Lietuvos Respublikos Vyriausybės posėdžiui buvo pateiktas nutarimo projektas, kuriuo sudaroma darbo grupė, rengsianti leidimo suteikimo vartoti žodį „Lietuva” tvarką. Nutarimą inicijavusi Ūkio ministerija argumentavo, kad šiuo metu taikoma tvarka sudaro sąlygas ūkio subjektams nepelnytai vartoti žodį „Lietuva” savo pavadinimuose. Europos reikalų ministerija, atsiliepdama į ŪM iniciatyvą, pateikė nuostatas, kurias siūlo įtvirtinti naujoje leidimų suteikimo tvarkoje (leidimas suteikiamas tik įmonėms, užimančioms 2/3 Lietuvos rinkos, investavusioms 4 mln Lt ir pan.).
Žodžio „Lietuva” monopolizavimą vertindamas kaip tipišką biurokratijos pasireiškimą, LLRI pateikė argumentus, kodėl šio žodžio vartojimas turi būti laisvas. Instituto nuomone, Vyriausybė neturi reglamentuoti geografinių vietovardžių vartojimo, o mokesčių mokėtojų pinigai neturi būti leidžiami kurti projektams, nukreiptiems jų pačių teisėms riboti.
Laisvosios rinkos institutas, tęsdamas savo iniciatyvą dėl verslo išlaisvinimo iš valdžios reguliavimo bei biurokratijos ir toliau sieks, kad šis beprasmiškas reguliavimas būtų panaikintas.
Teikiamu Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo projektu sudaroma darbo grupė, kuri parengs “leidimų suteikimo vartoti žodį “Lietuva” tvarką, griežtinančią šio žodžio vartojimą ūkio subjektų pavadinimuose.
Žodis “Lietuva” yra vietovardis, geografinis pavadinimas. Geografiniai vietovardžiai – visi be išimties, šalių, miestų, ežerų, upių bei kiti – nėra valdžios nuosavybė. Taip pat, kaip Lietuva, jos žmonės, jos žemė ar įmonės nėra išimtinė valdžios nuosavybė. Jie neturi būti tapatinami su žodžiais “Lietuvos Respublika”, kurie reiškia teisinį, politinį valstybės pavadinimą ir įvardina jos politinę santvarką. Būtent šių žodžių – “Lietuvos Respublika” – vartojimas turi būti reglamentuotas, jam vartoti valdžia gali nustatyti apribojimus ir reikalavimus.
Lietuvos vardo vartojimą dabartiniu metu reglamentuoja 1996 metų rugpjūčio 16 dienos nutarimas, kuris numato sąlygas, kurioms esant Ministras Pirmininkas suteikia įmonei leidimą vartoti Lietuvos vardą. Sutinkame, kad šiuo nutarimu nustatyta tvarka yra nepagrįsta, joje gausu neapibrėžtų reikalavimų, todėl siūlome ją naikinti. Tačiau nepritariame nuostatai kurti naują tvarką, ir manome, kad Europos reikalų ministerijos siūlymai dėl leidimų suteikimo sąlygų yra ekonomiškai ir teisiškai nepagrįsti.
Europos reikalų ministerija siūlo įtvirtinti skirtingus reikalavimus Lietuvos įmonėms ir užsienio įmonių filialams. Užsienio įmonių filialams nustatant ne tokius griežtus kriterijus bus nepagrįstai diskriminuojamos vietos įmonės.
Ministerijos rašte siūloma, kad žodį “Lietuvos” galėtų vartoti tik tos įmonės, kurios užima ne mažiau 2/3 Lietuvos rinkos arba yra vienintelės Lietuvoje. Toks reikalavimas praktiškai reiškia, kad žodį “Lietuvos” galės vartoti tik įmonė – monopolistė. Nepagrįsta žodį “Lietuva” leisti vartoti tik toms įmonėms, kurios įrodo savo glaudų ryšį su šalies rinka. Vystantis tarptautiniams santykiams, prekybai toks skirstymas yra primityvus.
Kriterijų, kuriuos ministerija siūlo norintiems vartoti žodį “Lietuva” ar “Lietuvos”, negalės atitikti nei viena besisteigianti įmonė. Mat įmonė pirma registruoja vardą, o tik po to samdo 50 darbuotojų, investuoja 4 milijonus, užima 2/3 rinkos. Matyt norima, kad įmonė “Lietuvos” vardą užsitarnautų, pradėjusi veikti kitu vardu. Tačiau vardo keitimas yra susijęs su didelėmis išlaidomis, o taip pat ir su pačiu vardu – gerą vardą turinti įmonė nenorės jo keisti, rizikuodama prarasti partnerius, klientus. Tokių kriterijų nustatymas reiškia, kad žodžio “Lietuva” vartojimas de facto uždraudžiamas, o leidimų suteikimo tvarka tik klaidins ir didins biurokratiją.
Kiekviena Lietuvoje įregistruota įmonė ar filialas yra Lietuvos ir, jei pageidauja, gali vartoti jos vardą savo ar savo produktų pavadinimui. Jei nesiekiame, kad Lietuvos įmonės vadintųsi kaimyninių šalių vardais, o žodį “Lietuva” norinčias vartoti įmones tektų registruoti už Lietuvos ribų, būtina neriboti visų geografinių vietovardžių, tame tarpe ir “Lietuva” visuose jo linksniuose, vartojimo.
