Šiandien daug diskutuojama apie socialinio draudimo įmokos lubas. Ar reikalingos tokios įmokų lubos Lietuvoje ir ką jos duotų?
„Sodra“ šiandien jau turi nustačiusi išmokų lubas – įmokos, kurios imamos nuo atlyginimo, viršijančio vidutinį mėnesinį atlyginimą daugiau nei penkis kartus, nebedaro įtakos būsimam pensijos dydžiui. Savaime tai nėra didelė bėda, tačiau puiki iliustracija, kad vadinamasis socialinis draudimas iš tikrųjų yra visai ne draudimas, o prievartinis lėšų surinkimas iš vienų ir padalijimas kitiems. Teisybės, skirtingai nei rinkoje teikiamuose produktuose, tarkime, kaupiamųjų pensijų, čia net ieškoti neverta. Kai kurių asmenų „draudimas“ valstybės lėšomis, „užmirštamas“ darbo stažas, ilginamas pensinis amžius, nemokėtos pensijos dirbantiems pensininkams ir daugybė perskirstymo veiksmų sistemą paverčia grynai politine. Ideologija paprasta – išmokėti pensijas pagal esamas galimybes šiek tiek atsižvelgiant į buvusias įmokas.
Nesiūlau panaikinti lubas išmokoms, tačiau lubų įmokoms įvedimas yra būtinas dėl visai kitų siekių – Lietuvos konkurencingumo. Jei panagrinėsime, kodėl į Latviją, o ne į Lietuvą masiškai veržiasi regiono įmonių centrinės būstinės, pamatysime, kad ne tik dėl miesto dydžio ir geresnio susisiekimo. Lietuvos rinkos dydis ir didesnės galimybės susirasti kvalifikuotų darbuotojų tai daugeliu atveju kompensuotų. Pagrindinė priežastis yra mokesčių socialinio draudimo fondo biudžetui skirtumai, kurie daro Rygą daug patrauklesnę už Lietuvos miestus. Atlikta analizė taip pat parodo, kad norint atsivežti į Europą brangiai apmokamą specialistą (tarkime, „į rankas“ gaunantį per 100 000 eurų per metus), Lietuvoje nuo jo surenkamų mokesčių bus tiek, kad Lietuva papuls į labiausiai apmokestinančių šalių penketuką. Lubų įvedimas šį vaizdą smarkiai pakoreguotų į gerąją pusę.
„Sodros“ lubos ne tik padėtų pritraukti į Lietuvą brangiai apmokamus darbuotojus ar išlaikyti juos čia. Tai padėtų iš Lietuvos neišbaidyti įmonių centrinių būstinių, o kartu sudarytų sąlygas joje koncentruoti daugiau regioninių verslų ir taip prisidėtų prie taip geidžiamų investicijų ir brangiai apmokamų darbo vietų. Išaugusi darbuotojų paklausa dar labiau didintų darbo užmokesčius, tokiu būdu paskui „Sodros“ lubas patemdama ir „Sodros“ grindis, arba netgi mažiausius dabartinius atlyginimus. Aišku, „Sodros“ įmokų lubos negali atstoti pajamų mokesčio mažinimo ir socialinio draudimo reformos, tačiau ekonominis efektas minimaliomis priemonėmis – garantuotas.
„Sodros“ įmokų lubos jau spėjo apaugti įvairiais mitais. Pagrindinis – kad tai padėtų tik turtingiesiems. Tačiau šis mitas neturi nieko bendro su realybe. Naivu būtų manyti, kad atsiras bent viena įmonė, kuri pradės mokėti didesnį atlyginimą ir taip brangiausiems darbuotojams tik todėl, kad mokesčiai mažesni. Dėl šio žingsnio vyks nebent atlyginimų legalizavimas ir todėl „popierinio“ atlyginimo išaugimas tokiems darbuotojams. Pajamų mokesčio atveju iš tikrųjų visa sumažėjusio mokesčio nauda liko darbuotojams. „Sodros“ gi įmokų liūto dalis – 30 proc. yra mokama ne darbuotojo, o darbdavio. Darbuotojas temoka 3 proc. Tai reiškia, kad ir sutaupytoji dalis liks ne įmonių ar valstybės vadovų ir brangiausiai apmokamų darbuotojų, bet įmonės ar valstybės sąskaitoje. Pagal apklausas įmonės yra numačiusios tokias lėšas bet kokiu atveju panaudoti darbo užmokesčiui kelti, tačiau visiškai nebūtinai daugiausiai uždirbantiems. Tai, beje, akivaizdu žinant dabartinę darbo rinką.
Beje, „Sodros“ lubų įvedimas valdišką sektorių paveiktų ne mažiau nei privatų. Tai rodo keletą dalykų. Pirma, atlyginimai valdiškame sektoriuje ne tokie jau ir maži, kaip dažnai teigiama. Antra, privačiame sektoriuje atlyginimą pagal darbo sutartį dažnai pakeičia dividendai, autorinis atlyginimas ar kitokios pajamos, nuo kurių „Sodros“ įmokos apskritai neimamos. Todėl „Sodros“ lubos gali netgi padidinti bendrai surenkamus mokesčius iš privataus sektoriaus. Trečia, „Sodros“ įmokų lubos taupytų ne tik privačias, bet ir valstybės lėšas.
Taigi, „Sodros“ įmokų lubos yra vienas iš testų dabartinei Vyriausybei – ar ji įsiklausys į ekonominius argumentus ir Lietuvos konkurencingumo didinimo poreikį.
