Siekdamas naikinti konkurencijos suvaržymus, LLRI pateikė pastabas ir pasiūlymus dėl šiuo metu Seime svarstomo LR PVM įstatymo 4 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo projekto, kuriuo siekiama atleisti sveikatos priežiūros paslaugas nuo PVM. LLRI teigia, kad šis projektas parengtas manipuliuojant Europos Sąjungos direktyvomis, ir toliau įtvirtinamos nevienodos veiklos sąlygos diskriminuojant privačias sveikatos priežiūros institucijas. Todėl Institutas siūlo atsisakyti įstatymo projekte numatytų apribojimų ir reikalavimų sveikatos priežiūros įstaigų paslaugoms, neapmokestinamoms PVM, bei sudaryti vienodas veiklos sąlygas visoms sveikatos priežiūros įstaigoms.
LLRI pastabos buvo pateiktos 2000 m. spalio 4d. Lietuvos Respublikos Seimo Biudžeto ir finansų, Sveikatos reikalų bei Ekonomikos komitetams.
Toliau pateikiamos LLRI pastabos ir pasiūlymai.
Lietuvos Respublikos Vyriausybė pateikė Seimui svarstyti LR PVM įstatymo 4 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo projektą, kuriuo siekiama atleisti sveikatos priežiūros paslaugas nuo PVM.
Atkreipiame dėmesį į tai, kad siūlomi sveikatos priežiūros paslaugų atleidimo nuo PVM principai yra visiškai netinkami, parengti manipuliuojant Europos Sąjungos direktyvomis, o jas įgyvendinus įsisenėjusios nelygių veiklos sąlygų problemos nebus išspręstos.
Įstatymo pataisos numato atleisti nuo PVM tik tas sveikatos priežiūros paslaugas, kurios „teikiamos neviršijant Sveikatos apsaugos ministerijos patvirtintų asmens sveikatos priežiūros bazinių paslaugų kainų… ” Aiškinamajame rašte yra nuoroda į ES direktyvą 77/388/EEC, kuri neva leidžia nustatyti tokį režimą tik „tuo atveju, jei ne viešosios ar biudžetinės sveikatos priežiūros įstaigos atitinka kurį nors iš direktyvoje nustatytų kriterijų: nesiekia pelno, veikia savanoriškais pagrindais ar laikosi valstybės institucijų patvirtintų įkainių”. Įstatymo rengėjai nutyli, kad direktyva leidžia, bet neverčia naudotis minėtais kriterijais. Dar svarbiau, rengėjai net nepamini ketvirto direktyvoje numatyto kriterijaus: „Paslaugoms taikoma išimtis neturi sukelti tokių konkurencijos iškraipymų, kai komercinės įstaigos, kurios turi mokėti pridėtinės vertės mokestį, atsiduria nepalankesnėje padėtyje” (13 str. A 2 (a) pastraipa).
Šis kriterijus paminėtas neatsitiktinai, juk Europos Sąjungos direktyvų leitmotyvas – užtikrinti vienodas konkurencijos sąlygas. Gi šiuo metu privačios sveikatos priežiūros įstaigos Lietuvoje turi dvejopą diskriminaciją. Pirmoji – tik jų paslaugoms taikomas PVM, taigi paslaugos pabranginamos 18 procentų. Antroji, tikrai nebūdinga jokiai Europos Sąjungos šaliai – į Ligonių kasas įmokėtos pacientų lėšos negali būti naudojamos mokant už privačių įstaigų, taikančių laisvas kainas, paslaugas. Mat, pasirašydamos sutartį su Valstybine ligonių kasa ir norėdamos gauti kompensacijas už suteiktas paslaugas, sveikatos priežiūros įstaigos praranda teisę laisvai nustatyti savo paslaugų kainas. Dirbti valstybės nustatytomis (ir, ne paslaptis, dirbtinai sumažintomis) kainomis reikštų nuvaryti sveikatos priežiūros įstaigą į bankrotą. Reti pavyzdžiai, kai privačios įstaigos prisiima tokias prievoles, nereiškia, kad sistema gali gyvybingai operuoti esant administracinei kainų kontrolei. Todėl dauguma privačių sveikatos priežiūros įstaigų nepasirašo sutarčių su Ligonių kasa, jų pacientai negali susimokėti už paslaugas savo sveikatos draudimo įnašais, taigi už paslaugą mokama du kartus.
Šią problemą būtina spręsti, leidžiant privačioms sveikatos priežiūros įstaigoms nustatyti laisvas kainas už savo paslaugas, tačiau numatant, kad Ligonių kasų kompensacijos mokamos tik pagal patvirtintus įkainius. Beje, Vyriausybė jau yra pritarusi šiam principui, tačiau Sveikatos apsaugos ministerija delsia teikti teisės aktų pataisas. Teisės aktai, kuriuos reikėtų taisyti, šiuo metu kaip tik svarstomi Seime. Tai – LR Sveikatos sistemos įstatymo pakeitimo projektas ir LR sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo pakeitimo projektas.
Akivaizdu, kad apsiribojus tik siūloma PVM įstatymo pataisa, privačios gydymo įstaigos ir toliau negalės nei gauti Ligonių kasų kompensacijų, nei netaikyti PVM savo paslaugomis. Tos, kurios bus įstumtos į veikimą administracinių kainų rėmuose, netrukus vėl pradės taikyti „vokelių” sistemą.
Atsižvelgiant į tai siūlome nenustatyti apribojimų ir reikalavimų sveikatos priežiūros įstaigų paslaugoms, neapmokestinamoms PVM, t.y. taikyti Europos Sąjungos rekomenduojamą principą visų sveikatos priežiūros įstaigų visoms paslaugoms. Manome, kad ateityje, kai dauguma sveikatos priežiūros įstaigų bus privačios, ir bus panaikinti esminiai konkurenciją iškraipantys veiksniai, PVM turėtų būti taikomas sveikatos priežiūros paslaugoms. Atkreipiame dėmesį į tai, kad neišsprendus problemų mūsų siūlomu būdu, būtina bent jau įtraukti sveikatos priežiūros paslaugas į sąrašą paslaugų, kurių eksportui yra taikomas nulinis PVM (šios įstatymo pataisos irgi yra svarstomos Seime – LR PVM įstatymo 13 ir 25 straipsnių pakeitimo įstatymo projektas).
