Dažnai iš politikų lūpų tenka išgirsti, kad Lietuva yra mažų mokesčių šalis. Tai paprastai grindžiama duomenimis, kad Lietuvoje mokesčių pajamos į valstybės biudžetą, lyginant su BVP, yra vienos mažiausių tarp Europos Sąjungos (ES) šalių. Pasiūlymai visada tie patys – padidinti jau esamus mokesčius arba įvesti naujus.
Kalbant apie valstybės biudžetą, vadovaujamasi keista logika. Džiaugiamės, kai parduotuvėje nusiperkame prekę pigiau. O kalbant apie valdžios teikiamas paslaugas, pradedama nuo kito galo. Bandoma įtikinti, kad pirmiausia valdžios teikiamoms paslaugoms turime išleisti daugiau. Kaip geriau panaudoti jau surenkamus pinigus – arba pamirštama, arba teigiama, kad tai bus sprendžiama vėliau. Juk pareikalauti mokėti daugiau mokesčių yra daug lengviau nei rūpintis paslaugų kokybe. Tačiau daugiau mokestinių lėšų nebūtinai reiškia geresnes paslaugas. Valstybės institucijos biudžetą galima padidinti tris kartus, tačiau jei darbuotojai joje nebus suinteresuoti savo teikiamų paslaugų nauda žmonėms, geriau nuo to nebus.
Nesusipratimų kyla ir tuomet, kai aiškinamasi, kodėl Lietuvoje tiek daug šešėlinės ekonomikos. Naujausio LLRI šešėlinės ekonomikos tyrimo duomenimis, šešėlinė ekonomika 2014 m. siekia apie ketvirtadalį viso Lietuvos BVP. Šešėlis – tai akcizinių prekių kontrabanda, gamyba, nelegalus jų pardavinėjimas, „vokeliai“, neapskaitytos pajamos ir kt. Sakoma, jeigu surenkama santykinai nedaug mokesčių į biudžetą, vadinasi, mokesčių našta nėra tokia jau didelė. Galbūt šešėlinės ekonomikos priežasčių reikėtų ieškoti kitur, o ne mokesčiuose? Pavyzdžiui, netinkamoje žmonių moralėje ar netinkamame kontrolės ir bausmių užtikrinime.
Tačiau tai – taip pat klaidingas požiūris. Dėl dviejų priežasčių.
Pirma, mažos biudžeto pajamos dar nereiškia, kad mokesčiai yra maži. Santykinai mažos biudžeto pajamos Lietuvoje rodo ne mažus mokesčius, o mažą juos mokančių žmonių skaičių. Dalį žmonių dideli mokesčiai atbaido nuo ėmimosi bet kokios veiklos. O dalį paskatina veikti šešėlyje nemokant mokesčių. Mokesčių tarifai Lietuvoje nėra maži, pvz., darbo apmokestinimas Lietuvoje siekia apie 40 proc. ir tai yra daugiau nei ES šalių vidurkis. Įmonių savininkų pajamos iš jų turimų įmonių veiklos taip pat apmokestinamos net kelis kartus: pirma 15 proc. pelno mokesčiu, po to 15 proc. gyventojų pajamų mokesčiu dividendams (kartu sudėjus gauname apie 28 proc.).
Antra, net ir mokesčio tarifas pats savaime neparodo, kokia yra šio mokesčio našta kiekvienam šalies gyventojui. Ji labai priklauso nuo įvairių veiksnių, pirmiausia – gyventojų pajamų. Mokėti net ir didesnį mokesčio tarifą šalyse, kuriose pajamos yra žymiai didesnės yra daug lengviau, nei mokėti mažesnį tarifą mažų pajamų šalyje. Vokietijoje darbo jėgos apmokestinimas siekia apie 46 proc. ir yra didesnis nei Lietuvoje (39 proc., skaičiuojant 2/3 vidutinį atlyginimą gaunančiam žmogui). Tačiau Vokietijoje vidutinės pajamos yra 4 kartus didesnės, todėl darbo pajamų mokesčių našta Vokietijos gyventojus slegia mažiau.
Panašiai yra ir su akcizais. Galutinėje akcizinių prekių kainoje mokesčiai (PVM ir akcizas) sudaro didelę dalį: apie 50 proc. benzino kainoje, 60 proc. stipriuosiuose gėrimuose, 80 proc. cigaretėse. Tačiau raginami mažinti akcizo mokesčius politikai dažnai atkerta, jog jie Lietuvoje nėra didžiausi. Yra daug ES šalių, kuriose akcizai yra žymiai didesni nei Lietuvoje. Tačiau akcizų dydis dar neparodo jų naštos. Akcizinių prekių įperkamumas Lietuvoje yra vienas mažiausių visoje ES. Pavyzdžiui, stipriųjų gėrimų įperkamumas (t. y. tai, kiek šių prekių gali nusipirkti žmogus už vidutinį atlygimą) yra 2 vietoje nuo galo iš visų ES šalių (po Rumunijos). Benzino – 3 vietoje nuo galo, cigarečių – 6 vietoje nuo galo. Tam, kad nusipirktų tą patį kiekį benzino, lietuviui reikia išleisti 4 kartus didesnę dalį savo vidutinių pajamų nei olandui, nors Olandijoje akcizai benzinui yra apie 50 proc. didesni. Taigi, nors Lietuvoje akcizų ar kitų mokesčių tarifai nėra didžiausi, jie turi daug didesnę įtaką šešėliui dėl santykinai žemų žmonių pajamų.
Taigi, Lietuvoje mokesčiai nėra maži. Todėl vietoj nuolatinio galvojimo, ką čia dar apmokestinus ar kokį mokestį pakėlus, politikai savo vaizduotę ir energiją turėtų nukreipti į jau turimų biudžeto lėšų geresnį panaudojimą. Tai daug sunkesnė, tačiau tuo pat metu ir daug prasmingesnė užduotis.
