Šios pastabos buvo pateiktos LR Finansų ministerijos Apskaitos departamentui. Į didžiąją dalį jų įstatymo rengėjai atsižvelgė.
Įvadas
Galiojantis Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymas neužtikrina, kad finansinė apskaita atspindėtų realią įmonės būklę, taigi jo keitimo būtinybė yra akivaizdi. Naujasis Apskaitos įstatymas turi nustatyti tikslesnius buhalterinės apskaitos principus bei procedūras, kurios laiduotų, jog įmonės finansinė apskaita tarnautų įmonės savininkams ir padėtų jiems įvertinti tikrąją įmonės finansinę padėtį. Priimant naująjį įstatymą taip pat būtina užtikrinti, kad apskaitos tikroviškumo nebūtų siekiama administracinėmis bei biurokratinėmis priemonėmis, kurios savo esme negali būti veiksmingos. Siekdami, kad Apskaitos įstatymas neapipintų apskaitos neefektyviais administraciniais reikalavimais, o reglamentuotų pačias apskaitos taisykles, pateikiame pastabas bei pasiūlymus.
Dėl įstatymo taikymo (1 straipsnis)
Projekto 1 straipsnis nustato, kad įstatymas bus privalomas fiziniams asmenims, registruotiems vykdyti veiklą. Tai reiškia, jog šis įstatymas bus privalomas ir patentą įsigijusiems fiziniams asmenims, kurie dabartiniu metu veda supaprastintą gautų pajamų apskaitą. Numatomos apskaitos procedūros įmonės neregistravusiam fiziniam asmeniui bus pernelyg sudėtingos, o kai kurie reikalavimai – brangiai įgyvendinami, verčiantys samdyti darbuotoją apskaitai vesti. Patentininkų gaunamos pajamos, kaip taisyklė būna nedidelės, todėl vertėtų svarstyti galimybę šiems asmenims taikyti ne tik supaprastintą paprasto įrašo finansinę apskaitą, bet taikyti ir kitas nuolaidas dėl atskaitomybės apimčių. Kadangi užsiėmimas ūkine veikla nėra pakankamas pagrindas privalomai vesti finansinę apskaitą, tikslinga įmonės neregistravusiam asmeniui apskritai nenustatinėti privalomų apskaitos reikalavimų.
Vadovaujantis ES 78/660/ EEC direktyva (toliau Direktyva), jos nuostatos nėra taikomos bankams, finansinėms bei draudimo institucijoms. Atsižvelgiant į ypatingą šių įstaigų apskaitos specifiką, Apskaitos įstatymo 1 straipsnyje taip pat tikslinga numatyti dėl jų išlygą, pirmenybę teikiant specialiųjų įstatymų (Komercinių bankų, Draudimo ir kt.) normoms, jei jos numatytų ką kita.
Dėl sąvokų (2 straipsnis)
2 straipsnyje apibrėžiant sąvokas, kai kurios jų tik dar labiau supainiojamos. Pavyzdžiui teigiama, kad „Bendrieji apskaitos principai – tai teiginių, sudarančių apskaitos pagrindą, visuma”, tačiau nei jų konkrečiai įvardija, nei apibrėžia. Priešingai, pakankamai aiškūs principai, kurie toliau detalizuojami III įstatymo skyriuje, aiškinami nesuprantamu „apskaitos pagrindo” terminu. Atsižvelgiant į tai, siūlome atsisakyti 3 straipsnio antros dalies.
Aiškinant pajamas, naudojama „ekonominės naudos padidėjimo” sąvoka. Nauda pati savaime jau reiškia padidėjimą, taigi pajamos pagal pateiktą apibrėžimą bylotų apie augimo tempus, o ne apie patį augimą. Siūlome pajamas apibrėžti kaip turto padidėjimą arba įsipareigojimų sumažėjimą, dėl kurių padidėja savininkų nuosavybė išskyrus papildomus jų įnašus. Atitinkamai siūlome pakeisti ir sąnaudų apibrėžimą.
Dėl bendrojo vadovavimo apskaitai (4 straipsnis)
Vadovaujantis projekto 4 straipsnio 1 dalimi, apskaita gali būti tvarkoma arba pagal Lietuvos Respublikos įstatymus bei apskaitos standartus, arba pagal tarptautinius apskaitos standartus (supraskite – nesivadovaujant Lietuvos Respublikos įstatymais). Akivaizdu, jog ši nuostata prieštarauja šio įstatymo projekto 1 straipsnio nuostatai bei bendrai praktikai, jog Lietuvos įstatymų turi būti laikomasi. Antrosios dalies nuostata taip pat sukuria daugiau neaiškumo. Nesuprantama, kas traktuotina kaip „bendrasis vadovavimas apskaitai”. Atsižvelgiant į 4 straipsnio netikslumą bei neapibrėžtumą, siūlome šio straipsnio nuostatų atsisakyti, o vietoje jų nustatyti tarptautinių standartų taikymo Lietuvoje galimybę bei jų santykį su Lietuvos apskaitos standartais.
Dėl Apskaitos tarybos (5 straipsnis)
Apskaitos tarybos kūrimo tikslas greičiausiai yra pritraukti platesnius specialistų sluoksnius dalyvauti apskaitos standartų kūrime. Tačiau neaišku, koks bus šios Tarybos santykis su Finansų ministerijos Apskaitos departamentu, dabartiniu metu atliekančiu Tarybos funkcijas. Neaiškus ir Tarybos statusas, organizacinė forma bei finansavimo būdai. Siūlome tiksliau apibrėžti Apskaitos tarybos statusą, organizavimo bei finansavimo formą, o taip pat užtikrinti, kad būtų išvengta funkcijų dubliavimo su Finansų ministerija.
Dėl piniginio vieneto (7 straipsnis)
Projekto 7 straipsnis nustato, kokiu piniginiu vienetu tvarkoma apskaita. Siūlome 7 straipsnio 1 dalį tikslinti, kadangi Lietuvos Respublikoje galioja visų šalių piniginiai vienetai (savo galiojimo Lietuvoje nenustoja nei viena užsienio valiuta, markė lieka marke, o doleris doleriu. Šios valiutos tiesiog nėra teisėtomis mokėjimo priemonėmis Lietuvoje). Siūlome 1 dalyje įrašyti konkrečią valiutą – litą, arba teigti, jog apskaita tvarkoma teisėta atsiskaitymo ir mokėjimo priemone (priemonėmis, jei jų atsirastų daugiau).
Dėl vyriausiojo buhalterio statuso (21 straipsnis)
21 straipsnio 1 dalyje teigiama, jog vyriausiąjį buhalterį skiria: a) jei ūkio subjektas turi buhalterio pareigybę ar atskirą tarnybą – subjekto vadovas; b) juridinio asmens teisių neturinčių ūkio subjektų – savininkas. Visų pirma, šis atskyrimas yra atliekamas pagal du skirtingus kriterijus, pagal įmonės statusą bei pagal tai, ar yra įmonėje yra buhalterio pareigybė. Dėl tokio skirstymo nenuoseklumo ir neišbaigtumo bei įsakmių įstatymo nuostatų, jį taikant gali kilti problemų. Pavyzdžiui, individualioje įmonėje ar ūkinėje bendrijoje, turinčioje buhalterio pareigybę ir turinčioje administracijos vadovą, buhalterį vis viena turėtų skirti savininkas arba savininkai (kuris iš jų ūkinėje bendrijoje?). Akivaizdu, kad tokia tvarka nėra prasminga nei apskaitos, nei savininkų apsaugos požiūriu. Tikslinga nustatyti, kad buhalterį skiria tas, kam tai daryti numatyta pagal įmonės vidaus taisykles ir tvarką. Jei savininkas pageidautų, šią kompetenciją jis galėtų nustatyti tik sau.
Dėl buhalterių atestavimo (23 straipsnis)
Apskaitos įstatymo projektas nustato naujovę – buhalterių atestavimą. Įmonės, teikiančios apskaitos paslaugas, privalės turėti nors vieną atestuotą buhalterį (be audito įmonėje dirbančių atestuotų auditorių). Atestuotas buhalteris privalės pasirašyti ūkio subjekto finansinę atskaitomybę tuo atveju, jei ūkio subjektui nėra privalomas auditas (37 straipsnio 4 dalis). Šiomis nuostatomis greičiausia tikimasi, jog buhalterių atestavimas padės užtikrinti apskaitos kokybę. Tačiau, kaip rodo LLRI atlikti visų licencijavimo bei kitokių leidimų tikslų pasiekimo analizė, atestavimas nėra tinkama priemonė keliamiems tikslams pasiekti. Jos neapsaugo ir nesumažina klaidų tikimybės, nepadeda išvengti piktybiškumo. Priešingai, savininkams įvairių rūšių licencijavimas atneša žalos – buhalterių atestavimas didina įmonės kaštus, sukuria dar vieną struktūrą, kuri turės būti išlaikoma mokesčių pagalba, sukuria papildomą biurokratinį barjerą, plečia valstybės funkcijas. Beje, atestavimas nėra tipinė užsienio valstybių praktika, to nereikalauja ir Direktyva. Niekas už įmonės savininkus negali geriau žinoti, kokio buhalterio įmonei reikia. Kadangi finansinė apskaita yra skiriama visų pirma savininkams, jie turėtų ir spręsti, kaip ir kokį buhalterį įmonei samdyti. Būtent todėl buhalterių atestavimo būtina atsisakyti.
Dėl pirminių apskaitos dokumentų rekvizitų (26 straipsnis)
Projekto 26 straipsnio 1 dalis nustato, kokie rekvizitai privalomi pirminiame dokumente. Be paties dokumento pavadinimo bei numerio turi būti dar ir dokumento registracijos numeris. Pažymėtina, kad šie reikalavimai taikytini ne tik specialiesiems, bet visiems pirminiams dokumentams. Nesuprantama, kam reikalinga dviguba to paties dokumento numeracija. Siūlome nustatyti, kad pirminiame dokumente pasirinktinai turi būti arba paties dokumento numeris arba jo registracijos numeris.
6 dalyje pirminiam dokumentui nustatomas atsakingų už operacijos atlikimą ir įforminimą asmenų vardų, pavardės ir parašo reikalavimas. Pirminiame dokumente įrašius tik pirmąją vardo raidę, dokumentas būtų pripažintas negaliojančiu. Abejotina, ar būtina taip detaliai nurodyti asmens duomenis, juo labiau, kad dokumente dar turi būti ir sandorio šalių pavadinimai. Beje, tokių niuansų dėl pirminių dokumentų gali būti ir daugiau, pavyzdžiui, kuomet bus neįmanoma nurodyti matavimo vieneto ar jo kainos arba kai nebus nurodytas pirminio dokumento pavadinimas. Vystantis elektroninėms technologijoms, atsiras daugiau naujų atvejų, kai pirminiame apskaitos dokumente nebus įmanoma nurodyti visų nustatytų rekvizitų (pavyzdžiui, elektroninės parkingo kortelės bei parkingo automatų išduodamas čekis). Siūlome nustatyti, jog pirminis dokumentas pripažįstamas ir tuo atveju, jei jame nenurodytas vienas iš rekvizitų, tačiau ir be jo galima įsitikinti ūkinės operacijos vyksmu. Būtina nustatyti, kad pirminis dokumentas galioja ir be vieno ar kelių nustatytų rekvizitų, jei jų neįmanoma nurodyti dėl pirminio dokumento specifikos. 26 straipsnio 1 dalyje išdėstytus ypač didelius reikalavimus tikslinga taikyti tik specialiesiems apskaitos dokumentams.
Dėl atskaitomybės laikotarpio (30 straipsnis)
Projekto 30 straipsnio 4 dalis nustato, kad patronuojančios ir jos dukterinių įmonių finansiniai metai turi sutapti. Ši nuostata būtų prasminga tik tuomet, jei patronuojanti įmonė vestų konsoliduotą apskaitą. Tuomet vieningi finansiniai metai būtų ne iš piršto laužtas reikalavimas, o realus įmonės poreikis. Jei įmonė neveda konsoliduotos apskaitos, netikslinga reikalauti vieningo finansinio laikotarpio, juk dukterinė įmonė gali veikti kitoje srityje, kurioje kitoks finansinis laikotarpis būtų patogesnis.
Dėl metinių ataskaitų pasirašymo (35 straipsnis)
Projekto 35 straipsnis nustato, kad metinę atskaitomybę pasirašo a) juridinio asmens teisių neturinčių įmonių savininkai; b) ūkinių bendrijų tikrieji nariai. Kadangi ūkinė bendrija yra įmonė, neturinti juridinio asmens teisių, neaišku, kaip traktuoti 2 dalies pirmojo ir antrojo punktų nuostatas. Siūlome 2 dalies pirmąjį punktą pakeisti į individualių įmonių savininkus. Kita vertus, ir individualios įmonės ir ūkinės bendrijos gali samdyti administracijos vadovą, kuriam patikėti finansinių ataskaitų pasirašymo teisę. Siūlome neapriboti juridinio asmens teisių neturinčių įmonių savininkų teisių atskaitomybės pasirašymą deleguoti administracijos vadovui.
35 straipsnio 2 dalies 3 punktas nustato, kad ne pelno organizacijose atskaitomybę pasirašo administracijos vadovas bei tarybos ar valdybos nariai. Visų pirma, ne pelno organizacijų veiklą reglamentuojantys įstatymai nenustato valdybos ir tarybos privalomumo ne pelno įstaigos valdymo sistemoje. Jei taryba, valdyba, prezidiumas, kolegija ir yra formuojami, tai jie atlieka kitokį vaidmenį įmonės veikloje. Šie organai skirti įstaigos visuomeninei pozicijai, viešajai nuomonei suformuoti, o ne pačios įmonės valdymo sprendimams priimti. Be to, ne pelno organizacijų tarybos būna labai didelės, atstovaujamosios. Kiekvieno jų nario parašo reikalavimas yra ir neprasmingas, ir sunkiai įgyvendinamas. Siūlome, kad ne pelno organizacijoje atskaitomybę pasirašytų tos organizacijos vadovas.
Analogiškai prasmės neturi grupinis atskaitomybės pasirašymas akcinėse bendrovėse ar valstybinėse įmonėse. Visų pirma, tokį pasirašymą būtų sudėtinga organizuoti fiziškai (pavyzdžiui, narys išvykęs atskaitomybės pasirašymo metu, vienas sutinka pasirašyti vienokią ataskaitą, kitas – kitokią, kaip surasti konsensusą?). Atskaitomybė taptų negaliojančia dėl organizacinių problemų. Antra, už finansinę atskaitomybę turi būti atsakingas vienas žmogus. Atsakomybės išsklaidymas padeda ne ją sustiprinti, o jos išvengti. Siūlome nustatyti, kad akcinėse bendrovėse atskaitomybę pasirašo įmonės administracijos vadovas.
Dėl finansinės atskaitomybės teikimo ir skelbimo (36 straipsnis)
Projekto 36 straipsnis nustato, kad ūkio subjektai metinę ataskaitą privalo pateikti ne tik mokesčių inspekcijai, bet ir Statistikos departamentui. Ši praktika privalomai teikti ataskaitas Statistikos departamentui uždeda naštą mokesčių mokėtojui, nes: a) Statistikos departamentas dažnai reikalauja pateikti ataskaitas kitokia detalesne forma; b) atsiranda galimybė nutekėti informacijai bei atskleisti komercines paslaptis; c) įmonės patiria laiko ir lėšų sąnaudas; d) už ataskaitos nepateikimą įmonė gali būti nepelnytai baudžiama. Jei Statistikos departamentas nori vykdyti teisingą ir tikrą statistiką, jis turėtų įmonių ataskaitas gauti ne prievarta, o pačioms įmonėms sutikus teikti (ar parduoti) informaciją apie save. Siūlome nustatyti, kad ūkio subjektai finansines ataskaitas teikia tik mokesčių inspekcijai.
36 straipsnio 2 dalis nustato, kad metinės ataskaitos kartu su auditoriaus išvada skelbiama viešai. Neaišku, ar privalo atskaitomybę skelbti tos įmonės, kurioms nėra privalomas auditas. Metinių ataskaitų skelbimas viešai turi būti gerai pasvertas, juo labiau jog Direktyva taip pat įsakmiai nereikalauja visuotinio ataskaitų publikavimo. Jis yra prasmingas tik tuomet, jei įmonė viešai siūlo savo akcijas. Visais kitais atvejais privalomas ataskaitų skelbimas nėra būtinas (ir kreditoriai, ir dideli investuotojai šių ataskaitų gali pareikalauti iš pačios įmonės), o kartais gali tarnauti ne visai legaliems tikslams. Siūlome nustatyti, kad ataskaitos viešai skelbiamos tik tuomet, jei AB akcijos platinamos viešai arba jeigu to reikalauja specialusis įmonės veiklą reglamentuojantis įstatymas (pav., Komercinių bankų, Draudimo įstaigų).
Dėl apskaitos dokumentų saugojimo tvarkos (45 straipsnis)
45 straipsnio 3 dalis ir 4 dalys kalba apie „dokumentų perdavimą valstybei saugoti”. Visų pirma, būtina detalizuoti, ką reiškia dokumentų (ir kokių) perdavimas saugoti valstybei: ar tai yra metinių ataskaitų pateikimas 36 straipsnio nustatyta tvarka, ar kas nors kita. Jei pirmasis variantas, tuomet 4 dalies nuostatoje, kad ūkio subjektai, neperduodantys dokumentų valstybei saugoti, finansinę atskaitomybę saugo 15 metų, daroma prielaida, kad kai kurie subjektai nepateiks finansinės atskaitomybės mokesčių inspekcijai, kaip tai privalo padaryti pagal 36 straipsnį. Nelogiška reikalauti patiems ūkio subjektams saugoti tokius dokumentus, nes tokiu atveju jie patys pripažintų, kad pažeidė 36 straipsnio reikalavimą, už kurį, beje, numatyta netgi baudžiamoji atsakomybė.
Dėl atsakomybės (49 straipsnis)
Projekto 49 straipsnio 2 dalis nustato, kad už pateiktą neteisingą finansinę atskaitomybę juridinio asmens teisių neturinčioje įmonėje atsako jos savininkas. Kaip jau atkreipėme dėmesį anksčiau, ūkinėje bendrijoje, kuri taip pat neturi juridinio asmens teisių, gali būti keli savininkai. Kaip jie dalijasi atsakomybę tarpusavyje? Ir apskritai, ar jie galėtų būti atsakingi, jei vadovavimas įmonei būtų patikėtas administracijos vadovui? Tik tuomet, jei administracijos vadovo nėra, arba jo kompetencija yra apribota ir nesusijusi su finansinių reikalų tvarkymu, personalinėje įmonėje už apskaitos teisingumą turi atsakyti savininkas. Siūlome tai nustatyti patikslinant 49 straipsnio 2 dalį.
Išvados
Kaip teigiama aiškinamajame rašte, Apskaitos įstatymo projektas buvo suderintas su ES 78/660/ EEC direktyva. Direktyva didžiausią dėmesį skiria finansinės atskaitomybės turiniui, t.y. kas turi būti atspindėta ir kokias taisykles taikant. Tačiau parengtas Apskaitos įstatymo projektas didžiausią dėmesį skiria ne tiek apskaitos turinio tobulinimui, kiek administracinių priemonių, tokių kaip buhalterių atestavimas, smulkmeniškas dokumentų apipavidalinimas, konkretus atsakomybės priskyrimas, nustatymui. Pastarosios priemonės nepadeda siekti apskaitos tikroviškumo (jos neprivalomos ir vadovaujantis Direktyva), priešingai – jos tik nepagrįstai varžytų įmonių savininkų teises. Atsižvelgiant į tai, Apskaitos įstatymo projektas turi būti išvalytas nuo perteklinės biurokratijos bei papildytas su apskaitos turiniu susijusiomis principinėmis nuostatomis, kurių dalis yra išdėstyta ir Direktyvoje.
