Vyriausybė pritarė 2007 metų biudžeto įstatymo projektui ir iškart nepraleido progos pasigirti, koks jis yra socialiai orientuotas. Tačiau tik biudžeto turinys atskleidžia, kaip konkreti vyriausybė supranta orientaciją į visuomenę ir socialines reikmes. Pateiktas projektas parodo keletą faktų, kurie sunkiai suderinami su tikrąja socialine orientacija.
Vyriausybė kaip ir pernai su savo išlaidų užmojais neįsitenka į būsimas pajamas, nors nacionalinio biudžeto pajamos auga net 14 procentų. Biudžeto deficitas numatomas beveik pusantro milijardo litų. Kitaip tariant, net augant ekonomikai ir dėl to – pajamoms, pajamų neužtenka ir teks skolintis. Klausimas, kas būtų, jei ekonomika vėliau sulėtėtų, turbūt lieka be adresato, nes subalansuotas biudžetas esą yra planuojamas tik nuo 2009 metų, t.y. kitai valdžiai. Mūsų valdžia, priešingai nei Estijos, Latvijos ar Skandinavijos valstybės, kažkodėl nesugeba išleisti tiek, kiek surenka mokesčiais ar netgi mažiau.
Dėl ko susidaro planuojamas deficitas? Gal čia prisidėjo sumažintas gyventojų pajamų mokestis? Nors biudžeto projekto aiškinamajame rašte teigiama, kad dėl mokesčio tarifo sumažėjimo biudžetas praras apie 700 milijonus litų, tačiau kaip tuomet paaiškinti, kad pajamų iš šio mokesčio kitais metais suplanuota net 25 procentais daugiau?.. Tokio augimo nebuvo niekad ir vargu ar jį galima paaiškinti tik Mokesčių inspekcijos akcijomis prieš vokelius, minimalios algos didinimu ir atlyginimų augimu. Be to, sumažėjęs gyventojų pajamų mokestis papildo ir kitas valstybės kišenes: padidina socialinio draudimo biudžetą ir gerina pridėtinės vertės mokesčio surinkimą. Taigi, mokesčių mažinimas, kurio kitais metais, deja, taip ir nenumatyta, kol kas leidžia pajamas ne mažinti, o didinti.
Jei ne pajamų mažėjimas, belieka kita biudžeto deficito priežastis – neprotingas išlaidavimas. Tačiau gal biudžeto deficitas būtinas, nes kitaip mokytojai, gydytojai, policininkai ir gaisrininkai liks be algų? Vargu. Kad švietimas ir sveikatos apsauga stokoja ne tiek lėšų, kiek tvarkos, šnekėta jau ne kartą. Tuos pačius pinigus panaudojant efektyviau, leidžiant savo gerą darbą padaryti konkurencijai, pritraukiant privačių lėšų (kurios, beje, šiandien pritraukiamos tik nelegalių mokėjimų pavidalu) su tais pačiais valdiškais resursais galima nuveikti daug daugiau.
Be to, norint išleisti tiek, kiek surenkama, valdžiai netgi nebūtina apsistoti ties pernykštėmis išlaidomis. Atsižvelgiant į augančias biudžeto pajamas valstybės išlaidos, palyginti su šiemetinėmis, gali būti netgi milijardu (!) didesnės, ir vis tiek biudžetas būtų subalansuotas. Beje, milijardas valstybės išlaidų – tai trys šimtai litų kiekvienam Lietuvos žmogui.
Kurgi nueina nuolat augančios ir per pastaruosius ketverius metus netgi padvigubėjusios valstybės išlaidos? Paradoksalu, tačiau tiksliai pasakyti negali net Finansų ministerija. Programinis biudžetas, kuriuo giriamasi jau kurį laiką ir kuris leistų įvertinti finansavimo tikslus bei tai, kaip jų pasiekta, yra tik ant popieriaus. Tačiau tam tikri išlaidų prioritetai matosi. Tai žemės ūkis, kuris šiuo metu sudaro virš 10 procentų visų valdžios išlaidų. Atmetus vaikus, pensininkus ir pačius žemės ūkio darbuotojus, kurie de facto patys mokesčių nemoka, vienas Lietuvos dirbantysis vien tiesioginėms išmokoms šalia Europos Sąjungos skirtų lėšų prideda vidutiniškai beveik 300 litų.
Dar biudžetas sunaudojamas socialinėms išmokoms mokėti. Dalis jų, beje, keliauja akivaizdžiai pro šalį. Po truputį nuolat auga ir valstybės aparatas. 650 milijonų suvalgo palūkanų už senas valstybės skolas mokėjimas. Valstybės skolos šiandien vienam Lietuvos gyventojui jau „prikaupta“ už 4000 litų, o biudžeto deficitas kaip tik ir yra tas įrankis, kuris ją ir toliau augina. Kodėl yra blogai valstybės gyvenimas ne pagal pajamas, galima tęsti ir toliau: tai ir infliacijos skatinimas, ir ateities mokesčių naštos didinimas, ir manipuliavimas priešrinkiminiais pažadais bei galimybė vykdyti populistinę politiką.
Vengrijoje būtent šis kelias lėmė, kad jos premjeras pirmą kartą turėjo pasakyti tiesą – kad Vyriausybė kasdien melavo. Kyla klausimas, ar mes būsime kaip vengrai, kurie tikėjo akivaizdžiu melu ir manipuliacijomis, o vėliau dėl to patys labai piktinosi, ar kaip mūsų šiaurės kaimynai, kurių politikai išlaidauja pagal kišenę ir po kiekvienos kadencijos šalį palieka turtingesnę ir mažiau prasiskolinusią nei iki tol.
