Vokeliai, kaip žinia, ne pašto, o mokesčių tema. Šis visiems suprantamas žodis įvardija darbuotojo gaunamą atlyginimą, kuris neapskaitomas „baltojoje“ buhalterijoje ir nuo kurio nesumokami jokie mokesčiai, t.y. gyventojų pajamų mokestis ir socialinio draudimo įmokos. Kiek ir kur šie vokeliai paplitę, kodėl jie paplitę, kokią įtaką tai daro ekonomikai, ar ir kaip su vokeliais kovoti?
LLRI ekonomikos tyrimo duomenimis, apie 40 proc. darbuotojų, gaunančių minimalią algą, gauna dalį algos vokeliuose. Pagal „Spinter“ apklausą 17 proc. darbuotojų teigia gaunantys atlyginimą vokeliuose. Turint galvoje, kad remiantis statistika apie 30 proc. darbuotojų dirba valdiškame sektoriuje (kuriame, galime preziumuoti, vokeliai pasirodo nebent atsitiktinai), galima laikyti, kad privačiame sektoriuje vokelius gauna iš viso apie trečdalį darbuotojų.
Atvejus, kai mokamas ir gaunamas vokelis, ir priežastis, kodėl siūlomas ir priimamas atlyginimas vokelyje, galima suklasifikuoti į kelias pagrindines grupes.
Mokesčiai
Visi analitikai teisingai atkreipia dėmesį, kad pagrindinė mokesčių vengimo priežastis yra ne kas kita, kaip mokesčiai. Logiška – nebūtų mokesčio, nebūtų ir mokesčio vengimo. Vengiama šiuo atveju gyventojų pajamų mokesčio ir socialinio draudimo įmokų. Nedaug būtų tokių, kurie sakytų, kad pajamų mokestį ar socialinio draudimo įmokas reiktų vienu ypu panaikinti, tačiau tarifo klausimas yra esminis darbuotojui ir darbdaviui apsisprendžiant dėl to, ar vokelį ar banko kortelę naudoti atlyginimui mokėti/gauti.
Nebūsiu labai originalus eilinį kartą primindamas, kad Lietuvoje apie pusė viso atlyginimo, kurį darbdavys moka darbuotojui, darbuotojo taip ir nepasiekia. Palyginimui: gyventojų pajamų mokesčio tarifas Lietuvoje didesnis ne tik lyginant su Estija, Latvija, Slovakija (nekalbant apie Rusiją, Ukrainą, Bulgariją, Rumuniją, Serbiją), bet ir su Jungtine Karalystės ir Airija. Taigi mokesčiai, o ypač aukštesni mokesčiai, siunčia akivaizdų signalą darbdaviui, norinčiam mažinti sąnaudas, ir darbuotojui, norinčiam gauti daugiau pajamų: išvenk „baltosios“ buhalterijos, mokėk/priimk atlyginimą vokelyje.
Reguliavimas ir biurokratija
Tačiau grynai mokestinės priežastys – ne vienintelės. Reguliavimas ir biurokratija užima taip pat svarų vaidmenį, kad gyvuotų vokelių kultūra. Tarkime, jei esi ūkininkas ir staiga reikia pasamdyti daugiau žmonių arba staiga reikia dirbti viršvalandžius (o tai itin dažnai atsitinka statybose ir kituose „vokeliniuose“ paslaugų sektoriuose). Abiem atvejais susidursime su faktu, kad net ir norėdami tinkamai įforminti teisinius santykius arba nusilaušite koją bandydami laiku ir teisingai juos įforminti, arba apskritai atrasite, kad neturite teisės daryti to ar ano. Tokiu atveju vėlgi aiškus signalas neforminti darbo santykių, o atitinkamai – ir atlyginimo. Tas pats ir tuo atveju, jei nusprendžiate savo asmeninėms reikmėms įdarbinti namų tvarkytoją, auklę, sargą ar kitą darbuotoją. Tapimas darbdaviu – biurokratiškai skausminga procedūra, tad net ir mažiems mokesčiams esant nebūtų daug norinčių ją patirti, jei tik to įmanoma išvengti.
Nors Lietuvoje tai dar nėra labai aktualu, nelegalūs darbuotojai – migrantai – yra dar viena vokelinės ekonomikos sritis. Jei ekonominės priežastys verčia samdyti užsieniečius, o pastarieji teisiškai prie darbo neprileidžiami, tai darbdaviui vėlgi vienintelė ekonomiška priežastis – atlyginimas vokelyje (nemaža dalis lietuvių gali tai patvirtinti iš savo patirties Europoje ir JAV).
Vokelių kaina
Taigi, vokelių priežastys aiškios – pirma, mokesčiai, antra, biurokratija ir reguliavimas. Šios priežastys aktualios visiems, tad kodėl vokeliai nėra visuotinis reiškinys? Visų pirma, slėptis nuo valdžios kainuoja. Vokeliai leidžia sutaupyti, padidinti lankstumą, tačiau kyla grėsmė būti pagautam ir patirti sankcijas. Ši rizikos kaina daugeliui įmonių yra per didelė. Ypač didesnėms įmonėms, kuriose dalies sprendimų priėmimas gana smarkiai nutolęs nuo savininkų, todėl finansai, siekiant kad jie atspindėtų realybę, turi būti tvarkomi formaliau ir skaidriau. Tokiose įmonėse ir rizika, kad vienas ar kitas vokelio gavėjas išduos, santykinai didesnė, nes tas, kas atlyginimą gauna, ir tas, kas jį moka paprastai neturi glaudaus asmeninio kontakto. Daugiau investicijų pareikalavusioms (ir dėl to daugiau turinčioms ką prarasti) įmonėms vokelinės rizikos kaina taip pat didesnė. Jei maža, tik dėl darbo jėgos gyvuojanti nedidelė firmelė gali subankrutuoti ir su tais pačiais žmonėmis atgimti iš naujo, tai aukštų technologijų srityje atgimimas daug sunkesnis.
Vokeliu potencialiai nesuinteresuotas ir darbuotojas, nes gaunant legalų atlyginimą ir paskolą banke gauti lengviau, ir į privačią pensijų fondo sąskaitą šis tas įkapsi, ir su ta pačia mokesčių inspekcija mažiau šansų nemalonų kontaktą „apturėti“. Tačiau yra vienas „bet“: tyrimai liudija, kad vokelių legalizavimas nepakitus mokestinėms sąlygoms reiškia ne ką kitą, kaip mažesnes bendras pajamas darbuotojams. Dėl to darbuotojai, entuziastingai kylantys į kovą už vokelių legalizavimą, neturėtų užmiršti įteikti ir mokesčių mažinimo reikalavimo savo valdžiai, nes priešingu atveju pajamos bus švaresnės, bet, kaip paprastai būna, mažesnės.
Vokelių padariniai
Tiesioginės vokelių padariniai yra santykinis vokelinės ekonomikos konkurencingumo padidinimas nevokelinės ekonomikos atžvilgiu. Nebūtų čia jokios esminės problemos, jei visas gerovę kuriantis sektorius galėtų pasinaudoti tokiais mokesčių „mažinimo“ privalumais. Žmonės tiesiog patys „susimažintų“ mokesčius, kai to nedrįsta padaryti valdžia. Tačiau taip, kad vokeliais pasinaudotų visi, nėra ir nebus. Kaip minėta, mokėti atlyginimo vokeliuose paprastai negali moderniausios, pažangiausios ir potencialiai konkurencingiausios įmonės. Tai reiškia, jog vokeliai ne tiek sumažina mokesčių naštą Lietuvoje, kiek ją perskirsto nuo vienų įmonių kitoms. Modernius valdymo ir apskaitos metodus įdiegusi statybos, prekybos ar paslaugų įmonė sumokės ir už save, ir už konkurentę – geriau mokesčių vengimą įvaldžiusią „Šaraškino kontorą“.
Norint atlyginimą mokėti vokelyje reikia turėti baltojoje buhalterijoje neapskaitytų pinigų. Pastarieji gali atsirasti dviem būdais. Vienas iš jų – vokelį papildyti sumomis, kurios gaunamos kaip dividendai. Tačiau tokiu atveju vis tiek tenka sumokėti juridinių asmenų pelno mokestį. Tad akivaizdu, kad patrauklesnis kitas būdas – savo prekes ar paslaugas parduoti taip, kad to nesimatytų apskaitoje. Jei nusprendžiate susiremontuoti butą ir statybininkas pageidauja geriau grynais ir be dokumentų, tai ne tik todėl, kad taip jam labiau patinka, ir ne tik todėl, kad taip jūs sutaupysite 18 proc. PVM. Tikroji priežastis yra noras gauti neapskaitytų pinigų, kad juos būtų galima išmokėti kaip neapskaitytą atlyginimą vokelyje. Taigi, iš tikrųjų tokiais sandoriais taupomas ne tiek pridėtinės vertės mokestis, kiek gyventojų pajamų mokestis ir socialinio draudimo įmokos.
Nuo vokelių – prie kortelių!?
Ir, galiausiai, pagrindinis klausimas – ką daryti, kad mažiau atlyginimų būtų vokeliuose, ir daugiau – kortelėse. Gana akivaizdu, kad šiandien atsakymas glūdi ne represiniame aparate, kuris visus geriau susektų, paskatintų skųsti, griežčiau nubaustų. Taip gal ką ir sugausime, bet tikrai ne visus, ir Lietuvos verslo konkurencingumo problemų neišspręsime. Visos šios priemonės gali būti taikomos nebent kartu mažinant paskatas mokėti atlyginimus vokeliuose, sudarant sąlygas būti konkurencingu netgi tuomet, kai neturi ko slėpti nuo mokesčių inspekcijos. Tai galima pasiekti keliais žingsniais.
Pirma, gyventojų pajamų mokesčio tarifo mažinimas. Šiandieninis mažinimas nuo liepos 1 d., kurį Mokesčių inspekcija gražiai reklamuoja, yra geras, tačiau nepakankamas. Ekspremjeras A. Brazauskas taip pat pripažino, kad mažinimas turėjo būti nustatytas bent iki 20 proc. LLRI manymu, konkurencingais galime išlikti suvienodindami darbuotojų pajamų apmokestinimą su autorinio atlygio apmokestinimu – iki 15 proc. Tiek kaimynų mokestinės politikos pokyčiai, tiek biudžeto pajamų struktūra ir dinamika liudija, kad tai daryti galima. Biudžetas nemažai „praradimų“ kompensuotų dėl didesnio mokėtojų skaičiaus ir taip surenkamo papildomo gyventojų pajamų ir PVM.
Antra, socialinio draudimo mokesčio mažinimas arba bent jau galimybė didesnę jo dalį skirti privačiam pensijų kaupimui. Jau šiandien matome, kad darbuotojai labiau rūpinasi savo socialinio draudimo įmokomis, nes dalis įmokų lieka jiems. Tačiau dabartinė proporcija yra nepakankama, kad spręstų ilgalaikes socialinio draudimo problemas ir sukurtų rimtą paskatą legalizuoti vokelius. Socialinio draudimo įmokų srityje ne mažiau svarbu yra nustatyti lubas įmokoms, t.y. dydį atlyginimo, nuo kurio įmokos nebeskaičiuojamos. Tai ne tik padidintų Lietuvos konkurencingumą pritraukiant įmonių centrines būstines, bet ir atstatytų socialinį teisingumą (išmokoms lubos juk yra nustatytos), ir paskatintų atsisakyti sofistikuotų, tikrai storų vokų arba jų pakaitalų.
Trečia, reguliavimo ir biurokratijos mažinimas, pirmiausia darbo santykių srityje, irgi yra itin svarbus veiksnys, kuris paskatintų neslėpti darbinių santykių, o kartu ir pajamų.
Taigi, problemos aiškios, sprendimai – irgi. Panašu, kad jie nepriimami tik dėl baimės ir nežinios, kas bus (visų pirma – jei biudžetas surinks mažiau). Be abejo, tikslių atsakymų pateikti negali niekas. Tačiau tie, nuo kurių priklauso sprendimai, turėtų neužmiršti, kad nieko nedarymas – taip pat sprendimas, atnešiantis padarinius, kurie, deja, – niekam ne į naudą.
