Naujoji Vyriausybė, atrodytų, gali atsipūsti po batalijų ją tvirtinant ir imtis rimtų darbų. Tačiau tikrieji išbandymai jos dar tik laukia. Lietuvoje būtina gerinti ekonominės veiklos sąlygas: mažinti mokesčius ir reguliavimą. Tačiau dabartinei mažumos Vyriausybei, panašu, teks atsižvelgti net į menkiausios interesų grupės interesus, idant vienas ar kitas nuomonę pakeitęs parlamentaras netaptų kupsteliu, apvertusių visą Vyriausybės vežimą. O stipriausiai ir aiškiausiai išreikšti interesai, kaip žinia, yra ne bendri ir skirti ne bendram konkurencingumui bei gerovei didinti. Vieni reikalaus nuolatinės ir augančios paramos žemės ūkiui. Antri – naujų mokesčių lengvatų. Treti – biurokratų darbo vietos apsaugos. Ketvirti – kad tiesiog niekas nesikeistų ir netektų pasijudinti vardan tikslingesnio ir efektyvesnio darbo.
Pažiūrėkime į mokesčių problemą. Mokesčių prasme nesame tokie patrauklūs kaip kaimynai, turime problemų su šešėline ekonomika ir emigracija į geresnių atlyginimų (beje, ir mažesnių mokesčių atlyginimams) šalis. Be abejo, mokesčiai lemia ne viską, tačiau bet kuris verslininkas, gavęs pajamų mokesčių palyginimo lentelę, bus linkęs naujoms darbo vietoms kurti pasirinkti ne Lietuvą, bet Bulgariją, Rumuniją, Slovakiją, Latviją, Estiją. Lietuviai, išvažiuojantys į Airiją ir Jungtinę Karalystę taipogi demonstruoja savo pasirinkimą.
Socialinio draudimo įmokos – dar vienas nešulys Lietuvos konkurencingumui. Jei verslas spręs, kur steigti centrinę būstinę Baltijos šalims, jis bus linkęs pasirinkti Rygą ne tik dėl dydžio, geresnio susisiekimo, bet pirmiausia dėl to, kad didžiausią atlyginimą gaunantys įmonių vadovai ir geriausi specialistai Latvijoje bus apmokestinti gerokai mažiau. Paskui įmonių vadovus, beje, iškeliauja ir kitos darbo vietos. Taigi, poreikis mažinti gyventojų pajamų mokestį ir nustatyti ribas, nuo kurių renkamos socialinio draudimo įmokos, – didžiulis.
Mokesčių mažinimui, atrodytų, yra ir puikiausios galimybės. Biudžeto surinkimas vis dar auga kartu su bendruoju vidaus produktu. Mokesčių mokėtojų sumažėjimą dėl emigracijos biudžeto pajamų prasme atsveria atlyginimų kilimas, kuris didina ir mokesčių bazę. Mokesčių mažinimas, kaip rodo ir šių mėnesių praktika, sukuria naujas paskatas mažinti atlyginimų vokeliuose paplitimą.
Tačiau mokesčių mažinimui reikalingos ir dvi labai specifinės prielaidos. Pirma, Vyriausybė turi susilaikyti nuo vienadienio požiūrio į ekonomines problemas ir neišdalinti biudžeto pajamų taip, kad neliktų jokios galimybės sumažinti mokesčius. Antra, jei mokesčiai sumažinami nustatant juose krūvą lengvatų, lieka mažiau galimybių mažinti bendrą mokesčių lygį.
Panašu, kad abi šios prielaidos bus sunkiai įkandamos dabartinei Vyriausybei, o biudžeto eikvotojai ir lengvatų prašytojai, grasinantys Vyriausybės stabilumui, bus kasdienis galvos skausmas. Vyriausybė pati jau spėjo prisižadėti ne tik tai, kas buvo numatyta pagal jos programą (o numatyta buvo nemažai), bet ir dar daugiau. Vien ko vertas pažadas kompensuoti sausros nuostolius žemdirbiams? Atrodo, kad Vyriausybė nelinksta pripažinti, kad sausra, liūtis, kruša, šalna ir kiti gamtos reiškiniai yra normali žemės ūkio verslo rizikos dalis.
Lengvatų karuselė taip pat gresia įsibėgėti. Numatyta lengvata šildymui, numatoma pratęsti lengvatą kompiuteriams, norima lengvatų gamtinėms dujoms, maisto produktams ir taip toliau. Galiausiai, ne į naudą ir dalies visuomenės klaidingas požiūris, kad bendras tarifo mažinimas neva paremia turtinguosius, o ne vargšus.
Vyriausybė gali ir privalo sumažinti mokesčius ir efektyviau leisti mokesčiais surinktas lėšas. Tačiau atsilaikyti visiems gražiai skambantiems, bet neteisingiems argumentams ir interesų grupių spaudimui, – nelengva užduotis. Pagarba Vyriausybei, jei ji atsilaikys. O atsilaikyti privalo, jei nori, kad 14-oji Vyriausybė į Lietuvos istoriją įeitų kaip dirbusi efektyviai, nors gal ir neilgai. Ar pavyks, priklauso pirmiausia nuo pačios Vyriausybės ir jos vadovo ryžto bei tvirtumo.
