, bet ir ribotų išteklių atitraukimas nuo kitų, galbūt svarbesnių ir reikalingesnių projektų.
[4] Jei įgyvendinus ES projektą vėliau paaiškėja jo esminiai trūkumai, įvyksta tai, kas ekonomikoje vadinama klaidingu investavimu (malinvestment). Tokiu atveju, ne tik negaunama nauda, bet dėl išteklių išeikvojimo patiriami ekonominiai nuostoliai.
Žemės ūkio sektoriaus efektyvumo slopinimas
ES parama žemės ūkiui Lietuvoje yra viena iš “pelningiausių” ES paramos sričių, tačiau dėl ydingos politikos yra labiausiai pakertanti žemės ūkio konkurencingumo pagrindus. Galiojanti žemės ūkio rėmimo tvarka stabdo ūkių stambėjimą, efektyvios ir gyvybingos žemės ūkio struktūros susiformavimą, brangina žemės ūkio produkciją, mažindami gyventojų galimybes patenkinti kitus svarbius poreikius.
Konkurencijos žalojimas
Dalis sanglaudos politikos lėšų skiriama privatiems pelno siekiantiems verslo projektams įgyvendinti. Net pati skaidriausia bei objektyviausia projektų vertinimo sistema negalėtų užtikrinti konkurencijos išsaugojimo, kai valstybiniais pinigais yra finansuojamas privatus sektorius. Ūkio subjektai, gaunantys paramą, visuomet tampa privilegijuoti konkurentų atžvilgiu, net ir tuo atveju jei parama panaudojama neefektyviai. Paramos negavusieji pralaimi konkurencinėje kovoje ne dėl vartotojų, o dėl paramos skirstytojų, pasirinkimo. Nėra atlikta tyrimų, ar ES parama verslo subjektams sukėlė finansinių sunkumų kitiems tos srities ūkio subjektams, tačiau tokią prielaidą daryti galima.
Prielaidų korupcijai augimas
Prielaidos korupcijai išauga ne tik skirstant ES lėšas projektams, bet ir žemesniame – projektų įgyvendinimo – lygmenyje. Itin didelė terpė korupcijai yra panaudojant sanglaudos lėšas, o galiojanti viešųjų pirkimų tvarka negali užkirsti kelio korupciniams sandoriams.
Motyvacijų iškraipymas
Nors Lietuva dar visai neseniai pradėjo gauti ES lėšas, akivaizdžiai matoma pakitusi sprendimų priėmimo motyvacija. Nestebina, kad bene kiekvienas verslo projektas nebyliai yra testuojamas ir ES finansavimo galimybe. Stebina, kad esama projektų, kurie kuriami tik tam, kad ES lėšos būtų gaunamos.
Paminėjome tik žymiausias ir dominuojančias neigiamas pasekmes, neliesdami praktinių įgyvendinimo klaidų, blogo procedūrų laikymosi (dėl to dalis paramos lėšų liks neįsisavinta ar dalį lėšų teks grąžinti), biurokratijos, laikydami kad šios problemos, skirtingai nuo aukščiau išvardintų, gali būti išsprendžiamos.
Lietuvos dalyvavimo ES finansuose patirtis praktiškai pademonstravo, kad ES finansavimo prioritetai labai žymiai skiriasi nuo ES dokumentuose įvardintų prioritetų ir tikslų. ES biudžeto struktūra susiklostė ne kaip keliamų tikslų realizavimo išdava, o kaip politinių derybų, kompromisų ir mainų rezultatas. Tokia ES biudžeto formavimo praktika diskredituoja ES tikslų ir politinių dokumentų kūrimą bei laikymąsi, didina euroskepticizmą, savotišku valdžios verslu paverčia ES biudžeto dalybas. Tokia ES biudžeto formavimo praktika nesukuria prielaidų stipriai ES, ir tik esminis, net radikalus ES biudžeto formavimo pagrindų pakeitimas leistų ištrūkti iš šio visapusiškai ydingo proceso.
Kalinio dilema ES biudžete ir jos sprendimas
Pažymėtina, kad atlikti tyrimai dėl ES paramos poveikio nesuteikia pagrindo teigti, kad ES lėšos atneša daugiau naudos, nei padaro žalos. Net dėl ES paramos sukurtas papildomas BVP dar nėra vienareikšmiai teigiamas ES paramos įvertinimas, o juolab tokiu įvertinimu negali būti pats lėšų gavimo faktas ar lėšų dydis. Daugeliu atvejų ES paramos lėšų būtų geriau apskritai negauti (dėl išvardintų neigiamų pasekmių), su sąlyga, kad nereikėtų mokėti įmokų, ir kad kitos šalys lygiai taip pat negautų paramos.
ES biudžeto skirstyme šalys narės susidūrė su Kalinio dilemos
[5] situacija. Visoms šalims būtų naudingiau, jei į ES biudžetą reikėtų mokėti kuo mažiau, o lėšų panaudojimas duotų ne pavienę, o visiems bendrą naudą. Šiandien nebėra taip svarbu įvardinti tikslias priežastis, kodėl biudžeto formavimas nuėjo kitu – naudos mainų – keliu. Būtent tai sukūrė situaciją, kai kiekviena šalis narė siekia kuo didesnės naudos vien tik sau, tačiau dėl ribotų išteklių nesant galimybių patenkinti visus pageidavimus visa apimtimi, visos šalys lieka „pusėtinoje“ padėtyje – kai ką gavusios, kai ko atsisakiusios, ir toliau ieškodamos protingų ir gudrių kelių, kaip savo padėtį pagerinti (kitų sąskaita).
Kalinio dilemos situacija ES biudžeto atveju nėra prigimtinė, neišvengiama ir neišsprendžiama. ES biudžeto pertvarka suteikia unikalią galimybę išspręsti šią dilemą, o jos sprendimas glūdi dviejuose postulatuose:
1. ES biudžeto lėšos turėtų būti skiriamos tik tiems projektams, kurie neabejotinai atneša tik bendrą naudą.
2. ES biudžeto dydis nėra fiksuotas ir privalo būti mažinamas, mažinant šalių įnašus, jei nėra randama projektų, kurie tokią bendrą naudą atneštų.
Pateikiame pasiūlymus dėl ES biudžeto pertvarkos.
II. ES biudžeto pajamų reforma
Biudžeto pajamas tikslinga nustatyti, vadovaujantis šiais principais:
Šalių narių įnašai užtikrina demokratiją. ES istorija yra paremta nepriklausomų valstybių sąjungos (asociacijos), o ne federacijos idėja, nors tai ir nėra aiškiai įtvirtinta teisiniuose dokumentuose. Išlaikant šią tradiciją, ES biudžete tikslinga remtis šalių narių įnašais, o ne ieškoti naujų nuosavų išteklių. Šalių narių įnašai užtikrina ES biudžeto finansavimo stabilumą, patikimumą ir balansą. Bet koks naujas nuosavas ES šaltinis tik padidintų euroskepticizmą, didintų mokesčių naštą, o greičiausiai taptų pirmuoju žingsniu link visiško mokesčių harmonizavimo ir šalių narių konkurencingumo suvaržymo.
Proporcingumas priartina teisingumą ir neutralumą. ES šalių narių įnašai turi būti proporcingi jų sukuriamoms pajamoms (GNP)
[6]. Taikant proporcingumo principą, neturi būti daromos įnašų korekcijos ar nuolaidos.
Paprastumas ir skaidrumas didina atskaitingumą. Įmokų skaičiavimo paprastumas leistų kiekvienam piliečiui suvokti ir įvertinti ES biudžeto dydį ir naštą, didintų atskaitingumą piliečiams. Paprastumas reiškia mažą (kuo mažiausią pakankamą) išteklių skaičių, reikalingą biudžetui suformuoti. Nesudėtinga pajamų sistema didina jos skaidrumą.
Maža administravimo našta didina efektyvumą. Biudžeto pajamų surinkimas neturi sukurti sudėtingų ar papildomų procedūrų, siekiant apskaičiuoti privalomą mokėjimą. Biudžeto pajamoms surinkti turi būti taikoma kuo mažiau pajamų šaltinių. Maža administravimo našta kartu su paprastumu sumažina klaidų ir manipuliacijų galimybę.
ES biudžetas sudaro apie 1 procentą nuo ES BVP ir tokio dydžio biudžetui surinkti nėra būtina taikyti kelių pajamų šaltinių, juolab apmokestinančių tą pačią bazę – naujai sukurtą vertę, kaip tai šiuo metu daro taikomos įmokos nuo PVM ir BNP. Išvardintų principų taikymas reikalauja pasirinkti vieną iš šaltinių, įmokas nuo PVM arba nuo GNP.
GNP šaltinis, lyginant su PVM šaltiniu turi daugiau pranašumų. Įmokų nuo PVM skaičiavimas yra sudėtingas ir ilgai užtrunkantis, jame didelė klaidų ir netikslumų tikimybė, mažas skaidrumas, skaičiavimo procedūra apima gausą tarpinių procedūrų, o jų išvengti būtų galima tik visiškai harmonizuojant PVM, kas būtų itin žalinga. Tuo tarpu įmokų nuo GNP skaičiavimas yra paprastesnis, tačiau, žinoma, šiems skaičiavimams būtina patikima statistika. GNP šaltinis yra pasitvirtinęs kaip patikimas biudžeto sudarymo įrankis.
Taikant išvardintus principus būtina:
1) panaikinti PVM šaltinį ir ES biudžete remtis tik šalių narių lygių proporcijų įnašais nuo GNP;
2) atsisakyti finansinio tradicinių nuosavų išteklių vaidmens, paliekant juos kaip laikiną prekybos reguliavimo priemonę, tačiau siekiant didesnio ir intensyvesnio prekybos liberalizavimo;
3) netaikyti jokio ES mokesčio;
4) panaikinti įmokų korekcijas ir nuolaidas.
III. ES biudžeto išlaidų reforma
ES biudžeto išlaidas tikslinga formuoti pagal šiuos principus:
ES pinigai – europiniams projektams. ES lėšomis būtina finansuoti tik tuos projektus, kurie atneša bendrą naudą. Didžiausia ES nauda gaunama dėl bendrosios rinkos atvėrimo. Bendrosios rinkos atvėrimas susijęs su reguliavimo, biurokratinių kliūčių naikinimu, kurioms nėra reikalingos ES biudžeto investicijos. Kitos bendrosios rinkos kliūtys yra fizinės – dėl infrastruktūros jungčių nebuvimo. Būtent šių jungčių sukūrimui Europoje ir turėtų būti naudojamos ES lėšos. Bet koks lėšų panaudojimas, trukdantis bendrai rinkai veikti, turi būti draudžiamas.
Tikslai, o ne interesai, užtikrina lėšų panaudojimo efektyvumą. Finansuojant atskirų šalių narių ar įtakos grupių interesus, neįmanoma pasiekti efektyvaus lėšų panaudojimo. Finansuojant interesus, lėšų skyrimas pats savaime vertinamas kaip rezultatas, nesigilinant, kokias tolimesnes pasekmes finansavimas sukelia. Jeigu keliami realūs (pasiekiami) tikslai, galima numatyti išmatuojamus jų įgyvendinimo rodiklius ir didinti ES lėšų panaudojimo efektyvumą.
Projektų finansavimas atneša rezultatų, perskirstymu siekiama tik perskirstyti. ES biudžeto lėšos turėtų būti skirstomos projektų finansavimo principu, o ne perskirstant lėšas tarp skirtingo išsivystymo narių, regionų ar rinkos dalyvių. Lėšų perskirstymas nepasiekia keliamų lygių galimybių tikslų, sukuria neigiamas motyvacijas bei pasekmes, todėl ES biudžeto lėšų negalima naudoti išsivystymo skirtumams sumažinti.
Atsižvelgiant į pateiktus principus, trumpai įvertinsime pagrindinių esamų politikų atitikimą jiems.
Sanglaudos politika
Sanglaudos politika yra grindžiama lėšų perskirstymu tarp skirtingai išsivysčiusių ES regionų ir siekia sumažinti regionų skirtumus. Lietuva, kaip žemesnio išsivystymo šalis, atrodytų, turėtų būti linkusi palaikyti šios politikos išsaugojimą ir plėtrą, juolab, kad sanglaudos tikslai numatyti ir pagrindiniuose ES dokumentuose. Tačiau laikantis šios pozicijos, tektų pripažinti, kad siekiama ne realios sanglaudos, o tiesiog gauti lėšų. Visų pirma, sanglaudos politikos tikslų pasiekimas yra praktiškai neįgyvendinamas, nes visiška sanglauda nėra nei įmanoma, nei būtų ES gyventojų pageidaujama
[7]. Antra, net jei sanglauda būtų siekiamybė, ES biudžetas būtų per menkas tikrai sanglaudai pasiekti, o pakankamas biudžetas sanglaudai pasiekti būtų per sunkus europiečiams. Ir trečia, net ir laikantis „naudos“ pozicijos, į ES stojant naujoms šalis narėms, nuoseklumas reikalautų, kad neilgai trukus Lietuva taptų donore Sanglaudos politikoje, tad „naudos“ kelias yra trumparegiškas.
Sanglauda ekonomikoje yra įmanoma ir ji vyksta, tačiau ji yra kitokio pobūdžio, nei Sanglaudos politikos tikslai ir projektai. Sanglauda vyksta, naikinant barjerus prekiauti, keliauti, dirbti, gyventi. Tačiau tokiai sanglaudai nereikalingos investicijos, jai vykti reikalingas rinkos dereguliavimas.
Atsižvelgiant į tai, kad politikoje keliami sanglaudos tikslai yra nepasiekiami nei esamomis biudžeto lėšomis, nei iš esmės, sanglauda paremta ne bendrų tikslų finansavimu, o savitiksliu lėšų perskirstymu, pati sanglauda nėra bendras tikslas (sanglaudos politika atsirado politinių mainų kelių, kaip kompensacija mažiau išsivysčiusioms šalims narėms, senajai Europai sanglauda nebuvo aktuali), sanglaudos politika prieštarauja konkurencingumo tikslams, tikslinga atsisakyti sanglaudos politikos tikslų ir lėšų, o realios sanglaudos siekti plečiant ir gilinant bendrąją rinką, t.y. finansinius instrumentus keičiant rinkos dereguliavimu.
Konkurencingumo politika
Nors konkurencingumo politikai skiriama santykinai nedidelė ES biudžeto išlaidų dalis (apie 10 %), yra pripažįstama, kad konkurencingumo didinimas yra prioritetinis ES uždavinys. Nepadidinusi savosios ekonomikos konkurencingumo, ES negalės atlaikyti augančios pasaulio konkurencijos iššūkių.
Konkurencingumo politika grindžiama projektų finansavimu, o ne lėšų perskirstymu tarp turtingesnių ir mažiau turtingų šalių, ir tai yra pagrindinis konkurencingumo politikos privalumas. Tačiau, dalis konkurencingumo politikos uždavinių yra suvokiami ydingai. Ypač paminėtina Lisabonos strategijos įgyvendinimas bei Galileo projektas.
Lisabonos strategija numatė siekius iki 2010 metų, tuo tarpu biudžeto reforma turi kur kas ilgesnį laiko horizontą. Be to, pati Lisabonos strategija nuo pat pradžių susilaukė daug kritikos, kuri visiškai pasitvirtino dabar, kai jau galima vertinti Lisabonos tikslų pasiekimą.
Lisabonos strategija buvo kritikuojama už tai, kad svarbiausi jos tikslai ir uždaviniai yra sunkiai suderinami tarpusavyje. Tai pirmiausia pasakytina apie siekį sudaryti sąlygas ekonominiam augimui, konkurencingumo bei užimtumo didėjimui, ir tuo pačiu stiprinti socialines garantijas ir sanglaudą. Be to, Lisabonos strategijoje iškelti uždaviniai yra labai skirtingo pobūdžio ir taikomi skirtingiems adresatams. Dažnai uždaviniai, kurie formaliai yra skirti valstybėms narėms, turi būti taikomi pirmiausia privačioms įmonėms, nes valstybių institucijų poveikis daugumai Lisabonos tikslų yra labai ribotas.
Pagrindinė pamoka, kurią davė Lisabonos strategijos įgyvendinimo fiasco yra ta, kad raktas į konkurencingumą slypi konkurencijoje. Konkurencijos užtikrinimas nėra susijęs su finansinių išteklių naudojimu, o su konkurencijos sąlygų sudarymu. Būtent todėl konkurencingumo politika yra bendros rinkos viduje ir išorėje atvėrimo ir rinkos dereguliavimo politika, lygių konkurencijos sąlygų sudarymo politika, o ne biudžeto išlaidų straipsnis.
Itin klaidingai konkurencija suprantama, kai mokesčių mokėtojų (ES biudžeto) lėšomis imami kurti alternatyvūs projektai jau egzistuojančioms paslaugoms teikti, aptariamu atveju – Galileo. Milžiniškos lėšos skiriamos kurti sistemai, kurios ES gyventojams nereikia, nes savo poreikį jie patenkina rinkoje jau įsitvirtinusiomis navigacijos sistemomis.
Mokslinių tyrimų valstybinis finansavimas ir siekis šį finansavimą didinti taip pat kelia abejonių. Viešųjų išlaidų dalis moksliniams tyrimams nėra nei pažangos variklis, nei jos įvertinimas. Tik šalia verslo esančios ir jam betarpiškai būtinos inovacijos bei tyrimai gali didinti technologinę pažangą ir atsipirkti. Siekdama konkurencingos ekonomikos, ES neturėtų įsitraukti į konkurenciją dėl didžiausios viešųjų išlaidų moksliniams tyrimams dalies, o skatinti privačias investicijas į mokslą bei tyrimus.
Konkurencingumo politikoje vienintelė programa neprieštarauja ES konkurencingumo bei bendrosios rinkos plėtros tikslui – tai bendraeuropinių transporto bei energetikos projektų finansavimas. Paradoksalu, bet būtent šis visai Europai reikalingiausia programa, naikinanti fizinius bendrosios rinkos barjerus, yra santykinai menkai finansuojama.
Konkurencingumo politiką būtina iš esmės revizuoti, atsisakant nepasitvirtinusių Lisabonos strategijos įgyvendinimo priemonių, pseudokonkurencinių projektų, tokių kaip Galileo, pasikliauti privačiomis investicijomis į mokslinius tyrimus ir ES biudžeto lėšomis finansuoti tik tuos projektus, kurie prisideda prie bendrosios rinkos plėtros, t.y. europinės transporto bei energetikos projektus.
BŽŪP ir kaimo plėtra (Gamtos išteklių apsaugos politika)
Nors BŽŪP išlaidų dalis mažėja, kartu su kaimo plėtros politika jie vis dar sudaro reikšmingą dalį ES biudžeto išlaidų. BŽŪP ydingumu Europoje jau beveik niekas neabejoja, tačiau neramina tai, kad diskusija dėl šios politikos reformavimo krypsta pavojinga „kas vietoj BŽŪP?“ linkme. Pasigirsta siūlymų didinti kaimo plėtros lėšas, plėtoti šį antrąjį Gamtos išteklių apsaugos politikos ramstį.
Kaimo plėtros programų finansavimas yra ne mažiau, o tam tikrais atvejais net ir daugiau, ydingas nei tiesioginės išmokos žemdirbiams. Kaimo plėtros programos yra žymiai mažiau taiklios ir skaidrios, o jų paskirtis labai nutolusi nuo svarbiausių ES tikslų ir uždavinių. Kaimo plėtros politika prieštarauja konkurencingumo siekiui, yra priešinga efektyviam išteklių pasiskirstymui ir ekonominiam efektyvumui, persidengia su sanglaudos politikos tikslais, itin demonstratyviai atitraukia ribotus ekonominius išteklius nuo svarbiausių projektų įgyvendinimo. Pasyviosios kaimo plėtros programos kelia esminių abejonių dėl jų reikalingumo (tikslingumo).
BŽŪP ir kaimo plėtros politikos turėtų būti atsisakoma iš esmės, neieškant gerų šio sektoriaus paramos būdų. Pripažįstant, kad žemės ūkio sektorius ir kaimo sektorius yra specifinis (kaip ir visi kiti sektoriai yra kažkuo ypatingi, turi savo specifiką), jam galioja absoliučiai tie patys ekonomikos dėsniai. Žemės ūkis bei kaimas finansavimo prasme neturi būti išskiriamas iš kitų veiklos sričių, o valstybinė parama jam turi būti draudžiama tiek Europos, tiek nacionaliniu lygmeniu. BŽŪP ir kaimo plėtros lėšos neprivalo būti perskirstytos kitoms politikoms įgyvendinti. Šiomis lėšomis gali būti sumažinti ES biudžetas, atitinkamai mažinant šalių įnašus į ES biudžetą.
Biudžeto dydis
Diskusijose dėl ES biudžeto reformos laikoma, kad ES biudžeto dydis yra duotybė, ir kad būtina surasti geresnius jo paskirstymo būdus. Tačiau tokia duotybė sukeičia vietomis reformavimo eiliškumą labai susiaurina ir apriboja ES biudžeto reformą tik ties biudžeto struktūros pakeitimu. ES biudžeto dydis neturėtų būti iš anksto preziumuojamas. Biudžeto dydis turėtų tiesiogiai koreliuoti su patvirtintais finansavimo tikslais ir prioritetais. Biudžetas turėtų būti tvirtinamas tik ta dalimi, kuria susitarta dėl bendrų (ne mainų būdu pasiektų atskiru tikslų sumos) finansavimo tikslų. Biudžeto dydis turi būti kaip susitarimo finansuoti bendrus tikslus rezultatas, o ne išeities duomuo.
IV. Apibendrinimai ir pasiūlymai
ES biudžetas, susiklostęs kaip politinių derybų, kompromisų ir mainų rezultatas, nesukuria prielaidų stipriai ir konkurencingai ES, ir tik esminė ES biudžeto reforma, o ne struktūros pakeitimas leistų išvengti susidariusios Kalinio dilemos situacijos.
Pasiūlymai dėl reformos krypčių
1. ES biudžeto lėšos turėtų būti skiriamos tik tiems projektams, kurie neabejotinai atneša tik bendrą naudą.
2. ES biudžeto dydis neturi būti išeities duomuo ir privalo būti mažinamas, mažinant šalių įnašus, jei nėra susitariama dėl projektų, kurie duotų bendrą naudą.
Biudžeto pajamų pertvarkymo pasiūlymai
3. Panaikinti PVM šaltinį ir ES biudžete remtis tik šalių narių lygių proporcijų įnašais nuo GNP.
4. Atsisakyti finansinio tradicinių nuosavų išteklių vaidmens, paliekant juos kaip laikiną prekybos reguliavimo priemonę, tačiau siekiant didesnio ir intensyvesnio prekybos liberalizavimo.
5. Netaikyti jokio ES mokesčio.
6. Panaikinti įmokų korekcijas ir nuolaidas.
Biudžeto išlaidų pertvarkymo pasiūlymai
7. Atsisakyti BŽŪP ir kaimo plėtros politikų finansavimo, neieškoti „gerų“ žemės ūkio sektoriaus rėmimo būdų, o pastangas sutelkti greitam ir sklandžiam šių politikų panaikinimui.
8. Sanglaudos bei konkurencingumo politikas pertvarkyti taip, kad šiomis lėšomis būtų finansuojami tik bendri Europos transporto bei energetikos infrastruktūros projektai.
9. Nefinansuoti jokių naujų abejotino pagrįstumo ir tikslingumo programų, tokių kaip klimato kaitos kontrolė, Galileo ir kt.
10. Neskirti ES biudžeto lėšų moksliniams tyrimams, sudarant palankias sąlygas juos finansuoti privačiai.
11. Nefinansuoti pelno siekiančių privačių projektų ar įmonių.
[1] Vyriausybės kanceliarijos užsakymu atliktas Lietuvos integracijos į ES poveikio Lietuvos ekonomikai 2002 – 2006 metais (ex-post) vertinimas rodo, kad BVP augimą labiau skatino bendrosios rinkos atvėrimas nei finansinė parama.
[2] Reikia paminėti, kad šioje srityje ES finansavimas turi būti vertinamas kartu su ES reguliavimų našta, sukurianti tiek dideles prisitaikymo sąnaudas, tiek mažinančias našumą, konkurencingumą, ir reguliavimų poveikis yra potencialiai didesnis nei 100 mlrd eurų perskirstymas ES viduje.
[3] Pavyzdžių apstu, tarkime įgyvendinant vandentvarkos projektus.
[4] Pavyzdžiu galėtų būti ir susikūrusi konsultantų, rašančių paraiškas ES lėšoms gauti, armija bei jų įkainiai, siekiantys iki 10 procentų prašomos paramos sumos.
[5] Kalinio dilema (
prisoner’s dilemma) – lošimų teorijos nagrinėjama situacija apie individų elgesį, kai kiekvienas jų siekia geriausio rezultato. Daroma prielaida, kad individas siekia maksimizuoti savo naudą, neatsižvelgdamas į kitus individus. Tačiau yra situacijų, kai individams būtų palankiau veikti koordinuojant veiksmus. Įdomiausia, kad, net ir esant tokiai galimybei, individas ja nepasinaudoja. Dilemos pavadinimo kilmė susijusi su šia situacija: šerifas du žmones, įtariamus padarius nusikaltimą, įkalina atskirose kamerose. Kiekvienam įtariamajam jis suteikia galimybę prisipažinti ir nurodo, kokios bausmės laukia 4 įmanomais atvejais: jei prisipažįsta vienas, tas, kuris prisipažino, gauna 2 metus, o tas, kuris neprisipažino, – 12; jei prisipažino abu, jie gauna po 4 metus, jei abu neprisipažino – kiekvienas gauna po 3 metus. Akivaizdu, kad įtariamiesiems optimalus variantas būtų abiem neprisipažinti, tačiau pasirinkimų analizė rodo, kad būtent šis sprendimas ir nebus pasirinktas. Nes, jei vienas įtariamasis mano, kad kitas įtariamasis neprisipažins, jis prisipažins, kad gautų 2 metus, o jei tikisi, kad kitas įtariamasis prisipažins, jis irgi prisipažins, kad išvengtų 12 metų bausmės.
[6] Visiškas neutralumas ir teisingumas būtų pasiektas tik visas esamas įmokas pakeitus vienodo dydžio gyventojų įmokomis.
[7] Visiška sanglauda pareikalautų atverti sienas imigracijai.
