Pribrendusių permainų vėjai
Penkioliktoji Lietuvos Respublikos Vyriausybė savo programoje yra paskelbusi, kad privalo „vykdyti esmines permainas tose šalies ir visuomenės gyvenimo srityse, kuriose iki šiol jos buvo atidėliojamos“. Valstybinio socialinio draudimo sistema yra viena iš tų sričių, kuriose esminių permainų nevyko, o įsisenėjusių problemų sprendimas būdavo atidėliojamas. Šiame straipsnyje apžvelgsiu esmines „Sodros“ problemas ir trūkumus, kurių neįmanoma išspręsti sistemos rėmuose. Pabaigoje pristatysiu pagrindinius pasiūlymus iš LLRI parengtos valstybinio socialinio draudimo, valstybinių pensijų ir sveikatos draudimo sistemų permainos koncepcijos.
Valstybinio socialinio draudimo sistema remiasi sąlyginai paprastu principu – surinkti ir išdalinti. Esant šiai sistemai, nebelieka savanoriškų ryšių tarp skirtingų kartų – juos pakeičia „Sodros“ sistema, kurioje pensinio amžiaus žmonės yra išlaikomi jaunesnių, dabartinių dirbančiųjų. Kadangi pinigų, kaip ir kitų gėrybių, kiekis yra ribotas, principe „surinkti ir išdalinti“ yra užprogramuotas konfliktas tarp tų, iš kurių pinigai surenkami ir tų, kam jie išdalinami. Norėdama išdalinti daugiau, pavyzdžiui, padidinti pensijas, valdžia privalo daugiau ir surinkti. Ekonominio nuosmukio metu, kai krenta „Sodros“ pajamos, politikai susiduria su dilema – arba išmokas reikia mažinti, arba kažkokiu būdu didinti pajamas. Pirmu atveju, pensininkai būtų nepatenkinti, kad esami dirbantieji nesugeba sukurti tiek, kad išlaikytų senolius, antru atveju, nepatenkinti būtų dirbantieji, turintys dar nurėžti nuo savo ir taip mažėjančių algų. Tokiu būdu „Sodra“ turi savyje pavojingą potencialą destabilizuoti visuomenę, o sistemoje esantis pamatinis konfliktas tarp kartų negali būti harmoningai išspręstas.
„Sodros“ išmokos – draudimas ar pašalpa?
Kita problema – draudimo ir socialinės šalpos principų maišymas. Daugeliui paslaugų, kuriuos „Sodra“ vadina „draudimais“ visiškai nebūdingi draudiminiai principai, o pačios išmokos turi daug socialinės pašalpos bruožų (kita vertus, yra mokamos ir pasiturintiems asmenims). Motinystės atveju įvykio „rizika“ didele dalimi priklauso nuo paties apdraustojo veiksmų, o senatvės atveju, senatvė būtinai ateis (draustis gi reikia kaip tik nuo to, kad žmogus gali jos nesulaukti). Užuot situacija būtų taisoma, pastaruoju metu vis labiau painiojami draudimo ir šalpos bruožai. Antai, siekdami sutaupyti, politikai sumažino motinystės išmokų „lubas“, grįsdami tuo, kad net ir su 4 draudžiamųjų pajamų dydžių išmokomis „išgyventi įmanoma“. Senatvės pensijos dirbantiems pensininkams buvo nurėžtos progresyviai, priklausomai nuo jų gaunamų pajamų, tad vėlgi, senatvės pensija panašėja į išmoką tam tikram pajamų lygiui užtikrinti, o ne į „draudiminę išmoką“ atsitikus draudiminiam įvykiui – sulaukus pensinio amžiaus. Šalpos bruožų galima įžvelgti ir nedarbo draudimo išmokoje: mažas šios pašalpos dydis nurodo, kad ji reikalinga tam tikram pajamų lygiui užtikrinti, o tai reiškia, kad dideles pajamas gavę ir darbo netekę žmonės negauna jų įmokų ir buvusių pajamų atspindinčios išmokos. Bet jeigu jau „Sodros“ sistemoje judama pašalpos link, ji turėtų būti teikiama kryptingai – tiems, kam jos reikia, o ne visiems, kam atsitiko draudiminis įvykis. Susipynus draudimui su šalpa, apgauti lieka ir tie, kurie moka nuo rizikos nepriklausančias įmokas ir privalomai draudžiasi net ir tiems atvejams, kur jų rizika lygi nuliui, ir tie, kas gauna vis labiau į šalpą panašėjančias išmokas.
Žmogus – sistemos įkaitas
Kadangi „Sodros“ išmokų apskaičiavimo formulės, koeficientai, išmokų „lubos“, pensinis amžius ir kiti rodikliai priklauso nuo Vyriausybės, Seimo bei Prezidento sprendimų, eilinio žmogaus akimis žiūrint, tokia politizuota sistema yra itin nepatikima, neleidžianti niekad jaustis saugiai. Kaip rodo istorinė šalies patirtis, vadovaujantis „po manęs – nors ir tvanas“ principu išmokos gali būti didinamos, rezervai – išsekinami, o košę srėbti tenka kažkam kitam. Politizuotai priimami sprendimai neišvengiamai reiškia, kad esami įmokų mokėtojai niekuomet nebus užtikrinti dėl būsimų išmokų dydžio – mokėdami įmokas jie tik įgyja teisę į kažką, priklausantį nuo daugybės nuo jų nepriklausančių veiksnių. Nesunku prisiminti pavyzdžių, kai socialinio draudimo sąlygos buvo vienpusiškai pakeistos: vien per paskutinius metus buvo sumažintos maksimalios nedarbo išmokos, ligos pašalpų dydis, į 2012 m. nukelta papildomų išlaidų reikalavusi pensijų apskaičiavimo tvarka, kai pensijos skaičiuojamos tik pagal pajamas gautas nuo 1994 m. Ateityje galime sulaukti ir pensinio amžiaus didinimo. Apdraustasis šiame sprendimų priėmimo procese nedalyvauja: nors jis ir yra suinteresuota ir visa tai finansuojanti pusė, jis tėra pasyvus stebėtojas. Kitaip sakant, įkaitas.
Žemas vidutinės pensijos santykis su vidutiniu atlyginimu yra vienas iš akivaizdžių patvirtinimų, kad dabartinė sistema (ypač turint omenyje demografinių procesų tendencijas) nebegali užtikrinti oraus pragyvenimo lygio. „Sodros“ fondo 2010 metų biudžeto įstatymo projekte numatyta, kad vidutinė pensija šįmet sudarys 46 proc. vidutinio bruto darbo užmokesčio. Vis didesnė dalis senatvės pensijų gavėjų atsiduria už skurdo rizikos ribos. „Eurostat“ duomenimis, 2005 – 2008 m. skurdo rizikoje esančių pensininkų dalis Lietuvoje išaugo nuo 17 iki 31 proc. Negana to, kad pensijos yra mažos, dažniausiai jos yra vienintelis nedirbančių pensininkų pajamų šaltinis. Nenuostabu, kad tie, kas pajėgia, stengiasi prisidurti prie pensijos, dirbdami. Tačiau nors savo prievolę jie jau įvykdė ir dirba kaip tik tam, kad prisidurtų prie mažos pensijos, dirbantys pensininkai turi ir toliau mokėti „Sodros“ įmokas.
Anksčiau tėvais rūpintis buvo šventa vaikų pareiga. Dabar vis labiau įprantama pasikliauti „Sodros“ solidarumu. Kita vertus, net ir tie, kurie neabejoja tradicinėmis šeimos vertybėmis, ne visada beturi tam lėšų, kadangi du penktadalius atlyginimo jie skiria „Sodros“, sveikatos bei gyventojų pajamų mokesčiams. Ateities pensininkai neturi būti „Sodros“ įkaitais, kokiais, tenka pripažinti, yra dabartiniai. Žmonėms turėtų būti sudarytos galimybės turėti daugiau negu vieną pajamų šaltinį senatvėje. Tas ruošimasis gali būti finansinis, pvz. kaupimas asmeninėse pensijų sąskaitose, investavimas į nekilnojamąjį turtą ar pan., bei nefinansinis, pvz. gausios šeimos, ryšių su vaikais stiprinimas, kad ateityje jie norėtų padėti.
LLRI siūlo „Sodros“ permainą
Tai keletas esminių priežasčių, į kurias reaguodamas LLRI parengė valstybinio socialinio draudimo, valstybinių pensijų ir sveikatos draudimo sistemų permainos koncepciją. Vienas iš pagrindinių LLRI koncepcijos siūlymų yra atskirti draudiminius įvykius nuo nedraudiminių, kuriems žmonės turėtų savarankiškai taupyti, o neturintys minimalių pajamų bei turto turėtų gauti iš valstybės biudžeto teikiamą šalpą. Atskyrus kada draudimas įmanomas, o kada – ne, galima bus ruoštis tokiems gyvenimo įvykiams tinkamiausiu būdu. Koncepcijoje prieita išvados, kad draudiminiai principai yra būdingi tik dviems šiuo metu „Sodroje“ teikiamiems draudimams – nelaimingų atsitikimų darbe bei sveikatos, kartu su ligos pašalpa. Kadangi šie draudimai yra teikiami rinkoje, valstybė galėtų nusiimti šį rūpestį nuo savo pečių.
Likusių draudimų (pensijų, motinystės (tėvystės), nedarbo) reikėtų atsisakyti, nes draudiminiai principai jiems nebūdingi ir negali būti pritaikomi. Senatvei siūlomas privalomas kaupimas pensijų sąskaitose, tačiau tai yra kompromisinis variantas – idealiu atveju bet koks ruošimasis senatvei turėtų būti išskirtinai savanoriškas. Kitiems gyvenimo atvejams žmonės taupytų savarankiškai. Jeigu politikai norėtų skatinti gimstamumą, motinystės išmokos turėtų būti fiksuoto dydžio. Kaupiant savanoriškai, būtų panaikintas „Sodros“ sistemoje esantis perskirstymas, sumažėtų įmokos dydis, o žmonių sukauptos lėšos tiksliau atspindėtų jų pačių vertinimą – kiek tikėtina yra netekti darbo arba sulaukti šeimos pagausėjimo. Permainos koncepcijoje išdėstyti pasiūlymai ir dėl privilegijuotų pensijų bei išmokų. Privilegijuotų pensijų buvimas yra įsisenėjusi problema, kurią dera spręsti siaurinant jų gavėjų ratą – nemokant šių pensijų asmenims, gaunantiems kitas pensijas arba turintiems kitų pajamų.
Svarbu pabrėžti, kad dėl kokių nors priežasčių nesusitaupę lėšų bei atitinkantys pajamų ir turto testo kriterijus asmenys turėtų teisę į šalpą. Tai užtikrintų, kad valstybės šalpa būtų kryptinga ir taikli, skiriama tiems, kas stokoja. Kadangi netekto darbingumo asmenų poreikiai yra aukštesni nei pilno darbingumo žmonių, siūloma, kad jiems būtų taikomi aukštesni pajamų kriterijai šalpai gauti.
Esminis skirtumas tarp esamos ir siūlomos sistemos – prievartinio solidarumo pakeitimas savanorišku, momentinio perskirstymo pakeitimas kaupimu, sistemos adekvatumas besikeičiančiai demografinei situacijai. Įtampą tarp kartų pakeistų paskatos savanoriškai padėti savo tėvams, bei likimo nuskriaustiesiems.
