Pastabos dėl PVM atskaitos apribojimo automobiliams ir kt.
Institutas išnagrinėjo Finansų ministerijos parengtą Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo projektą, kuris numato riboti PVM apskaitą lengvųjų automobilių įsigijimui ir nuomai, prekėms ir paslaugoms, susijusioms su jų eksploatavimu, tepalams bei keleivių pervežimo paslaugoms. LLRI mano, jog dėl tokių nuostatų taikymo pabrangtų įmonių teikiamos prekės ir paslaugos; būtų apmokestinama ne tik naujai, bet ir ankstesniuose etapuose sukurta vertė; automobiliai būtų nepagrįstai išskirti iš kito turto tarpo, būtų dirbtinai ribojami tiek rinkos diktuojami įmonių poreikiai, tiek automobilių prekybos bei aptarnavimo verslas. Todėl LLRI siūlo atsisakyti šio įstatymo nuostatų, ribojančių PVM atskaitą.
Toliau pateikiamos LLRI pastabos dėl Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo projekto 62 straipsnio nuostatų, kurios buvo pateiktos Lietuvos Respublikos Vyriausybei, Finansų bei Ūkio ministerijoms.
Finansų ministerija paskelbė patikslintą Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo projektą. Įstatymo projektas parengtas, atsižvelgus į pastabas, kurias pateikė suinteresuotos institucijos pristatyto įstatymo projekto svarstymui. Tačiau, be pozityvių patikslinimų, įstatymo projekte atsirado ir nepagrįstų diskriminuojančių nuostatų, kurios akivaizdžiai blogintų verslo padėtį.
Šios nuostatos yra susijusios su esminiu PVM atskaitos apribojimu. Projekto 62 straipsnio 2 dalis, kurioje vardijami atvejai, kai pirkimo (importo) PVM nėra atskaitomas, yra papildytas 4 punktais. Šie punktai apriboja PVM atskaitą už:
· lengvųjų automobilių (iki 10 žmonių) įsigijimą ir nuomą, jei šie automobiliai naudojami veikloje, nesusijusioje su keleivių pervežimu arba vairavimo mokymo paslaugomis;
· įsigytas prekes ir paslaugas, susijusias su tokio automobilio eksploatavimu;
· įsigytus degalus ir tepalus (50 procentų PVM), sunaudotus tokiuose automobiliuose;
· keleivių pervežimo paslaugas, jei PVM mokėtojas netarpininkauja šių paslaugų teikimo sandoriuose ir neteikia šių paslaugų savo vardu kitiems asmenims.
Siūlymai apriboti PVM atskaitą remiasi prielaida, jog automobiliai įmonėje naudojami ne prekių (paslaugų) gamybai (teikimui), bet asmeniniams tikslams. Nors ši situacija tam tikrais atvejais egzistuoja, tačiau šios problemos mastai yra labai apriboti dėl objektyvių ekonominių priežasčių. Pagrindinės priežastys yra tokios: įmonės pačios taupo lėšas ir kontroliuoja, kaip darbuotojas naudoja automobilį (jei norima juo pasinaudoti, siūlo nuomoti, savaitgalį automobilis laikomas stovėjimo aikštelėje); nėra įprasta automobilį naudoti kaip dalį atlyginimo (fringe benefits). Taigi, problema didele dalimi yra pervertinama, išpučiama. Tuo tarpu siūlomi šios problemos sprendimo būdai turi esminių ydų.
Visų pirma, šį argumentą galima pritaikyti ne tik automobiliams ir su jo eksploatacija susijusioms išlaidoms, bet ir bet kokiam įmonės turtui ar išlaidoms. Pavyzdžiui, ir kompiuteriai, ir telekomunikacijų paslaugos yra naudojamos ir asmeniniais tikslais. Tai suponuotų, kad nuosekliai besilaikantys tokios logikos turėtų siūlyti riboti PVM atskaitą ir kitam turtui, prekėms ar paslaugoms. Tačiau atskaitos ribojimas panaikintų pagrindinį PVM principą, kad apmokestinama tik pridėtinė vertė. Patį mokestį tai artintų prie apyvartos mokesčio, kuris yra ypač ydingas dėl daugiapakopio apmokestinimo.
Antra, kiekvienoje įmonėje asmeniniams poreikiams naudojamų automobilių kiekis (laikas) gali skirtis visu 100 procentų. Visiškai panaikinus atskaitą, mokesčių našta nepagrįstai bus padidinta toms įmonėms, kuriose automobiliai naudojami išimtinai verslo tikslais. Jei būtų siekiama tiksliai nustatyti tokią dalį, žymiai išaugtų administravimas, tačiau jo efektyvumas būtų abejotinas. Taigi, atskaitos panaikinimas yra žalingas daugeliui įmonių, naudojančių automobilį verslo tikslais.
Trečia, nustatyta išimtis tik keleivių vežimu ar vairavimo mokymo paslaugomis užsiimančioms įmonėms yra nepagrįsta ir nenuosekli, nes lengvasis automobilis (ypač pick-up tipo) gali būti naudojamas prekių vežimui, t.y. visiškai tiesiogiai susijęs su gamybine ar paslaugų teikimo veikla, su nuvykimu į paslaugos teikimo vietą ir pan. Pavyzdžių būtų apstu: maistas į namus; švaros paslaugas teikiančios įmonės turi vykti pas klientą, nes kitaip negali paslaugos suteikti; pašto paslaugos, susijusios su pervežimais bei tam naudojami lengvieji automobiliai; dauguma prekybos paslaugų, jei prekės yra nedidelės apimties ar jų kiekis yra mažas ir kt. Nesuprantama, kodėl šias įmones siekiama diskriminuoti.
Pagrindžiant siūlymą pateikiami faktai, jog dauguma naujų automobilių yra įsigyjama per įmones ir tai laikoma mokesčių mažinimo įrodymu. Tačiau šie faktai gali byloti ir apie visai kitokias tendencijas, pavyzdžiui, menką gyventojų perkamąją galią, kuomet jie teįperka padėvėtus automobilius. Todėl teigti, kad pateikti faktai įrodo mokesčių mažinimą, yra netikslu. Remtis užsienio praktika, įrodant problemos aktualumą Lietuvoje, taip pat nepagrįsta. Užsienio valstybėse esti kur kas didesnė perkamoji galia, automobilių „tankis” taip pat yra žymiai didesnis. Be to, užsienio šalyse žymiai labiau paplitusi praktika dalį atlyginimo mokėti įvairiais priedais. Daugelis atskaitą ribojančių šalių taiko švelnesnius ribojimus, nei siūloma įdiegti Lietuvoje.
Pagaliau atsižvelgiant į Lietuvos ekonominę padėtį, kai dalis įmonių sunkiai suranda lėšų turimų senų automobilių remontui, jau nekalbant apie automobilių naudojimą nedarbo tikslais ar naujų įsigijimą, PVM atskaitos panaikinimas tokioms įmonėms bus ypač skaudus.
Siūlomų nuostatų taikymas turėtų daug neigiamų pasekmių:
1) pabrangtų įmonių teikiamos prekės ir paslaugos, o tai mažintų gyventojų perkamąją galią;
2) PVM mokesčiu būtų apmokestinama ne tik naujai sukurta vertė, bet ir sukurta ankstesniuose etapuose. Tai lemtų daugiapakopį apmokestinimą;
3) Lietuvoje jau taikomas automobilių apmokestinimas akcizu, todėl siūlomas atskaitos panaikinimas nepagrįstai ir neargumentuotai išskirtų automobilius iš kito turto tarpo, dirbtinai ribotų tiek rinkos diktuojamus įmonių poreikius, tiek automobilių prekybos bei aptarnavimo verslą.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, siūlome panaikinti PVM įstatymo projekto 62 straipsnio 2 dalies 3-6 nuostatas ir palikti buvusiame projekte siūlytas nuostatas, kurioms ir buvo pritarusios institucijos, pateikusios pastabas dėl PVM įstatymo projekto. Puoselėjant savanoriško mokesčių mokėjimo tradiciją, reikėtų svarstyti variantą įpareigoti mokesčių mokėtoją pačiam deklaruoti automobilio naudojimo tikslus. Tai būtų savanoriško mokesčių mokėjimo koncepcijos įgyvendinimas ne tik žodžiais, bet ir veiksmais.
