Lietuvoje trūksta investicijų – tokią šalies problemą linksniuojame jau keletą metų iš eilės, tačiau nieko nesiimame, kad investicijas pagyvintume. Priešingai – artėjantys rinkimai ir galimos ekonominės politikos permainos po jų stabdo įmonių investicinius sprendimus.
Bene labiausiai potencialius investuotojus gąsdina kairiųjų partijų ketinimai įvesti progresinius mokesčius. Yra įmonių, kurios savo veikloje žmogaus negali pakeisti automatais ir kompiuteriais, ir būtent dėl progresinių mokesčių grėsmės delsia priimti investicijų sprendimus.
Darbuotojo gaunamos pajamos ir dabar apmokestinamos su progresija – tai yra daugiau pajamų gaunantis žmogus sumoka daugiau mokesčių ne tik absoliučiai, bet ir santykinai. Didžiąja dalimi tai lemia „Sodros“ įmokos, kurios neturi lubų, tačiau lubas turi visos „Sodros“ mokamos išmokos. Neapmokestinamųjų pajamų dydis gyventojų pajamų mokestį taip pat padaro progresyvinį, tačiau to kai kuriems politikams negana. Jie nori, kad pats gyventojų pajamų mokesčio tarifas didėtų sulig pajamomis, ir didėtų stipriai. Kai paskutinį kartą ant stalo gulė progresinių mokesčių įstatymo projektas, viršutinė siūloma mokesčio riba buvo 35 proc. asmenims, kurie uždirba daugiau nei 8 tūkst. litų „ant popieriaus“. Uždirbančius virš 1250 litų siūloma apmokestinti 20 proc.
Progresinių mokesčių idėja yra bloga tuo, kad ji slepia mokesčių didinimą didžiajai daliai gyventojų. Juk jei politikai siūlytų gyventojų pajamas apmokestinti progresiniu 2, 3 ir 4 proc. tarifu ir kažkokiu ypatingu būdu garantuotų, kad vėliau šie skaičiai nebus padauginti iš dešimt, tokiu progresiniu mokesčiu visi tik pasidžiaugtų. Tačiau politikai kalba ne apie mažus progresinius mokesčius, jie siūlo nuo galiojančio „plokščio“ 15 proc. tarifo keliauti aukštyn. Būtent todėl progresiniai mokesčiai yra ne tariamo progreso, o didelės mokesčių naštos sinonimas.
Politikai tokį mokesčių naštos didinimą dangsto solidarumo „argumentu“, ir galvoja, kad niekas jame loginės klaidos neįžvelgia. Juk jei progresinių tarifas būtų mano kaip pavyzdys paminėti 2, 3 ir 4 proc., solidarumo proporcija būtų tokia pati kaip ir prie politikų pageidaujamų 20, 30 ir 40 proc.! Politikų siūlomi progresiniai siekia didinti ne solidarumą, o mokesčių naštą žmogui ir politikų galimybės leisti arba švaistyti mokesčių mokėtojų pinigus.
Toks politikų godumas mokesčių mokėtojų pinigams brangiai kainuoja, net jei kolei kas tik žvirbliu iš jų lūpų išskrido. Mokesčiai, žinoma, nėra vienintelis veiksnys įmonėms apsisprendžiant dėl investicijų. Tačiau tokioms įmonėms, kurios norėtų pasekti „Barclays“ ar „Western Union“ pavyzdžiu ir perkelti į Lietuvą kvalifikuoto darbo reikalaujančią veiklą, jis yra lemiamas. Visoms įmonėms kaip oras reikalingas mokesčių sistemos stabilumas, nuoseklumas ir prognozuojamumas. Progresinių mokesčių baidyklės tik darko investicijų aplinką. Pagrindinės Lietuvos konkurentės dėl investicijų taiko „plokščius“ mokesčius, pasaulinė tendencija yra mažinti mokesčių progresyvumą. Verta ne vien neapsijuokti prie pasaulį, bet ir nepridaryti šaliai materialinės žalos.
