„Pirmenybė darbo vietoms ir ūkio augimui“. Tai – vienas lozungų, kuriuo nešini rugsėjo pabaigoje į gatves išėjo tūkstančiai profesinių sąjungų narių visoje Europoje. Protesto akcijomis išreikštas nepasitenkinimas ES valstybių taupymo politika. Nerimaujama, kad „taupymo vakarėlis“ baigsis pagiriomis su skaudančia galva – augančiu nedarbu ir lėtėjančiu ūkio augimu. Tačiau taupymas simbolizuoja ne vakarėlio pradžią, o išgertuvių nutraukimą; kuo ilgiau jos tęstųsi, tuo skaudesnės pasekmės.
Kadangi visų eurozonos šalių biudžetai šįmet deficitiniai, raginimas nemažinti išlaidų tolygus raginimui toliau gyventi skolon. Svarbu tai, kad ekonomikos stimuliavimas mokesčių lėšomis yra pinigų perdėliojimas iš vienos kišenės į kitą, o jei stimuliuojama skolintomis lėšomis, už tai sumokės ateities mokesčių mokėtojai.
Gyvenimas skolon nėra tik mūsų laikų problema, su ja susidurta ir anksčiau. Kaip rodo Kanados patirtis mažinant valstybės skolą, žalingo įpročio padarinių pašalinimas nėra paprasta ir greita procedūra. 1974 – 1996 m. valstybės skolos dydis (įskaičiuojant infliaciją) vienam gyventojui išaugo 6 kartus. Išlaidos palūkanoms taip išaugo, kad 1991 m. tam skirta net 38 proc. biudžeto pajamų. Naujai išrinkta valdžia pažadėjo sumažinti skolos dydį. Biudžeto programų lėšos sumažintos 12,7 proc., kai kuriems departamentams kirsta iš peties, lėšas nurėžiant perpus, centrinės valdžios sektoriaus valdininkų sumažinta 16,7 proc. (padidinti buvo ir kai kurie mokesčiai). Rezultatas – nedeficitinis biudžetas jau 1997 m., o 1995 – 2007 m. centrinės valdžios skolos santykis su BVP sumažėjo nuo 56,8 iki 25,1 proc. Palūkanoms 2008 m. skirta 13,3 proc. biudžeto pajamų.
Atrodytų, sėkmė atsisakant gyvenimo skolon turėjo įkvėpti Kanadą ateityje nebežengti pragaištingu keliu. Deja, pasaulinės krizės metu valstybės skolos santykis su BVP Kanadoje išaugo iki 35,7 proc. 2009 m. Tai parodo, kad niekuomet negali būti tikras atsikratęs žalingo įpročio, vėl įklimpti į pažįstamą liūną gali bet kada.
ES Komisija siūlo, kad apdairios fiskalinės politikos nesilaikančios šalys mokėtų 0,2 proc. BVP dydžio įmokas į sąskaitas, nešančias palūkanas; pernelyg neapdairios mokėtų įmokas į sąskaitas be palūkanų, kas vėliau galėtų virsti bauda. Šie pasiūlymai palaimina puotas skolon su sąlyga, kad puotos turėtų būti dar truputį ištaigingesnės – privalomoms įmokoms sumokėti.
Laikas suprasti, kad pasirinkimas yra ne tarp tolesnių išgertuvių ir galvos skausmo, bet tarp galvos skausmo ir kepenų cirozės, o gal ir blogiau. Skolą vis tiek reikės grąžinti, o jeigu tai bus daroma didinant mokesčius, tai slopintų šalies konkurencingumą lyginant su mažiau prasiskolinusiomis valstybėmis. Nesugebantiems savarankiškai atsikratyti pražūtin vedančio polinkio, išeitis viena – užsikoduoti, įstatymu arba Konstitucija uždraudžiant deficitinį biudžetą.
