LLRI išnagrinėjo Finansų ministerijos parengtą Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo projektą, kuris turėtų įsigalioti nuo 2003 m. sausio mėnesio ir pakeisti šiuo metu galiojantį Fizinių asmenų pajamų mokesčio įstatymą.
LLRI nuomone, pateiktas projektas yra itin painus ir sudėtingas. Atsižvelgiant į tai, kad šio mokesčio mokėtojai yra beveik visi gyventojai, tarp jų – ir menko išsimokslinimo, sunku tikėtis, kad įstatymas bus kokybiškai įgyvendinamas. Gyventojus, be tenkančios finansinės mokesčio naštos, prislėgs didelė netiesioginė šio mokesčio administravimo našta. Projektas turi būti tobulinamas maksimaliai supaprastinant apmokestinimo taisykles.
LLRI taip pat siūlo mažinti maksimalųjį pajamų mokesčio tarifą, vietoj 33 proc. nustatant 29 proc. ir kuo daugiau pajamų apmokestinant 15 proc. tarifu.
Toliau – išsamios LLRI pastabos, kurios buvo pateiktos Seimo komitetams ir frakcijoms.
Dėl 1 straipsnio (Įstatymo paskirtis)
1 straipsnio 2 dalis nustato, kad įstatymas bus taikomas Lietuvos Respublikos teritorijoje. Remiantis įprasta įstatymų leidybos praktika, visi įstatymai taikomi ir galioja tik šalies jurisdikcijoje, kuri Lietuvos atveju sutampa su jos teritorija. Paprastai įstatymuose tokio teiginio nėra (pavyzdžiui, PVM įstatyme), todėl jo vartojimas šiame įstatymo projekte gali kelti abejonių dėl kitų įstatymų taikymo geografijos. Kadangi šis teiginys yra perteklinis ir gali būti klaidinantis, siūlome jo atsisakyti.
Dėl 2 straipsnio (Sąvokos)
2 straipsnio 5 dalyje apibrėžiama honoraro, o 10 dalyje – kūrybinės veiklos sąvoka. Kadangi honorarui ir pajamoms iš kūrybinės veiklos taikomos skirtingos apmokestinimo taisyklės, itin svarbu tiksliai apibrėžti šias sąvokas, akcentuojant jų skirtumus. Tačiau įstatymo projekte šių sąvokų aiškumo trūksta: dalis pajamų iš kūrybinės veiklos gali būti traktuojamos kaip honoraras. Mokesčių mokėtojui tokiu atveju nebus aišku, kokią apmokestinimo schemą taikyti šioms pajamoms ir kokio dydžio pajamų mokestį mokėti. Apskritai, neaišku, kam reikalinga atskirti šias dvi pajamų rūšis, jei jos iš esmės yra labai panašios. Beje, kūrybinės veiklos apibrėžime iš šios veiklos nepagrįstai eliminuojamas autorinių kūrinių sukūrimas, neperleidžiant turtinių teisių.
7 dalyje individualios veiklos apibrėžimas suponuoja, jog asmeniui leidžiama užsiimti bet kokio pobūdžio veikla (komercine, gamybine, profesine) nesteigiant įmonės. Tai – svarstytina alternatyva, tačiau ji turėtų būti suderinta su kitų įstatymų nuostatomis. Individualią veiklą apibrėžiantys 3, 4 bei 5 punktai yra pertekliniai, nes jau pirmieji du apima bet kokio pobūdžio veiklas, tarp jų ir sporto, atlikėjo bei kūrybinę veiklą. Tikslinga apibrėžime atsisakyti žodžių „per tęstinį laikotarpį“ (kiek jis sudaro, savaitę, mėnesį, metus?) ir „savarankiška“ (pilnamečio vykdoma, vykdoma vieno asmens, kita?), nes šios sąvokos neturi vienos visuotinai suprantamos reikšmės, yra subjektyviai vertinamos, todėl nepaaiškina individualios veiklos sąvokos, o tik dar labiau ją supainioja (pagal apibrėžimą į šią sąvoką patektų ir pagal darbo santykius atliekama veikla). Be to, šie išsireiškimai gali būti itin plačiai interpretuojami, siekiant pakeisti apmokestinimo bazę, todėl jų neturi būti formaliame įstatymo tekste. Siūlome atsisakyti 7 dalyje žodžių „savarankiška“ bei „per tęstinį laikotarpį“. Klausimas: ar akcijų turėjimas laikytinas individualia veikla, o tos akcijos – individualios veiklos turtu?
8 bei 9 dalyse apibrėžiamos sporto bei atlikėjo veiklos, naudojantis sportininko bei atlikėjo sąvokomis. Nei sportininkas, nei atlikėjas nėra objektyvus, įgaunamas ar kaip kitaip nustatomas žmogaus statusas. Tikslinga sporto bei atlikėjo veiklą apibrėžti per gyventojų veiklą nurodytose srityse. Kita vertus, šio įstatymo tikslu yra reikalinga apibrėžti ne veiklos, bet pajamų sąvoką. Todėl siūlome Projekto nuostatose apibrėžti ne sporto ir atlikėjo veiklą, bet sporto ir atlikimo pajamas. Siūlome apsvarstyti, ar atlikėjo veikla nėra tolygi kūrybinei veiklai (o tuo pačiu ir pajamoms už ją), juolab kad šioms pajamoms taikomos apmokestinimo taisyklės.
14 dalyje apibrėžiamos pajamos kaip atlygis už atliktus darbus, suteiktas paslaugas, parduotą turtą ar kita gauta nauda pinigais ar natūra, išskyrus nurodytus atvejus. Pajamų apibrėžimas naudojantis naudos kriterijumi yra itin platus ir nepagrįstai gali apimti ir tas pinigines įplaukas ar gautą turtą, kuris apskritai nelaikytinas pajamomis. Pavyzdžiui, pardavus turtą, ne visa įplaukų dalis laikytina pajamomis, o tik turto vertės prieaugis. Siūlome 14 dalies 1 punkte atsisakyti žodžių „ir (arba) kita nauda pinigais ir (arba) natūra“.
15 dalyje apibrėžiant pajamas natūra tai pat vartojama itin daug subjektyvių vertinamųjų kriterijų šioms pajamoms nustatyti. Pavyzdžiui, „dėl tam tikrų interesų“ (kokių tam tikrų?), „turėjo tikslą naudą duoti“ (kas gali žinoti tą tikslą, jei ne pats davėjas?). Kadangi mokesčio sumokėjimo prievolė nustatyta mokesčių mokėtojui ar mokestį išskaičiuojančiam asmeniui, šie subjektyvūs vertinimai neleis tiksliai identifikuoti apmokestinamųjų pajamų, nes kiekvieno individualus vertinimas bus skirtingas. Tokiu būdu užprogramuojamos klaidos, teisminiai ginčai, itin kenksmingas mokesčių mokėtojų ir mokesčių administratorių supriešinimas.
20 dalyje apibrėžiama tikrosios rinkos kainos sąvoka. Galiojančiame Pelno mokesčio įstatyme taip pat esti ši sąvoka ir, Mokesčių inspekcijos duomenimis, sukelia itin daug neaiškumų. Kadangi Gyventojų pajamų mokestį moka ne tik įstatymus gerai išmanantys ir iš to „duoną valgantys“ įmonių specialistai, šiuo atveju neaiškumų bus žymiai daugiau. Kaip ir kitais atvejais, tiksliai neapibrėžtas mokesčio objektas trukdo teisingai mokėti mokesčius. Siūlome atsisakyti tikrosios rinkos kainos sąvokos vartojimo ir dėl ekonominių motyvų: kiekviena savanoriško sandorio kaina visuomet ir yra tikroji rinkos kaina. Visos kitos kainos gali būti ne rinkos kainos, bet administratorių nustatytos, koreguotos kainos, toli nutolstančios nuo rinkos kainos (sandorio kainos).
Dėl 4 straipsnio (Nuolatinis Lietuvos gyventojas)
4 straipsnyje, nustatant nuolatinio Lietuvos gyventojo sąvoką, esti net 4 nuorodos į poįstatyminius aktus. Nuolatinio ir nenuolatinio gyventojo apmokestinimo tvarka skiriasi. Jei, vadovaujantis įstatymo tekstu, net nebus įmanoma nustatyti, kuriai mokėtojų grupei priklauso gyventojas, tuomet apskritai sunku įsivaizduoti, kad įstatymas būtų taikomas kokybiškai. Siūlome įstatyme kuo tiksliau, be nuorodų apibrėžti bent jau kertines įstatymo sąvokas.
Dėl 6 straipsnio (Pajamų mokesčio tarifai)
Įstatymo projektas nustato 2 pajamų mokesčio tarifus: 15 ir 33 procentų. Jie pakeičia iki šiol galiojančius tarifus tarp jų – 5, 13, 20, 35. Atkreipiame dėmesį, kad tarifai yra didinami: tai, kas buvo apmokestinama 13 procentų tarifu, bus apmokestinta 15 arba net 33, o kas buvo apmokestinta 20 procentų tarifu – numatoma apmokestinti 33 procentų tarifu. Toks mokesčių tarifų pakėlimas lems mokesčių naštos didėjimą, kurio nekompensuos nei neapmokestinamojo minimumo didinimas, nei jo taikymas visoms pajamoms. Siekiant išvengti pajamų mokesčio naštos didinimo, būtina nustatyti ne 33, bet, kaip žadėta, 29 procentų maksimalųjį tarifą ir kuo daugiau pajamų apmokestinti 15 procentų tarifu.
6 straipsnio 2 dalies 3 ir 4 punktai netiksliai apibrėžia 15 procentų tarifu apmokestinamas sporto ir atlikėjo veiklos pajamas. Visų pirma, mokesčio objektas yra sporto veiklos pajamos, atlikėjo veiklos pajamas, o ne sportininko pajamos, gautos iš sporto veiklos ar atlikėjo pajamos, gautos iš atlikėjo veiklos („sviestas sviestuotas“ ar dvigubas reikalavimas ir būti sportininku, ir gauti tos veiklos pajamų?). Antra, teiginys „įskaitant pajamas tiesiogiai ir netiesiogiai susijusias su šia veikla“ yra pernelyg aptakus ir plačiai interpretuojamas, kad galėtų būti vartojamas kaip įstatyminė norma. Siūlome redaguoti šiuos punktus, kad apmokestinamos pajamos, gautos iš sporto ar atlikėjo veiklos, bei tiksliai apibrėžiant pajamas, kurios slypi po terminu „tiesiogiai ar netiesiogiai susijusias“.
11 punkte nustatytas 15 procentų tarifas pensijų išmokų daliai, lygiai sumokėtoms įmokoms. Pagal Pensijų fondų įstatymą, asmeniui, sulaukusiam pensinio amžiaus, leidžiama už sukauptas pensijų fonde lėšas įsigyti anuitetą draudimo įmonėje. Vadovaujantis Projekto nuostatomis, šie anuitetai bus neapmokestinami. Nustatytoji schema lemia, kad įsigyjant anuitetą, pajamų mokestis mokamas ne senatvės pajamų gavimo metu, bet tarpiniu momentu – perkeliant (pervedant) sukauptas lėšas iš vienos įmonės į kitą. Tai ydinga praktika, juolab kad Projekto 8 straipsnis nustato, jog pajamų gavimo momentu laikomas momentas, kai pajamos gaunamos faktiškai. Nustatytoji tvarka lems, kad bus nustatyta skirtinga draudimo įmokų (išmokų) apmokestinimo tvarka. Jei visos gyvybės draudimo išmokos bus apmokestinamos draudimo išmokų gavimo metu, anuitetai bus apmokestinti jų įsigijimo metu. Be to, situacijos diskriminacinį aspektą sustiprina tai, kad anuiteto įsigijimui nebus įmanoma pritaikyti išlaidų minusavimo pagal Projekto 21 straipsnį, kuris taikomas visoms gyvybės draudimo įmokoms. Siūlome neapmokestinti pensijų fonde sukauptų lėšų pervedimo anuitetų įsigijimui, o nustatyti gaunamų anuitetų apmokestinimą 15 procentų tarifu.
Dėl 9 straipsnio (Pajamos natūra) Įstatymo projektas tik nustato pajamų natūra sąvoką, o jų pripažinimo tvarką paveda nustatyti Vyriausybei ar įgaliotai institucijai. Kadangi pajamų natūra apmokestinimas visuomet buvo itin ginčytinas ir neaiškus klausimas, būtina įstatyme nustatyti konkretesnes šių pajamų apmokestinimo ribas, nes priešingu atveju paliekama nepaprastai didelė diskrecija žemesniam lygmeniui interpretuoti apmokestinimo bazę.
Dėl 10 straipsnio (Individualios veiklos pajamos)
10 straipsnio 2 dalis nustato diskriminacines apmokestinimo sąlygas išnuomotam individualios veiklos turtui. Išnuomojus turtą tam tikromis Projekte išvardintomis sąlygomis, bus apmokestintos jau ne turto nuomos pajamos, bet visa turto vertė (mistinė „tikroji rinkos kaina“). Be to, šios dalies nuostatų taikymas kelia klausimų, ar išnuomotas turtas gali būti laikomas individualios veiklos turtu pagal sąvokose pateiktą apibrėžimą (šį turtą gyventojas naudoja tik savo individualioje veikloje). Juk išnuomotas turtas jau nebenaudojamas SAVO veikloje, na, nebent toji veikla yra turto nuoma. Kita vertus, jei turtas gali būti naudojamas ir kito asmens – šeimos nario veikloje (tame tarpe individualioje), ar jis nustoja būti individualios veiklos turtu? Siūlome tiksliai nustatyti, kas laikytina individualios veiklos turtu. Jei šį turtą įvardija pats mokesčio mokėtojas savo sprendimu, kaip aiškino Projekto rengėjai, tuomet būtina atsisakyti privalomų kriterijų (t.y. žodžių „tik savo“) turto paskirčiai nustatyti. Be to, siūlome atsisakyti diskriminacinių turto nuomos pajamų apmokestinimo tam tikrais nustatytais atvejais (10 straipsnio 2 dalis).
Dėl 11 straipsnio (Pajamos iš turto pardavimo vieneto likvidavimo atveju)
Visų pirma reikėtų tikslinti straipsnio pavadinimą. Vieneto likvidavimo atveju pajamas iš turto pardavimo gauna ne gyventojas, bet vis dar likviduojamas vienetas (turėtų būti apmokestinama pagal Pelno mokesčio įstatymo nuostatas). Straipsnis turėtų vadintis „Pajamos iš vieneto likvidavimo“. Antra, jei laikoma, jog likviduojant vienetą laikoma, kad gyventojas pardavė savo turimas akcijas, būtina pridurti, jog tokio pardavimo pajamomis laikoma iš likviduojamo vieneto gautų pinigų suma arba turto vertė.Priešingu atveju galimas dvigubas apmokestinimas, kuomet būtų apmokestintos ir akcijos (neva parduotos), ir turtas. Jei gyventojas nieko negavo iš likviduojamo vieneto, negali būti taikomas koks nors apmokestinimas, įvertinant jo turėtas akcijas ir laikant, kad jis jas pardavė. Be to, būtina apmokestinti tik tą iš likviduojamo vieneto gaunamą pajamų dalį, kuri viršija akcijų įsigijimo ar įnešto turto vertę. Tokia tvarka neseka iš Projekto 11 straipsnio 2 dalies nuostatos, neaišku, kaip jai bus taikomas 19 straipsnyje numatytas išlaidų minusavimas. Siūlome pakeisti šį straipsnį, įvertinant pateiktus argumentus.
Dėl 15 straipsnio (Sandorio vertės koregavimas ir netiesioginis pajamų apskaičiavimas)
15 straipsnyje nustatytas sandorių vertės koregavimas ir netiesioginis pajamų nustatymas yra iš esmės ydingas, nes:
a) suteikia neribotus įgaliojimus mokesčių administratoriui interpretuoti bet kokį tarp susijusių asmenų sudarytą sandorį, preziumuojant, kad tik jis žino tikrąsias rinkos kainas;
b) remiasi klaidinga prielaida, kad piktnaudžiavimai vykdomi tik tarp susijusių asmenų;
c) dubliuoja Mokesčių administravimo įstatymo nuostatas;
d) kiekvieną mokesčių mokėtoją paverčia potencialiu nusikaltėliu;
e) skatina korupciją;
f) supriešina mokesčių mokėtoją bei administratorių;
g) paneigia pačios įstatymų leidėjos reikalavimus operacijas grįsti juridinę galią turinčiais dokumentais, verčia netikėti tuose dokumentuose nurodytais faktais.
Siūlome atsisakyti ketinimų taikyti šias savavališkas taisykles nustatant mokesčių bazę.
Dėl 18 straipsnio (Leidžiami atskaitymai)
Projekto 18 straipsnio pirmojoje bei antrojoje dalyje nustatyta, kad gyventojams, užsiimantiems individualia veikla, leidžiama atskaityti tam tikras išlaidas. Tačiau straipsnyje atskaitomos išlaidos apibrėžiamos itin nekonkrečiai – teigiama, kad tai turi būti „įprastinės šiai veiklai“ išlaidos. Visų pirma, siekiant vykdyti Konstitucijos nuostatą, kad mokesčius nustato įstatymai, būtina įstatyme nustatyti apmokestinimo bazę (leidžiamas atskaityti išlaidas). Be to, siekiant įstatymo aiškumo ir mažinant jo interpretacijos galimybes, būtina nevartoti netikslių terminų (t.y. atsisakyti žodžio „įprastinės“).
3 dalyje nustatytas reikalavimas vesti atskirą išlaidų atskaitymo apskaitą pagal „aiškiai skirtingų rūšių individualią veiklą“. Šis reikalavimas, pirma, remiasi ydinga vertinamąja nuostata (kas yra aiškiai skirtinga veikla, ar įprastai derinamas batų ir skėčių taisymas būtų laikomas aiškiai skirtinga veikla pagal šį Projektą?); antra, reikalavimas vykdyti atskirą kiekvienos veiklos apskaitą nėra racionalus, nes atskyrimas kartais gali būti neįmanomas (pvz., jei naudojamasi tomis pačiomis patalpomis, kaip nurašyti komunalinių paslaugų išlaidas?). Siekiant išspręsti šias dvi problemas, siūlome atsisakyti reikalavimo vesti atskirą išlaidų minusavimo apskaitą.
18 straipsnio 5 dalis nustato itin didelius reikalavimus išlaidų pagrindimui. Jau dabartiniu metu paaiškėjo šių reikalavimų beprasmiškumas, jų daroma žala. Būtina kartu teikti Buhalterinės apskaitos ir pelno mokesčio įstatymų pakeitimų projektus, kuriame būtų nustatyti tik racionalūs reikalavimai apskaitos dokumentams.
Dėl 19 straipsnio (Ne individualios veiklos turto įsigijimo kaina ir kt.)
Kitas nei individualios veiklos turtas Projekte vadinamas „ne individualios veiklos turtu“. Išsireiškimas gana ilgas, dalelytė „ne“ gali būti per klaidą praleidžiama, neperskaitoma, neišgirstama. Žinant, kad mokestis bus taikomas visiems Lietuvos gyventojams, tikslingiau būtų šią sąvoką keisti, paprastinti, pavyzdžiui, tokį turtą būtų galima vadinti asmeniniu turtu. Tuomet artikuliuojant būtų didesnis skirtumas tarp sąvokų nei tik dalelytė „ne“ .
19 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad turto įsigijimo kainai priskiriamos „savo lėšomis atlikto turto rekonstravimo išlaidos“. Ši nuostata apriboja galimybę atskaityti šeimos narių lėšas, kurios itin dažnai naudojamos turto, ypač gyvenamojo būsto, rekonstrukcijai. Tipiškas pavyzdys: bute gyvena šeima, turtas nuosavybės teise priklauso vienam iš sutuoktinių, tačiau jis nedirba, o būstas remontuojamas kito sutuoktinio lėšomis. Šiuo atveju nepagrįstai būtų prarasta galimybė atskaityti turto rekonstravimo išlaidas. Siekiant apeiti šį dirbtinį reikalavimą, šeimos nariai būtų priversti forminti paskolą tarp namų ūkio narių, nors esant bendram biudžetui, tokia paskola atrodo mažų mažiausiai keista. Siūlome leisti atskaityti ne tik savo lėšas, bet ir šeimos narių (arba ir kartu gyvenančių asmenų) lėšas, skirtas turto rekonstrukcijai.
Dėl 20 straipsnio (Neapmokestinamas pajamų dydis)
Projektas nustato itin painų ir nelogišką neapmokestinamojo pajamų dydžio diferencijavimą. Siūlome atsisakyti neapmokestinamojo pajamų dydžio diferencijavimo pagal vaikų skaičių, nes ši tvarka tikrai neprisidės prie vaikų gimstamumo augimo (šeimos vaikus planuoja ne dėl didesnio neapmokestinamojo dydžio, bet dėl kitų motyvų) ir menkai sumažins daugiavaikėms tenkančią mokesčių naštą (pajamos į rankas padidės nereikšmingai, tai nepadės spręsti lėšų stygiaus vaikų turinčioje šeimoje dėl sumos mažareikšmiškumo). Be to, ji nėra tinkamai socialiai orientuota tik į mažas pajamas gaunančius gyventojus (naudosis visi, turintys vaikų), ji neturės įtakos tų gyventojų pajamoms, kurie susitaria dėl atlyginimo „į rankas“, taigi mokesčio nuolaida pasinaudos ne gyventojas, kuriam šioji nuolaida skiriama, bet darbdavys. Siūlomas itin diferencijuotas neapmokestinamas pajamų dydis bus sunkiai administruojamas. Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus, tikslas nebus pasiektas.
Dėl 21 straipsnio (Iš pajamų atimamų gyventojo patirtų išlaidų)
21 straipsnyje nustatytos leidžiamos atskaityti gyventojo turėtos išlaidos. Jų dydis yra ribojamas 25 procentais apmokestinamųjų pajamų. Kadangi dalis atskaitymų nėra atleidimas nuo mokesčio, o tik mokesčio atidėjimas, nustačius ribojimą gali susidaryti dvigubo apmokestinimo situacija, kuomet mokestis nuo tų pačių pajamų bus mokamas du kartus. Tai liečia pensijų ir gyvybės draudimo įmokas, kuomet sutartis trumpesnė nei 10 metų. Siūlome neriboti pajamų, atskaitomų įmokų pensijų ar gyvybės draudimui, arba papildyti 17 straipsnį tomis neapmokestinamosiomis pajamomis, kad būtų išvengta dvigubo gyvybės ar pensijų draudimo įmokų ir išmokų apmokestinimo.
Vadovaujantis Projektu, gyventojas galės pasinaudoti leidžiamais atskaitymais tik metų pabaigoje, pateikdamas metinę deklaraciją. Tokia tvarka įteisina nepagrįstą biudžeto kreditavimą gyventojo sąskaita, gana ilgam laikui atima iš jo finansines lėšas, verčia jį susidurti su biurokratija, kad atgautų mokesčio permoką. Siūlome nustatyti, kad gyventojas gali pasinaudoti atskaitymais ir mokestinio laikotarpio eigoje. Kompromisiniu variantu galėtų būti atskaitymų minusavimas iš su darbo santykiais susijusių pajamų.
Dėl 22 straipsnio (Pajamų priskyrimas klasėms)
Projekte nustatytas gana painus A ir B klasės pajamų atskyrimas, nes nesivadovaujama vienu pajamų priskyrimo klasėms kriterijumi. Siūlome nustatyti paprastą ir aiškų klasifikavimo kriterijų: A klasei priskirti tas gyventojo pajamas, kurias jis gauna iš Lietuvos vienetų ir užsienio vienetų per nuolatinę buveinę. Šie vienetai yra organizuoti atskirame darinyje, jie yra registruojami tam tikrai veiklai, todėl tik jiems būtų pagrįsta nustatyti prievolę išskaityti mokesčius ir juos deklaruoti už kitą asmenį (gyventoją). Jei būtų palikta siūloma tvarka, kai kurie gyventojai nepagrįstai būtų prilyginti įmonėms ir jiems būtų uždėta kartais sunkiai įvykdoma prievolė deklaruoti ne tik savo, bet ir kito lygiaverčio gyventojo pajamas ir išskaityti mokestį. Pavyzdžiui, gyventojui perkant turtą (butą) numatyta prievolė išskaityti mokestį. Neįsivaizduojama, kokia gali kiti sumaištis, kuomet turtą parduodantis asmuo gaus ne visą sutartyje numatytą sumą, bet tik jos dalį, kaip pritaikyti leidžiamas atskaityti išlaidas (kaip jis gali žinoti už kiek pardavėjas, kurio mokestį jis sumoka, pirko tą turtą, kiek į jį investavo, kada jį įsigijo – jei seniau nei prieš tris metus, tai apskritai neapmokestinama)! Mokesčio išskaičiavimo prievolės nustatymas santykiuose tarp gyventojų yra itin didelė šio Projekto yda, kurią būtina panaikinti.
Dėl 24 straipsnio (A klasės pajamų mokesčio deklaracija)
24 straipsnio 2 dalis nustato, kad A klasės pajamų deklaracija yra mėnesinė ir ketvirtinė. Tai sukuria situaciją, kai pajamos turės būti deklaruotos net du kartus – vieną kartą mėnesinėje deklaracijoje, kitą – ketvirtinėje. Siūlome atsisakyti tokio dubliavimo ir nustatyti tik ketvirtinę arba tik metinę deklaraciją.
Dėl 25 straipsnio (B klasės pajamų deklaracija)
25 straipsnio 3 dalis nustato, kad avansinio pajamų mokesčio gali nemokėti gyventojas, kuris išvykęs gydytis ar studijuoti į užsienį, yra komandiruotėje ir pan. Neaišku, ar šis gyventojas privalės teikti pajamų mokesčio deklaraciją ir kokiu būdu, nebūdamas Lietuvoje, jis turės gauti mokesčio administratoriaus sprendimą. Siūlome supaprastinti galimybės nemokėti avansinio pajamų mokesčio procedūrą, neteikti deklaracijos bei sukonkretinti, kokią mokestinio laikotarpio atkarpą reikia atitikti pagal Projekte nustatytus kriterijus.
Dėl 27 straipsnio (Verslo liudijimų išdavimo tvarka)
Kadangi verslo liudijimų išdavimo tvarka ir galimų veiklos sričių sąrašas bus tvirtinamas poįstatyminiu lygmeniu, itin svarbu nustatyti verslo liudijimo neprivalomumą. Tai yra, kad tam tikra veikla užsiimantys asmenys nebūtinai turėtų įsigyti verslo liudijimą, bet turėtų ir alternatyvią pajamų mokesčio sumokėjimo formą.
Dėl 34 straipsnio (Išmokas išmokančio asmens pareigos)
34 straipsnio 1 dalis nustato, kad išvardintieji išmokas išmokėję asmenys gyventojo raštišku prašymu turi išduoti pažymas. Visų pirma, nesuprantama, kam reikalingas raštiškas gyventojo prašymas, kuomet pažymai gauti visiškai pakaktų ir žodinio prašymo (pavyzdžiu, telefonu). Abejotina pačios pažymos (bent jau jų dalies) prasmė. Juk išmokas išmokantis vienetas apie visas išmokas informuoja mokesčių administratorių, gyventojui išduota mokesčio administratoriui skirta pažyma daugių daugiausia gali tik padėti nustatyti technines klaidas, apsirikimus, o ne pajamų ar mokesčio nuslėpimą. Siūlome atsisakyti tiek raštiškų prašymų teikimo, tiek pačių pažymų privalomumo (gyventojas tiesiog turi būti informuojamas apie jam išmokėtas sumas ir sumokėtus mokesčius). Jei reikalavimas pateikti pažymas liktų, siūlome nustatyti, kad pažyma gali būti išduodama ir mokestinio laikotarpio eigoje. Kuomet ši prievolė atidedama metų pabaigai, pažymas išduodančios institucijos užverčiamos darbu, o gyventojui sunku atsiminti, iš kokių vienetų ar gyventojų metų eigoje jis gavo pajamų.
34 straipsnio 2 dalis nustato prievolę pateikti pažymas mokesčių administratoriui nuo gyventojams išmokėtų B klasės pajamų. Tokia tvarka nustato dvigubą deklaravimą, kuomet B klasės pajamas deklaruoja pats mokesčio mokėtojas, be to, duomenis apie jam išmokėtas sumas turi pateikti ir pajamas išmokėjęs asmuo. Itin sunku įsivaizduoti, kaip pajamas išmokantys asmenys metų eigoje turės fiksuoti, ar tai yra A, ar B klasės pajamos ir pagal tai išdavinėti skirtingas pažymas. Siūlome atsisakyti perteklinės biurokratijos, užkraunant mokesčių administravimo naštą rinkos dalyviams. Patikrinimai dėl mokesčių sumokėjimo teisingumo turėtų būti individualūs. Tuo tarpu mokesčių inspekcijos užvertimas įvairiausio plauko pažymomis nepadeda išaiškinti mokesčio slėpimo faktų.
Dėl 35 straipsnio (Mokesčio administratoriaus pareigos)
35 straipsnio 3 dalis nustato, kad mokesčių administratorius gyventojo prašymu turi pervesti 1 procentą gyventojo sumokėto pajamų mokesčio sumos vienetams, galintiems gauti paramą įstatymų nustatyta tvarka ir įtrauktiems į sąrašą. Ši nuostata yra ydinga dėl kelių priežasčių. Pirma, sąrašo sudarymo tvarka dažnai būna neskaidri, joje atsidurs ne gyventojo pasirinktos, o valdžios išrinktos įstaigos. Antra, paramą ir labdarą galinčios gauti institucijos savo pastangas nukreips ne tiesioginei savo veiklai, bet savireklamai, siekdamos gauti kuo daugiau „procentų“. Trečia, sukuriamos prielaidos ir netoleruotinam procentų pirkimui, kuomet už pervestus procentus gyventojui bus siūloma tam tikra suma „į rankas“. Ketvirta, atsiras prielaidos įmonėms netiesiogiai remti tam tikras įstaigas, bet agituoti savo darbuotojus paskirti savąjį procentą tam tikroms įstaigoms, kas irgi nebūtų skaidru. Penkta, dėl kelių neišvengiamų incidentų bus diskredituotas labdaros ir paramos įvaizdis, paskatinsiantis valdžią kitose srityse nepagrįstai suvaržyti šių institucijų veiklą. Manome, kad jei valstybė gali atsisakyti tam tikros sumos kitų labui, tai turėtų būti daroma atitinkamu dydžiu mažinant pajamų mokesčio tarifą. Bet kuriuo atveju, ši Projekto nuostata turi būti panaikinta.
Dėl 36 straipsnio (Mokesčio mokėtojo pareigos)
1 dalis nustato prievolę gyventojui saugoti tam tikrus dokumentus net iki 10 metų. Šie dokumentai yra reikalingi mokesčiams apskaičiuoti, šių dokumentų kopijos neabejotinai bus pateikiamos kartu su deklaracija. Todėl reikalavimas dar 10 metų saugoti šiuos dokumentus yra perteklinis. Jei dėl įvairiausių galimų aplinkybių asmeniui nepavyktų išsaugoti šių dokumentų, jie būtų pamesti, pavogti ar kitaip prarasti, mokesčio mokėtojas gali nukentėti visiškai nepelnytai ir nepagrįstai. Ne todėl, kad neteisingai deklaravo ir sumokėjo mokesčius, o todėl kad neįvykdė beprasmės biurokratinės prievolės. Siūlome panaikinti pareigą mokesčių mokėtojui saugoti dokumentus, o jų reikalauti tik deklaracijos pateikimo metu.
2 dalis nustato prievolę mokesčių mokėtojui pranešti mokesčių administratoriui apie tai, jog jis pradėjo vykdyti individualią veiklą. Pajamų mokesčio atveju įprasta, kad mokesčių mokėtojai nėra registruojami, kaip kad PVM atveju. Mokesčio deklaracijos teikimas ir mokesčio mokėjimas būtų pakankamas informavimas apie mokesčio mokėtojo vykdomą veiklą.Siūlome atsisakyti pareigos informuoti apie veiklos vykdymo pradžią. Šio reikalavimo vykdymas bus susijęs su papildoma biurokratija, be to, neįmanoma kontroliuoti, ar reikalavimas yra vykdomas.
Išvada. Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo Projektas yra itin painus, sudėtingas. Atsižvelgiant į tai, kad šio mokesčio mokėtojai yra kone visi gyventojai, tarp jų – ir menko išsimokslinimo, sunku tikėtis, kad įstatymas bus kokybiškai įgyvendinamas. Gyventojus, be tenkančios finansinės mokesčio naštos, prislėgs didelė netiesioginė šio mokesčio administravimo našta. Projektas turi būti tobulinamas maksimaliai supaprastinant apmokestinimo taisykles.
