Valstybinio socialinio draudimo sistema yra „Pay- as you-go“ sistema, kurios pagrindinės funkcijos – surinkti apdraustųjų ir draudėjų valstybinio socialinio draudimo įmokas ir mokėti išmokas apdraustiesiems asmenims. Remiantis galiojančiais teisės aktais, draudėjai moka šias įmokas: pensijų socialinio draudimo (23,3 proc.), ligos ir motinystės socialinio draudimo (3,4 proc.), nedarbo socialinio draudimo (1 proc.), sveikatos draudimo (3 proc.), nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo (0,3 proc.), bei nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įmokas priklausomai nuo rizikos grupės (0,28 proc., 0,4 proc. arba 1 proc.). Apdraustieji moka šias įmokas: pensijų socialinio draudimo (3 proc.), sveikatos draudimo, kurios pervedamos į Privalomąjį sveikatos draudimo fondą (6 proc.). Kai kurie apdraustieji (autoriai, atlikėjai, sportininkai) pereinamojo laikotarpio metu moka žemesnes įmokas.
Šioje pozicijoje išdėstomi argumentai dėl motinystės valstybinio socialinio draudimo. Motinystės draudimu apdraustieji asmenys turi teisę gauti motinystės pašalpą nėštumo ir gimdymo atostogų metu, tėvystės pašalpą 1 mėn. atostogų metu vaikui gimus, ir motinystės (tėvystės) pašalpą auginant vaiką iki 2 metų. Pirmuosius metus mokama 100 % buvusio darbo užmokesčio dydžio išmoka, antraisiais – 85%, tačiau neviršijant 5 draudžiamųjų pajamų dydžio.
Pokyčiai motinystės socialinio draudimo sistemoje turi būti paremti aiškia vizija ir principais. Tik tokios siūlomos priemonės gali būti nuoseklios, suprantamos ir „teisingos“.
Dėl teisėtų lūkesčių principo
Prieš vertinant pačią sistemą tikslinga kritiškai įvertinti teisėtų lūkesčių principo taikymą. Teisėtų lūkesčių principas pasitelkiamas argumentuojant, jog valstybė negali keisti savo įsipareigojimo, nes išmokas gaunantys asmenys tikėjosi, kad jas gaus ir planavo atitinkamai savo ateitį. Tačiau teisėtų lūkesčių principas negali būti taikomas tik „į vieną“ pusę, t.y. tarsi interesai pažeidžiami tik kai išmokos yra mažinamos, o ne didinamos.
Valstybės perskirstymo politikoje visada turime priešinius interesus ir lūkesčius tarp tų, kurie naudą, t.y. išmokas gauna, ir tų, kurie moka mokesčius, joms surinkti. Didinant išmokas pažeidžiami mokančiųjų interesai, nes jie galėjo pagristai tikėtis, jog nedidinant išmokų motinoms arba laiku jas sumažinus, išliks „Sodros“ balansas ir nereikės mokėti papildomai didinamo „Sodros“ įmokos tarifo arba jie gaus jiems aktualesnę, pavyzdžiui, nesumažintą senatvės pensijos išmoką.
Teisėtų lūkesčių principu remtis valstybės socialinės politikos srityje nereikėtų, nes motinystės atostogų laikotarpis, kompensuojamas uždarbio dydis, yra įstatymu įtvirtinti politiniai sprendimai, kurie gali keistis ir privalo keistis atsižvelgiant į kitų mokesčių mokėtojų galimybes išlaikyti šią sistemą.
Greta to, motinystės pašalpos nėra motinų nuosavybė, todėl nuosavybės apsaugos principo motinystės pašalpų mažinimas nepažeidžia.
Motinystės išmoka – draudimas, pašalpa ar dovana šeimai
Motinystės išmokos turi šių skirtingų instrumentų – draudimo, pašalpos ir dovanos – bruožų, tačiau nuo to, kuris jų pasirenkamas kaip pagrindinis, priklauso ir tobulinimo, reformavimo galimybės ir kryptys.
Deklaruojamas motinystės išmokų tikslas yra gimstamumo skatinimas. Gimstamumo skatinimas neturi būti valdžios tikslas, nes sprendimas turėti ar neturėti vaikų yra individualus asmeninis apsisprendimas. Žmonės priima tokį sprendimą įvertinę visas aplinkybes ir atsižvelgdami į savo psichines, socialines ar ekonomines galimybes, papildomas materialinis skatinimas iškreipia natūralaus pasirinkimo sąlygas. Geriausias sąlygas priimti sprendimus dėl to ar ir kiek vaikų turėti, valdžia sukurtų, jeigu valstybėje būtų palankios sąlygos gyventi, dirbti ir kurti.Vis tik, jeigu priimamas politinis sprendimas skatinti gimstamumą, tai skatinimo forma turi būti išgryninta. Jeigu pasirenkamas paramos (dovanos) koncepcija, visiems vaikams ji turėtų būti skiriama vienoda, neimituojanti draudimo ir nediferencijuota.
Nors motinystės socialinio draudimo sistema vadinama draudimine, tačiau yra labai reikšmingų skirtumų nuo įprasto draudimo. Draudiminiu įvykiu paprastai laikomas toks įvykis, kuriam apdraustasis neturi įtakos. Draudimosi prasmė – besidraudžiantis asmuo nenori, kad tas įvykis įvyktų, negali daryti šiam įvykiui įtakos ir draudžiasi tam, kad būtų kompensuota to įvykio žala. Draudimo įmokos yra susijusios su draudiminio įvykio rizika. Pvz., vagystės ar gaisro siekiantis išvengti žmogus apsidraudžia nuo šių įvykių, o jiems įvykus, yra kompensuojama dalis arba visa dėl įvykio patirta žala. Draudimo išmoka paprastai nemokama, jei įrodoma, kad asmuo pats sukėlė įvykį.
Motinystės draudime draudiminis įvykis yra planuojamas ir geidžiamas, sąmoningas ir asmens lemtas. Motinystė – tai ne rizikinis, ne atsitiktinis reiškinys. Abejonių, ar motinystė apskritai gali būti draudiminiu įvykiu kelia ir tai, kad žmogaus veiksmai turi įtakos, atsitiks draudiminis įvykis ar ne.
Antra, nuo draudimo motinystės draudimą tolina ir pati įmokų schema – motinystės socialinio draudimo įmokų tarifai nepriklauso nuo draudiminio įvykio rizikos – vienodus tarifus moka visi vaisingi ir nevaisingi asmenys, bet kokio amžiaus vyrai ir moterys.
Jei vis tik būtų nuspręsta judėti link draudiminės motinystės, tuomet įmokų neturėtų mokėti asmenys, kuriems motinystė yra neįmanoma. Antra, motinystės išmokos turėtų būti siejamos su įmokomis jai, nevykdant perskirstymo „Sodros“ viduje. Šiuo atveju, nėra logiška mažinti išmokas, jei jų gavėjai turi kitokių pajamų, nes išmokos priklausytų ne nuo dabartinių gyventojo pajamų, o nuo įmokų. Už antrą vaiką taip pat nepriklausytų papildomos išmokos.
Apibendrinant išsakytus argumentus, rizikinis draudimas nėra tinkamas instrumentas motinystei finansuoti, tam labiau tiktų savanoriškosios kaupimo, kaupiamojo draudimo formos.
Motinystės išmokos turi ir pašalpos bruožų, nes ligos ir motinystės socialinio draudimo esmė – suteikti motinai (tėvui) pajamų motinystės atostogų metu. Tačiau gimus daugiau negu vienam vaikui motinystės pašalpos padvigubėja arba patrigubėja už kiekvieną vaiką, todėl šiuo atveju išmoka yra artimesnė vaiko pašalpai. Jeigu tai yra prarastų pajamų kompensavimas, pašalpos dydis neturėtų priklausyti nuo vaikų skaičiaus.
Pašalpos funkciją geriausiai atliktų valstybės išmoka, kuri mokama toms šeimoms, kurioms parama yra reikalinga ir jos tai pagrindžia turto ir pajamų testu. Tokia sistema leistų užtikrinti, kad šeimoms turinčioms pakankamas pajamas ir santaupas, kurioms valstybės paramos nereikia, ji ir nebūtų skiriama. Tokia sistema veikia skiriant vaiko pinigus vaikams iki trejų metų.
Šiuo metu taikoma motinystės išmoka yra tokia, kuria siekiama kompensuoti prarastas pajamas. Tai nėra nei grynas draudimas, nei gryna pašalpa, nei gryna dovana, o visų formų mišinys. Tai ir sukelia didžiausias problemas bei nesuvokimą dėl motinystės išmokų didinimo, mažinimo ar tobulinimo. Prarastų pajamų kompensavimo sistema yra politizuota, nėra aiškūs valstybės įsipareigojimai, sukuriamos motyvacijos piktnaudžiauti gautinos išmokos dydžiu. Prarastų pajamų kompensavimo schema yra išskirtinai valdiškas darinys, privačiuose santykiuose sunku būtų aptikti darniai veikiantį analogą. Papildomų pajamų kompensavimo schema yra netvari ir jos turi būti atsisakoma, pasirenkant vieną iš aukščiau išnagrinėtų formų – artėjant link draudimo, pašalpos ar dovanos.
Papildomo dėmesio vertas klausimas yra, ar kompensuoti prarastas motinų (tėvų) pajamas yra valstybės funkcija. Žmonės, planuojantys papildomas išlaidas, nepriklausomai nuo to, kokio pobūdžio jos būtų, iš anksto tam atvejui taupo pinigus. „Sodros“ išmokama motinystės pašalpa iš dalies sukuria iliuziją, kad skirtingai nuo bet kokių kitų papildomų išlaidų, vaikui taupyti nereikia.
Dėl motinystės pašalpų dydžio, jo nustatymo ir „lubų“
Pripažįstant, kad motinystės išmokos dydis ir mokėjimo trukmė yra politiniai sprendimai, ir priklausomai nuo suteikiamo politinio svorio gali būti (beveik) neriboto dydžio, tačiau galima pagrįsti, jog šiandien taikomos išmokos yra per didelės ir galėtų būti mažinamos.
Pirma, Lietuva pasaulyje bene pati dosniausia motinystės atostogų atžvilgiu šalis. Motinystės atostogų laikotarpiai 27 ES valstybėse svyruoja nuo 14 savaičių iki metų ar net dviejų. Europos Parlamento Moterų teisių komitetas dabar numatytą minimalų ES įtvirtintą motinystės atostogų laikotarpį siūlo išplėsti nuo 14 iki 20 savaičių.
Antra, iš socialinio draudimo mokesčio ligos ir motinystės draudimui skirtos įmokos dalies (3,4 proc.) nepakanka išmokoms finansuoti, todėl norint išlaikyti tokias motinystės išmokas, reikia naujai balansuoti motinystės socialinio draudimo įmokos dydžius.
Trečia, išmokos sukelia ženklias neigiamas pasekmes moterims darbo rinkoje: sunkiau įsidarbinti (darbdaviai labiau linkę įdarbinti vyrus, nes tėvystės atostogų jie eina rečiau, jiems nereikės laikyti darbo vietos). Ilgos motinystės atostogos iš dalies nulemia žemesnius moterų (ypatingai jaunų) atlyginimus. Rizika, jog moteris išeis ilgų motinystės atostogų, skatina darbdavius mažiau investuoti į jaunas moteris, nekelti jų kvalifikacijos, neplanuoti paaukštinimo. Išmokų ir ilgų atostogų galimybė sukelia sunkumų darbo rinkoje visoms vaisingo amžiaus moterims nepriklausomai nuo individualių planų dėl vaikų auginimo.
Tik išgryninus motinystės išmokų koncepciją, būtų galima nuspręsti, ar išmokų gavėjams turi būti palikta galimybė užsidirbti papildomai. Jei motinystės draudimas būtų artinamas prie draudimo, nėra jokio pagrindo riboti apdraustųjų galimybę gauti papildomų pajamų. Jei motinystės išmokos artėtų prie socialinės paramos, toks apribojimas būtų logiškas.
Dėl ilgalaikio „Sodros“ tvarumo ir motinystės išmokų
Dabartinės „Sodros“ sistemos ydingumą ir chaotiškumą patvirtina tai, kad išmokos pagal įvairius socialinio draudimo tarifus nėra susietos su įmokomis. Ir „Sodros“ „viduje“ vyksta perskirstymas tarp iš skirtingam tikslui gautų socialinio draudimo įmokų. Praėjusiais metais ligos ir motinystės išmokos viršijo įmokas 645 mln. Lt, tuo tarpu pensijų socialinio draudimo išmokos buvo mažesnės už įmokas 429 mln. Lt. Taigi, ne visos pensijų draudimui įmokėtos lėšos atiteko pensininkams, dalis jų buvo perskirstyta kitoms draudimo rūšims. Jei „Sodros“ tarifas yra diferencijuotas, tai būtina, kad skirtingų tarifų išmokos būtų tiksliai susietos su išmokomis. Priešingu atveju, atskiri „Sodros“ tarifai turėtų būti panaikinti, nes jie neatlieka jiems skirto vaidmens.
Motinystės išmokų sumažinimas neturi reikšmės ilgalaikiam „Sodros“ gyvybingumui. Ekonomistai iš esmės yra indeferentiški išmokų gavėjų atžvilgiu, negalintys objektyviai pasakyti, kam išmokas reikėtų sumažinti, o kam – padidinti. Analizuojant „Sodros“ sistemos problemas daug svarbesnis nei atskirų išmokų dydžio klausimas yra šios sistemos subalansavimas ir gyvybingumo išlaikymas. Esant sunkmečiui pasireiškė „Sodros“ fundamentalios nesubalansavimo ydos: mažėjant dirbančiųjų skaičiui, nesurenkama pakankamai lėšų visiems įsipareigojimams finansuoti.
Subalansuoti „Sodros“ sistemą padėtų sąsaja tarp įmokų ir išmokų. Susieti galima visas „Sodros“ įmokas su visomis „Sodros“ išmokomis, arba įmokas pagal atskirus tarifus su išmokomis pagal tuos tarifus. Augančio gimstamumo implikacijos biudžetui ateityje: didės finansavimo poreikis darželiams, mokinio ir studentų krepšeliams, gydymo išlaidoms.
„Sodros“ problemas reikia spręsti iš esmės, pertvarkant pačią sistemą. Išmokos privalo atspindėti ne praeities realijas, bet nūdienos ekonominę situaciją, todėl jos turi būti susietos su „Sodros“ surenkamomis pajamomis.
Siūlymai:
– Atsisakyti esamos ir itin ydingos pajamų kompensavimo schemos motinystės atveju.
– Pasirinkti tikslesnį motinystės finansavimo instrumentą – draudimą, pašalpą ar dovaną, nes tik tai leistų reformuoti sistemą remiantis aiškiais principais. Tai suteiktų daugiau lūkesčių aiškumo ir priimantiems sprendimus, ir sistemos dalyviams.
– Pagrindiniu „Sodros“ problemų sprendimo būdu laikyti ne atskirų išmokų mažinimą ar naikinimą, o sisteminę „Sodros“ pertvarką susiejant biudžeto pajamas su išlaidomis. Taip „Sodrai“ būtų sudaryta galimybė prisitaikyti prie didėjančio biudžeto deficito, bei išvengti politiškai sudėtingų sprendimų, jeigu finansinė situacija žymiai pablogėtų.
