Lietuvoje antradienį baigėsi vasarinės politinės perturbacijos ir pradeda veikti visavertė nauja vyriausybė. Savo programą ji yra pavadinusi skambiai – „Santarvės ir gerovės vardan“. Ar galime iš šios Vyriausybės ir jos programos įgyvendinimo tikėtis naujų gerų postūmių, kad Lietuvoje būtų daugiau gerovės?
Valdančioji mažuma naujojoje Vyriausybėje sugebėjo sukoncentruoti savo intelektinį potencialą. Netrūksta jos nariams politinės patirties. Laukia ir gera žadantys administraciniai pertvarkymai: ministerijų ministrai ir viceministrai bus iš tos pačios partijos, todėl yra mažesnė tikimybė, kad reikalingus sprendimus bandantis diegti ministras susidurs su neformalia politine opozicija pačioje ministerijoje. Visgi Vyriausybė, atstovaudama Seimo mažumai, yra nepavydėtinoje padėtyje, nes bet koks svarbesnis sprendimas turės būti derinamas ne tik Vyriausybės viduje ar tarp koalicijos partnerių, bet ir su margaspalve opozicija.
Tačiau didžiausios abejonės, ar bus kas rimto nuveikta kuriant gerovę Lietuvoje, yra dėl pačios Vyriausybės intencijų. Santarvę ir gerovę žadanti programa siūlo per daug gerovės panaudojimo receptų ir per mažai gerovės kūrimo priemonių, todėl yra greičiau gerovės švaistymo, o ne jos kūrimo programa. Programos kūrėjai tarsi specialiai nepastebėjo netgi pagrindinių Lietuvos ekonomikos problemų. Tarp didžiausių problemų nėra įvardytas Lietuvos konkurencingumo ir patrauklumo investicijoms atsilikimas, išsikerojusi ir neefektyvi biurokratija, pernelyg platus ir sudėtingas reguliavimas, neefektyvumas valdžios kontroliuojamuose sektoriuose, skandalingas žemės rinkos suvaržymas, dėl kurio šiandien Lietuvoje praktiškai niekas negali būti pastatyta sklandžiai, o dažnai negali būti pastatyta apskritai.
14-osios Vyriausybės programa tęsia tradiciją pasilikti laisvas rankas daryti bet ką, nes joje nėra nė vieno įsipareigojimo susilaikyti nuo atskirų veiksmų, pavyzdžiui, neįvesti naujų mokesčių. Kita vertus, Vyriausybės programos nekonkretumas ir eklektiškumas nesusaisto Vyriausybės priimti sprendimus, kurie būtų orientuoti į ateitį, o ne į rinkėjų papirkinėjimą priešrinkiminiu laikotarpiu.
Užuominos apie mokesčių mažinimą ar reikalingas struktūrines reformas yra tarsi parengtos išsižadėti bet kurią minutę. Apie gyventojų pajamų mokesčio mažinimą iki 20 proc. kalbama tik „jei leis finansinės aplinkybės“. Viena vertus, aišku, kad aplinkybės tiesiog verčia mokestį mažinti. Kita vertus, nesant ryžto aplinkybės neleis niekada, juo labiau kad programoje numatytas valstybės išlaidų didinimas.
Programa pasižymi aiškia orientacija į gerovės skirstymą šiandien ir nenoru įvardyti ir pasiūlyti pribrendusius, ateičiai svarbius sprendimus giluminėms problemoms spręsti. Pavyzdžiui, efektyvumo stokojančiose švietimo ir sveikatos sistemose numatoma daugiau lėšų, daugiau investicijų, daugiau paramos, didesni atlyginimai, tačiau nekalbama apie konkurencijos sąlygų sudarymą, privačių įstaigų diskriminavimo naikinimą ir privačios iniciatyvos įsileidimą į šias sritis, išlaidų efektyvumo užtikrinimą.
Programoje valstybei numatomas pernelyg aktyvus vaidmuo rinkoje: prioritetų ekonomikoje nustatymas, investuotojų skirstymas į gerus ir geresnius, išskirtinė pagalba smulkioms, vidutinėms ir naujoms įmonėms, regioniniai prioritetai, naujos paramos verslui formos, lėšos verslo centrams. Vyriausybė įsipareigoja įgyvendinti netgi tuos dalykus, kurie nuo jos valios nepriklauso. Pavyzdžiui, žadama indeksuoti darbo užmokestį (nors tą galima padaryti tik valstybės sektoriuje), modernizuoti statybų sektorių, užtikrinti Lietuvos gyventojams ir verslo subjektams energijos poreikių tenkinimą prieinamomis kainomis, skatinti verslo „socialinę atsakomybę“.
Kaip ir kiekviena vyriausybė, pastaroji susidurs su gyvenimo realybe: išteklių ribotumu, tarptautine konkurencija. Su šiomis problemomis dorojantis populizmas padeda neilgai, todėl teks labiau atsižvelgti ir į rinkos dėsnius. Belieka tikėtis, kad naujasis ministrų kabinetas ras būdų programą įgyvendinti taip, kad 14-oji Vyriausybė nebūtų įvardijama kaip iššvaisčiusi gerovės augimo potencialą. Tačiau šiam uždaviniui įgyvendinti neužteks būti tradicine mažumos vyriausybe, kuri oponentų politinį palaikymą perka dosniai finansuodama ne tik savo, bet ir oponentų politinius tikslus.
