Tęsdamas veiklą sveikatos reformos srityje, Lietuvos laisvosios rinkos institutas susipažino su Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 7 straipsnio papildymo įstatymo projektu (XP-1537) ir 2006 m. spalio 2 d. pateikė pastabas Finansų ir Sveikatos apsaugos ministerijoms bei Seimo Sveikatos reikalų komitetui.
Seimui pateiktas įstatymo projektas numato naują atvejį, kada netaikomas nekilnojamojo turto mokestis. Tai tos privačios sveikatos paslaugų įstaigos, kurios yra sudariusios sutartis su Ligonių kasomis. Visos kitos privačios įstaigos ir toliau turėtų mokėti nekilnojamojo turto mokestį.
LLRI siūlo nekilnojamojo turto mokesčio lengvatą taikyti visoms sveikatos priežiūros paslaugas teikiančioms įstaigoms.
Toliau – LLRI argumentai.
Įstatymo projekto aiškinamajame rašte teigiama, kad šio projekto tikslas yra „sudaryti vienodas sąlygas asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros paslaugų teikėjams, kad nekilnojamasis turtas, naudojamas teikiant asmens ir/ar visuomenės sveikatos priežiūros paslaugas, nebūtų apmokestinamas nekilnojamojo turto mokesčiu“ ir kad priėmus teikiamos formuluotės įstatymo pataisą, šis tikslas bus pasiektas.
Projekte siūloma nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 7 straipsnį, numatantį atvejus, kai nekilnojamojo turto mokestis netaikomas, papildyti nauju atveju, įvardintu kaip: „nekilnojamasis turtas (arba jo dalis) naudojamas teikiant asmens ir/ar visuomenės sveikatos priežiūros paslaugas, apmokamas iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo, Valstybės ar savivaldybių biudžetų ar savivaldybių visuomenės sveikatos rėmimo specialiosios programos lėšų, jei pajamos už suteiktas asmens ir/ar visuomenės sveikatos paslaugas, apmokamas iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo, Valstybės ar savivaldybių biudžetų ar savivaldybių visuomenės sveikatos rėmimo specialiosios programos lėšų sudaro ne mažiau kaip 80 procentų visų už suteiktas asmens ir/ar visuomenės sveikatos priežiūros paslaugas gautų pajamų“.
LLRI atkreipia dėmesį, kad priėmus tokią įstatymo pataisą, nekilnojamojo turto mokestis būtų netaikomas tik nedidelei daliai privačių gydymo įstaigų, būtent tų, su kuriomis Ligonių kasos sudaro sutartis ir kurių pajamos, gaunamos pagal šias sutartis, yra didelės. Visos kitos privačios gydymo įstaigos toliau turėtų mokėti nekilnojamojo turto mokestį.
Taigi, siūloma įstatymo pataisa nesprendžia jai keliamo tikslo – sulyginti viešų ir privačių gydymo įstaigų sąlygas nekilnojamojo turto mokesčio atžvilgiu. Tokios nuostatos įgyvendinimas, be abejo, pagerintų padėtį privačių gydymo įstaigų, su kuriomis Ligonių kasos sudaro sutartis (tai daugiausia pirminio lygio SPĮ), tačiau jis dar labiau padidintų diskriminaciją tų gydymo įstaigų, su kuriomis Ligonių kasos sutarčių nesudaro.
Šis įstatymų užprogramuotas ir praktikoje tik gilėjantis atotrūkis tarp vadinamajai NSS priklausančių ir jai nepriklausančių SPĮ yra nepriimtinas tiek dėl lygių konkurencijos sąlygų, tiek dėl pacientų lygių teisių į viešąjį finansavimą principų nepaisymo.
Konkurencijos aspektu tokia situacija juo labiau yra nepriimtina, kadangi Ligonių kasos, sudarydamos sutartis su SPĮ, nesivadovauja efektyvumo (nei jokiais kitais skaidriais ir viešais) kriterijais. Taigi, negalima sakyti, kad SPĮ, su kuriomis Ligonių kasos sutarčių nesudaro, dirba blogiau, nei tos, su kuriomis sudaro. Tokia Ligonių kasų praktika savaime yra dalies SPĮ diskriminacija. Ši įstatymo nuostata dėl nekilnojamojo turto mokesčio lengvatos, neapimdama SPĮ, su kuriomis Ligonių kasos sutarčių nesudaro, tik dar padidintų jų diskriminaciją.
Pacientų teisių į viešą finansavimą aspektu situacija yra analogiška. Pacientai, besigydantys SPĮ, kurios už paslaugas kompensacijų iš Ligonių kasų negauna, yra ir taip diskriminuojami, nes jie praranda savo mokesčių pinigus. Įtvirtinus šią įstatymo nuostatą, ši diskriminacija tik padidės, nes su Ligonių kasomis sutartis turinčios gydymo įstaigos patirs mažesnes sąnaudas dėl nekilnojamojo turto mokesčio lengvatos. Čia svarbu turėti omenyje, kad privačiose gydymosi įstaigose gydosi ne tik dideles pajamas turintys pacientai. Egzistuojant kvotoms ir eilėms viešosiose gydymo įstaigose, privačiose SPĮ poreikį gydytis turi visų pajamų grupių pacientai.
Atstovaujanti paciento interesus valstybės politika turi visomis priemonėmis padėti mažinti privačioms SPĮ jų teikiamų paslaugų kainas, o ne jas didinti ir taip suteikti galimybę didesniam pacientų ratui gauti jiems reikalingas sveikatos paslaugas laiku ir kokybiškas.
Siūlome nekilnojamojo turto mokesčio lengvatą taikyti visoms sveikatos priežiūros paslaugas teikiančioms įstaigoms ir 7 straipsnio pataisą suformuluoti taip:
„Nekilnojamasis turtas (arba jo dalis) naudojamas teikiant asmens ir/ar visuomenės sveikatos priežiūros paslaugas“.
