Turime visiems žinomą teoriją – vaikus atneša gandrai. Taip pat turime du pastebėjimus. Pirma, Vokietijoje vienu metu sumažėjo gandrų. Be to, šalyje tuo pačiu metu krito gimstamumas. Atsižvelgdami tik į šiuos du faktus, prieisime išvadą, kad suformuluota teorija pasitvirtino – sumažėjo gandrų, todėl jie nebesugebėjo prinešti daugiau vaikų.
Šis pavyzdys atskleidžia, kad koreliacija dar nereiškia priežastingumo. Tokia klaida kartais, atrodo, yra daroma, diskutuojant dėl progresinių mokesčių Lietuvoje. Vienas iš pateikiamų argumentų remiasi tuo, kad progresiniai tarifai taikomi turtingose Vakarų Europos valstybėse, Skandinavijoje. Kita vertus, proporcinius tarifus įsivedė Rytų Europos šalys: Baltijos valstybės, Rusija, Slovakija. Todėl (tiesiogiai ar netiesiogiai) peršama išvada – jeigu mes norime gyventi kaip Vakarų europiečiai, tai turime įvesti progresinius mokesčius.
Tiesą sakant, gandrų ir vaikų pavyzdys progresinių mokesčių atveju nėra visai tinkamas, nes tarp mokesčių sistemos ir ekonominio augimo ryšys vis dėlto egzistuoja. Tačiau jis nėra toks, kaip teigia kai kurie progresinių mokesčių šalininkai, o atvirkštinis – progresiniai mokesčiai neigiamai veikia ekonominį augimą. Kodėl? Todėl, kad jie mažina paskatas dirbti daugiau ir efektyviau (kuo daugiau gaunama, tuo didesnė pajamų dalis apmokestinama).
Vakarų Europos valstybės turtingos ne todėl, kad jose veikia progresinės mokesčių sistemos. Greičiau atvirkščiai – jos yra turtingos, todėl gali sau leisti taikyti progresinius tarifus. Tačiau ir ši situacija keičiasi: siekdamos spartinti ekonominio augimo tempus, daugelis „senosios“ Europos valstybių mažina mokesčių progresyvumą ir bendrą mokestinę naštą, dėl kurios į kitas šalis bėga nemažai turtingų gyventojų. Taip pasielgė prancūzų rokeris Johnny Hallyday, kuris pareiškė, kad jam atsibodo iš vieno uždirbto euro valstybei atiduoti 68 centus, ir persikėlė gyventi į Šveicariją.
Bendra „naujosios“ Europos šalių tendencija yra tokia: mokesčių tarifai mažinami, įvedamos paprastos, proporcinės mokesčių sistemos. Pirmosios, įsivedusios proporcinius mokesčius, buvo Baltijos valstybės. Vėliau jų pavyzdžiu pasekė kitos šalys, tokios kaip Slovakija bei Rumunija. Šį mėnesį Čekijoje žemieji parlamento rūmai sutiko svarstyti vyriausybės pasiūlymą atsisakyti progresinių mokesčių. Be to, proporcinės mokesčių sistemos veikia ir ne ES valstybėse: Rusijoje, Ukrainoje, Gruzijoje.
Taigi, įvedus progresinius mokesčius Lietuvoje, mūsų šalis „iškristų“ iš bendro regiono konteksto. Kalbant apie tokio žingsnio padarinius, svarbu yra atsižvelgti ne tik į lengvai pamatuojamas, tiesiogines pasekmes. Progresinio mokesčio įvedimas taptų tam tikru signalu apie tai, kokia kryptimi yra vystoma bendra valstybės ekonominė politika. Be to, tai būtų ženklas, kad mokesčių progresyvumas ateityje gali didėti ir toliau – tai atskleidžia pasigirstančios nuomonės, kad siūlomas progresyvumas nėra pakankamas. Taip pat reikia pastebėti, kad patys svarstymai apie progresinį mokestį jau galėjo turėti savo padarinius. Šiuo metu svarstomi pasiūlymai reiškia, kad yra kvestionuojamas įstatyme įtvirtintas pažadas mažinti GPM tarifą visiems iki 24 procentų. Toks ekonominės politikos nestabilumas kenkia Lietuvos įvaizdžiui užsienio ir vidaus investuotojų akyse.
Matyt, ne itin protinga būtų tikėtis, kad didesnis gandrų skaičius lems didesnį vaikų gimstamumą. Panašiai ir progresiniai mokesčiai nepriartins mūsų prie Vakarų Europos pragyvenimo lygio. Jeigu norime auginti ekonomiką, mums reikia efektyviau dirbti, kelti našumą, pritraukti užsienio investicijų. Progresinių mokesčių įvedimas galėtų apsunkinti šių uždavinių siekimą.
