Lietuvių tautos patarlė sako „devynis kartus pamatuok, dešimtą pjauk“. Išmintis, kuri visada verta įsiklausymo, ir mokesčiai bei mokesčių politika čia ne išimtis. Panašu, kad valstybės vadovai šia rekomendacija seka beveik aklai. Kalbama apie tai, kad mokesčius reikėtų mažinti, tačiau nuolat primenama, kad reikia elgtis atsakingai, žiūrėti į realią situaciją, biudžeto galimybes. Štai dėl to Vyriausybė kitais metais įvertins gyventojų pajamų mokesčio mažinimo galimybes, dėl socialinio draudimo mokesčio apskritai neaišku, kiek dar laiko žiūrės šių galimybių.
Tačiau mokesčių politikoje su patarimu devynis kartus pamatuoti, o tik paskui pjauti, reikia elgtis atsargiai. Diskusijose dėl mokesčių dydžių tenka pastebėti dvi ne visai tinkamas šios patarlės transformacijas.
Mokesčius nupjauti ar mokesčiais nupjauti?
Pradėjus šią atsargumo taisyklę taikyti mokesčiams iškyla pirmasis esminis klausimas: ar tikrai didžiausia rizika yra sumažinti (nupjauti) mokesčius? Natūralu, kad rūpinantis biudžeto pajamomis didžiausias rūpestis ir yra, kokios bus šios pajamos esant vienokiems ar kitokiems mokesčiams. Pastaruoju metu turėjome daug progų įsitikinti, kad būtent tai labiausiai ir rūpi Vyriausybės vadovui ir finansų ministrui. Pagrindinė iš šių tribūnų sklindanti žinia: mokesčius reikia (tiksliau – galima) mažinti tada, kai tai neturės neigiamos įtakos valstybės pajamoms iš mokesčių.
Nuolat galvojant, kaip mokesčių nenupjauti per daug, iš akiračio išslysta pagrindinė problema. Juk patys mokesčiai yra ta pajamų dalis, kuri atpjaunama nuo jas uždirbančių žmonių. Tad klausimas, kuris turėtų būti devynis kartus apsvarstomas, yra tas, ar tikrai dabartinis mokesčių lygis, kuris ir kitais metais paims privačiame sektoriuje sukurtos gerovės dalį, pateisinamas, ar nenusavina jis daugiau negu būtina.
Turint galvoje tai, kad biudžeto pajamos dėl augančios ekonomikos nuolat auga, o valstybės išlaidų poreikis dėl to nebūtinai didėja, kyla klausimas, ar pats perskirstymas mokesčiais Lietuvoje turi likti toks, koks šiandien yra? Be abejo, tokie su ekonomikos augimu susiję veiksniai, kaip atlyginimų augimas, reiškia ir tai, kad siekiant konkurencingų darbo sąlygų atlyginimai turi augti ir iš biudžeto algą gaunantiems darbuotojams. Kita vertus, auganti ekonomika tarsi turėtų reikšti, kad dalis valstybės išlaidų, ypač tos, kurios yra susijusios su socialinėmis funkcijomis, tampa nebe tokios aktualios ir gali būti sumažintos.
Deja, realybėje situacija atvirkštinė visomis prasmėmis. Darbo užmokestis biudžetinėse įstaigose vieniems, atsižvelgiant į menką darbuotojo sukuriamą vertę, yra akivaizdžiai per didelis, kitiems, atsižvelgiant į konkurencinį spaudimą iš privataus sektoriaus ir kitų valstybių viešojo sektoriaus, yra akivaizdžiai per mažas. Socialinės išlaidos, kaip rodo ir 2007 m. biudžetas, ekonomikos augimo metu išauginamos ypač daug – ir išmokos už vaikus, ir valstybinės pensijos, ir daugybė įvairių pašalpų, kompensacijų bei lengvatų yra įvedamos, plečiamos arba didinamos ar bent jau nemažinamos. Be to, jau antras Lietuvos ministras pirmininkas deklaruoja, kad Lietuvoje perskirstymas mokesčiais turi būti didinamas.
Klausimą, koks turi būti valstybės biudžetas, galima palikti politinei diskusijai, tačiau problema yra ne tik politinė, bet ir ekonominė: mokesčiai Lietuvoje šiandien galėtų mažiau bausti dirbančius ir vertę kuriančius ir taip paskatinti ekonominę veiklą. Be to (kas dažniausiai ir rūpi politikams), mokesčių mažinimas galėtų užtikrinti didesnį Lietuvos konkurencingumą, palyginti su pagrindinėmis Lietuvos konkurentėmis. Dar daugiau: mokesčių nemažinimas gali reikšti, kad jei ne rytoj, tai poryt dėl ekonominės veiklos patrauklumo stokos ir dėl kitų valstybių konkurencijos mokesčių į biudžetą bus surenkama mažiau nieko nekeičiant, o tiesiog paliekant dabartinę sistemą. Taigi būtina neužmiršti svarbiausio klausimo: kaip užtikrinti, kad mokesčiais valstybė nepagrįstai nenusavintų dirbančio žmogaus pajamų, kad mokesčiais nebūtų nupjaunama per daug.
Devynis kartus ar devynerius metus pamatuoti?
Kita abejotina šios atsargumo mokančios patarlės transformacija yra susijusi su klausimu, kiek laiko galima ir verta svarstyti mokesčių mažinimo klausimus. Ne paslaptis, kad kartais galimybių įvertinimas ir studijų atlikimas tampa tiesiog rymojimu nutaisius protingą veidą ir tikintis, kad problema išsispręs pati. Nesvarbu, kad Rūpintojėlis yra Lietuvos simbolis. Priesakui devynis kartus pamatuoti išvirtus į praktiką devynerius metus parymoti gero ekonominio rezultato nesulauksime. O elgiamės neretai, deja, būtent taip, ypač tokiais atvejais kaip šiandien, kai nei Rusijos krizė, nei ekonomikos nuosmukis, nei kitos akis badančios problemos neverčia valdžios susispausti diržų ir leisti ekonomikai – darbuotojams ir verslui – pakvėpuoti laisviau.
Geriausia iliustracija – socialinio draudimo mokesčio lubų (ne)nustatymo istorija. Poreikis nustatyti šias lubas akivaizdus ir dėl socialinio draudimo specifikos, ir dėl konkurencingumo su kaimynine Latvija, į kurios sostinę, o ne į Lietuvą masiškai veržiasi regiono įmonių centrinės būstinės. Ne tik dėl miesto dydžio ir geresnio susisiekimo. Lietuvos rinkos didumas ir didesnės galimybės susirasti kvalifikuotų darbuotojų tai daugeliu atveju kompensuoja. Mokesčių socialinio draudimo fondo biudžetui skirtumai, kurie daro Rygą daug patrauklesnę nei Lietuvos miestai, yra pagrindinė priežastis. Ne tik pagrindinė, bet ir lengvai sprendžiama. Investuotojų forumo inicijuota darbo grupė, veikusi prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, jau beveik prieš metus apskaičiavo ir nustatė toli gražu ne per didžiausius „Sodros“ įmokų lubų įvedimo padarinius biudžetui. Tačiau nuo to laiko reikalai nejuda, o politikai, paradoksalu, patys padejuoja, kad sprendimams tiesiog trūksta „politinės valios“. Panašu į Rūpintojėlio sindromą.
Gyventojų pajamų mokesčio mažinimo klausimas – analogiškas. Jau kuris laikas numatomas ir kol kas vis atidedamas netgi įvertinimas, ar yra galimybės mažinti gyventojų pajamų mokestį. Lyg ir reikia, tačiau dar kartą pamatuokime po trijų ar keturių mėnesių – štai žinia, kurią Vyriausybė siunčia Lietuvos žmonėms, verslui ir į Lietuvą niekaip neateinantiems užsienio investuotojams.
Ši taktika turi du rimtus padarinius. Pirmiausia, kaip minėjau, jau pati problema formuojama ne visai tiksliai. Klausimas šiandien yra ne tiek apie galimybes mažinti mokestį, kiek apie galimybes jo nemažinti. Devynis kartus (arba devynerius metus) matuojant galimybes tie, kam mokesčiai būtų sumažinti, galbūt jau seniai naudosis mažesniais mokesčiais Latvijoje, Estijoje, Airijoje, Jungtinėje Karalystėje, Slovakijoje, Rumunijoje, o gal net Makedonijoje ar Gruzijoje. Jei vis dėlto nusprendžiama eiti mokesčio mažinimo link, išlieka klausimas, kaip, kokiu tempu tai daryti, kaip ir kada apsispręsti ir paskelbti apie šį sprendimą.
Jei apie mokesčių sumažinimą paskelbiama nuo rytojaus, investuotojai, kurie, tarkime, prieš metus priėmė sprendimą steigti ar plėsti verslą Lietuvoje, tiesiog gaus dovanėlę. Verslo planai buvo sudėlioti pagal didesnius mokesčius, o mokėti pakaks mažesnius. Puiku. Tačiau kaip su tais, kurie, tarkime, prieš tuos pačius metus žvalgėsi Lietuvoje ir kitur bei nusprendė, kad gal ne Lietuva yra geriausia vieta jų verslui, ir galbūt mokesčių tarifai buvo tas lemiamas akmenėlis, kuris persvėrė svarstykles ne Lietuvos naudai? Aišku, kad jiems apie mokesčio mažinimą reikėjo paskelbti iš anksto. Lygiai tas pats galioja ir ateičiai – apie būsimus mokesčių mažinimus reikia paskelbti kiek galima aiškiau ir anksčiau. Šia prasme savo pačios rinkodaros reikalais besirūpinanti valstybė turėtų ne tik pasakyti, kokie bus mokesčiai po metų ar dvejų, bet nevengti įvardyti ir ambicingų tolesnių planų. Prieš kelerius metus Lietuvos laisvosios rinkos instituto pradėtas siūlyti ir tebesiūlomas vienas 15 proc. mokestis pajamoms šiandien, Gruzijai įsivedus 12 proc. mokestį, o Makedonijai paskelbus apie būsimą 10 proc. mokestį, net nebeatrodo ambicingas ir išskirtinai konkurencingas. Tačiau problema ta, kad Lietuva netgi tokio tikslo sau nekelia ir taip iš esmės nesprendžia būsimo konkurencingumo klausimo.
Taigi, kalbant apie mokesčius, taisyklė „devynis kartus pamatuok, dešimtą pjauk“ galioja, tačiau pirmiausia mokesčių, o ne jų mažinimo atžvilgiu, o ir matavimas neturi tapti nuolatinis – mokesčius pjauti juk vis tiek reikia.
