Kontrabandos paplitimo tema Lietuvoje pastaruoju metu yra labai aktuali. Žiniasklaidoje apstu straipsnių ir komentarų apie augančius sulaikomos kontrabandos kiekius, priemones, kurių norima imtis, ar kurių reikėtų imtis kovoje su kontrabanda, galimą teisėsaugos pareigūnų, politikos atstovų įsitraukimą į kontrabandos veiklą.
Viešos diskusijos, pasisakymai, straipsniai apie kontrabandos reiškinį įgavo stiprų kriminalinį prieskonį. Kontrabanda visų pirma matoma kaip nusikalstama, kriminalinė veikla, todėl nenuostabu, jog siūlomos priemonės kovai su kontrabanda daugiausia yra administracinio ir baudžiamojo pobūdžio: griežčiau bausti, daugiau kontroliuoti, konfiskuoti turtą ir pan. Ieškoma greito ir veiksmingo sprendimo.
Turint omeny susidariusios padėties rimtumą, norą ją išspręsti greitai bei prieinamas priemones, užduotis atrodo sunki, klausimas – ar iš viso įveikiama? Atrodo, jog nagrinėjant kontrabandos temą, dažniausiai pamirštama pažvelgti į antrąją medalio pusę, į kontrabandą pažvelgti kaip į ekonominę veiklą, turinčią savo paklausą, savo pajamas ir sąnaudas, palankią ar mažiau palankią veiklos aplinką, kontrabandines prekes perkančiojo ir gabenančiojo motyvaciją.
Kontrabandos mastą Lietuvoje visų pirma lemia itin nuodingas objektyvių geografinių aplinkybių, išvešėjusios korupcinės aplinkos, prasto ekonominio laikmečio, bei nepalankios ES ir Lietuvos akcizų politikos derinys. Apie 60 proc. Lietuvos sausumos sienos ribojasi su dviem ES nepriklausančiomis šalimis, kuriose negalioja bendra ES akcizų politika, išpučianti akcizinių prekių kainą visose ES šalyse. Dėl šios priežasties Lietuvoje kontrabandinėmis prekėmis tenkinama ne tiek vietinė, kiek didžiąja dalimi vakarų Europos valstybėse esanti paklausa.
Antra – kontrabandai palanki korupcinė aplinka. Sprendžiant korupcijos problemas pakliūnama į vištos ir kiaušinio dilemą: ar kontrabandos mastai didėja dėl palankios korupcinės aplinkos, ar korupcijos didėjimą lemia kontrabandos paplitimas ir kontrabandą gabenančiųjų finansinis pajėgumas? Taigi, uždaras ratas: vienas reiškinys „maitina“, „pureną dirvą“ kitam. Tad bandymas spręsti korupcijos problemas ir taip pažaboti kontrabandą bus bergždžias tol, kol nebus panaikintos korupcijos prielaidos, t.y. kontrabandos veiklą „išsukanti“ ekonominė motyvacija.
Trečiasis veiksnys – Lietuvos ekonominė situacija. Lietuvos pragyvenimo lygis (žiūrint BVP vienam gyventojui) siekia apie 60 proc. ES vidurkio. Blogėjant Lietuvos ekonominei situacijai, mažėjant žmonių pajamoms, ir tuo pat metu augant akcizų dydžiui, bendroji ES akcizų politika tampa dar didesne našta nei įprastai. Legalios akcizinės prekės sunkiau įperkamos, didėja nelegaliu prekių paklausa, atsiranda vis daugiau norinčiųjų ją patenkinti. Šią kryptį patvirtina ir žmonių požiūris į kontrabandines prekes: LLRI tyrimo duomenimis 2010 m. pateisinančiųjų kontrabandinių ir nelegalių prekių vartojimą buvo net 60 proc. šalies gyventojų, 2008 m. jų buvo tik 39 proc.
Galiausiai – kontrabandai vis palankesnė ES akcizų politika. Tai geras neigiamų pasekmių bandant harmonizuoti ekonominę politiką pavyzdys, kuomet ekonominiu ir socialiniu požiūriu skirtingoms šalims taikoma bendra, mažai lanksti mašina, kuri galiausiai ima strigti ir barškėti, nepasiekia jai keliamų tikslų bei sukelia daug nepageidaujamų reiškinių. Ir nors diskutuodami apie kontrabandą ir jos mažinimą dažniausiai jaučiamės bejėgiai prieš jau seniai kryptį ir pagreitį įgavusią ES akcizų politiką, ji, o ne bausmių už kontrabandą lengvumas yra tikroji kontrabandos priežastis. Žvelgimas į kontrabandą tik kaip į nelegalų, baustiną reiškinį, nesigilinant į jo ekonomines priežastis ir motyvus visuomet ves prie „popierinių“, riboto neveiksmingų kovos su kontrabanda priemonių.
Bloga žinia ta, jog vargu ar įmanoma rasti greitą ir veiksmingą sprendimą bent viename iš minėtų kontrabandą lemiančių veiksnių. Valdžios sprendimuose dažnai pastebime „gaisrų“ gesinimo tendenciją, kuomet norima greitai ir iš esmės spręsti seniai žinotas, tačiau nepakenčiamą lygį pasiekusias problemas. Tuo pat metu paviršutiniškai žiūrima į tuos ilgalaikius sprendimus, kurie ir sukelia tuos gaisrus ir problemas ateityje.
Greitai ir veiksmingai užgesinti gaisro kaip taisyklė nepavyksta, todėl iliuzijos dėl greitų ir veiksmingų priemonių, iš esmės galinčių spręsti kontrabandos problemą, derėtų atsisakyti. Kontrabanda Lietuvoje nėra tik Lietuvos problema. Lietuva tapo savotiška kontrabandinių prekių tranzito į kitas ES valstybes šalimi, todėl kontrabandos klestėjimas Lietuvoje yra ES lygio problema, reikalaujanti ES lygio sprendimų. Tai turi tapti Lietuvos koziriu ateityje reiškiant stiprią poziciją dėl tolimesnės ES akcizų politikos, akcentuojant jos pasekmes ne tik Lietuvai bet ir visai ES po penkerių ar dešimties metų. Gal tuomet ir gaisrų, kuriuos sukeliame patys savo praeities sprendimais, būtų mažiau.
