Lietuvoje turbūt nebuvo tokios Vyriausybės, kuri investicijų pritraukimo į šalį nevadintų savo prioritetu. Visos valdžios deklaruoja suprantančios, kad verslas ir jo kuriamos darbo vietos – priešnuodis emigracijai, mažiems atlyginimams ar nedarbui.
Ne išimtis ir ši Vyriausybė. Jos programoje kalbama apie vietines bei tarptautines galimybes išnaudojančią ir orų gyvenimą kuriančią ekonomiką, verslui patrauklius regionus. Vienas aktualiausių klausimų investuotojams – šalies mokesčių aplinka. Patys investuotojai, „Investors’ Forum“ atliktos apklausos metu paprašyti įvertinti, kas, jų nuomone, daro didžiausią įtaką verslo aplinkai ir investicijų klimatui, būtent mokesčių sistemos efektyvumą vertino mažiausiai palankiai. Kartu su nestabilia politine ir neskaidria verslo aplinka šis klausimas kelia didžiausią nerimą investuotojams.
Kodėl tai svarbu? Lietuva nėra vienintelė šalis, viliojanti įsikurti investuotojus. Vien laisvųjų ekonominių zonų pasaulyje veikia apie 3000! Net Baltijos šalių regione kova dėl investicijų nėra lengva. Estija jau daug metų siūlo verslui labai palankią pelno apmokestinimo sistemą, pagal kurią uždirbtas pelnas, jeigu jis reinvestuojamas į veiklą, neapmokestinamas pelno mokesčiu. Apmokestinamas tik paskirstytasis pelnas. Pavyzdžiui, 150 eurų pelno uždirbusi ir 100 eurų, kaip dividendus, akcininkams nusprendusi skirti įmonė turės sumokėti 20 eurų pelno mokestį. Tačiau Lietuvoje 15 proc. tarifu apmokestinamas visas pelnas – nepriklausomai nuo to, ar įmonės savininkas lėšas pasiims savo reikmėms, ar toliau jos bus naudojamos įmonės veiklai vykdyti. Neapmokestinti reinvestuojamo pelno svarsto ir Latvija, taip paversdama Lietuvą regiono autsaidere. Tuo metu estai net neketina sustoti pusiaukelėje – savąjį pelno mokesčio tarifą planuoja „kirpti“ iki 14 procentų!
Kokius atsakomuosius žingsnius žada žengti Lietuva? Finansų ministerija planuoja plėsti pelno neapmokestinimą investuojantiesiems į technologinį atsinaujinimą ir mokslinių tyrimų eksperimentinės plėtros veiklą. Viena vertus, puiku, kad nors daliai kuriančiųjų vertę mokesčių našta sumažės.
Kita vertus, tik nedidelė šalies verslo dalis gali pasinaudoti tokia apmokestinimo tvarka – lengvata bus taikoma tik investicijoms į nenaudotą ir naujesnį kaip dvejų metų ilgalaikį turtą, kurį įmonė naudos savo veikloje ne trumpiau nei trejus metus. Investiciniu projektu nelaikomos investicijos į pastatus, žemę ar keičiamą analogišką turimam ilgalaikį turtą. Pavyzdžiui, įmonė, senas stakles pakeitusi analogiškomis naujomis, lengvata pasinaudoti negalėtų. Egzistuoja ir daugiau apribojimų. Įsigytas turtas taip pat privalo būti tiesiogiai naudojamas gamyboje. Šaldytuvų gamyklos įsigytos mašinos ir įrenginiai laikomi investiciniu projektu, o buhalterinės apskaitos programa – jau ne.
Stebina tai, kad valdžia nesupranta versle vykstančių procesų – juk ir staklės, ir buhalterinės programos, ir darbuotojų apmokymas įmonėse kuria vertę. Visiškai logiška, kad gamybos apimtį plečiančiai įmonei prireiks ir naujos buhalterinės programos ar papildomo darbuotojų mokymo. Verslui visos investicijos yra svarbios. Valdžia savo ruožtu mėgina atskirti, kurios investicijos yra „geros“, o kurios – nebūtinos.
Valdžia neturėtų mokyti verslo, kaip investuoti ar plėtoti mokslinių tyrimų ir eksperimentinę veiklą. Tai rodo ir faktai – siekdama tapti inovatyvia šalimi, investicijoms į mokslinius tyrimus ir eksperimentinę plėtrą 2007–2016 metais Lietuva skyrė 628 mln. eurų, tačiau Europos inovacijų švieslentėje velkamės uodegoje – užimame vos 24 vietą tarp 28 šalių.
Kaip pripažino Valstybės kontrolė, 2015–2016 metais už 1,3 mln. eurų sukurta mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros rezultatų identifikavimo ir administravimo sistema „E. mokslo vartai“ verslo nepritraukė. Net ir technologinį proveržį turėjusių sukurti slėniuose įsteigtų mokslo ir technologijų parkų pagrindinė veikla, iš kurios jie uždirba 96 proc. pajamų, – patalpų nuoma. Visa tai rodo, kad valdžia nemoka investuoti. Todėl ir spręsti, kurios investicijos – geros, o kurios – ne, neturėtų.
