Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) prezidentas Žilvinas Šilėnas atsako į „Mokesčių žinių“ klausimus.
– Kaip manote, kokie yra svarbiausi ekonominiai, socialiniai ir politiniai pokyčiai, siekiant, kad Lietuva žengtų gerovės ekonomikos kūrimo keliu?
– Visi pokyčiai prasideda nuo vertybių ir požiūrio į ekonomines problemas. Valdžia ir visuomenė turėtų nepamiršti, kad visą gerovę, gėrybes ir visa, ką turime, kuria žmonės – verslininkai ir darbuotojai. Valdžia gėrybių nekuria. Geriausiu atveju ji tas gėrybes perskirsto. Politinė retorika, pavyzdžiui, praėjusį gruodį apie mokesčių kėlimą, sukuria iliuziją, kad geriau gyvensime tada, jei iš žmonių daugiau paimsime. Iš tiesų taip nėra: geriau gyvensime tik tada, kai visi daugiau sukursime. Tai vienintelis tvarus ir realus kelias į gerovę. Kitų nėra.
– Akivaizdu, kad 2012 – ųjų metų biudžetas gana įtemptas. Ar nematote pavojaus, kad kai kuriose pajamų srityse numatyti rodikliai gali būti ir nepasiekti?
– Gerai, kad biudžete buvo siekiama mažesnio deficito. Ir čia problemos sprendimo kelias yra ne mokesčių kėlimas, o mažesnės išlaidos. Reikia efektyvinti sektorius, sunaudojančius daugiausia biudžeto lėšų: socialinę ir sveikatos apsaugą, švietimą. Jau gruodžio mėnesį mūsų valdžios atstovai kalbėjo, kad pavasarį ar vasarą gali tekti peržiūrėti valstybės biudžetą. Labai svarbu, į kurią pusę bus peržiūrima. Būtų labai neprotinga, jei būtų vėl orientuojamasi į mokesčių didinimą,
– Kodėl, Jūsų manymu, nesikeičia valdžios požiūris į verslą – vis dar tebežiūrima į verslininką kaip į priešą, kuris nenori mokėti mokesčių, dalytis savo pelnu su valstybe?
– Pagrindinė problema ta, kad į mokesčius valdžia žiūri ne kaip į žmonių nuosavybę, o kaip į savo nuosavybę. Pinigus ji traktuoja kaip valdžios pinigus, o ne kaip mokesčių mokėtojų pinigus. Į verslą žiūrima vien kaip į biudžeto pripildymo šaltinį. Tačiau esminis valdžios rūpestis turėtų būti, kad verslo mūsų šalyje būtų kuo daugiau, o ne kaip surinkti biudžetą. Biudžetas – svarbu, bet jei trūksta pinigų, pirma reikia mažinti išlaidas. Tokia dalinimosi retorika taikoma ne tik verslui, bet ir žmonėms. Tarkim, dirba žmogus už 1000 litų per mėnesį. Sudėjus ”Sodros”, sveikatos ir kitus mokesčius, išeina, kad 1000 Lt „į rankas“ darbdaviui kainuoja apie 1600 Lt. Už tą 1000 litų, kurie jau buvo apmokestinti, žmogus, pavyzdžiui, perkasi degalus, už kuriuos moka akcizą ir dar PVM, kuris skaičiuojamas virš akcizo. Išeina, kad mokame dar du mokesčius ir dar vieną mokestį papildomai. O politikai nesibodi frazių: „Nori važinėti didesniu automobiliu – mokėk! “.
– Kodėl verslo sąlygų gerinimas vis dar netampa pagrindine situaciją gerinančia priemone? Ar bus įtvirtintos pertvarkos verslą kontroliuojančių institucijų srityje?
Verslo sąlygų gerinimas yra deklaruojamas kaip vienas iš siekių. Ir už teigiamus žingsnius valdžią galima pagirti: nuo kontroliuojančių institucijų pertvarkos iki konkrečių dalykų, kaip, pvz., klausimynai kontrolieriams ar visų teisės aktų surinkimas į vieną vietą. Tačiau požiūris, kad valdiškos institucijos yra skirtos padėti ir tarnauti, o ne kontroliuoti ir vadovauti verslui, turėtų persmelkti visą valdžios aparatą.
– Teigiama, kad kiekvienas litas versle panaudojamas žymiai efektyviau nei valstybiniame sektoriuje. Kodėl taip nutinka?
– Versle žmonės naudoja savo lėšas, o valdžioje – mokesčių mokėtojų. Su mažesniu suinteresuotumu už rezultatą, ir su mažesne atsakomybe. Tačiau verslas prie rinkos poreikių prisitaiko nuolat, nes kitaip tiesiog žlugtų, o valdžios sektoriui taikytis prie rinkos nereikia. Kas blogiausia gali nutinka blogai veikiančiai valstybės įstaigai? Reorganizacija, darbuotojus perkeliant į kitą įstaigą ar laikinas darbo netekimas. Kas nutinka blogai veikiančiam verslui? Bankrotas ir turto praradimas. Valstybinis sektorius, skirtingai nei verslas, nesprendžia klausimo, kaip išlikti. Tokios įtampos ir atsakomybės, kokią turi verslo įmonės, valstybinis sektorius tikrai nepatiria. Tai natūralu, nes kai nėra rimto konkurencinio spaudimo veikti geriau, rezultatai yra prastesni. Tai yra dar viena priežastis, kodėl visiems – nuo mokesčių mokėtojų iki vartotojų – būtų naudinga, kad dalys ar net visas viešasis sektorius palaipsniui pereitų į rinkos santykius ar net į privačią nuosavybę.
– Kaip Jūs manote, ar Lietuvai naudinga artimiausiais metais įsivesti eurą?
Litas yra susietas su euru fiksuotu kursu, padengtas šimtaprocentiniais rezervais, todėl galima sakyti, kad mes jau eurą turime, tik per mažą, bet saugų „atstumą“. Valiutų valdybos modelis garantuoja, kad litas turėtų tokias pačias savybes, kaip ir euras. Grėsmė litui gali kilti tik dėl neatsakingų politikų sprendimų, jei šie nuspręstų „paleisti litą“, kitaip sakant, paleisti vadeles. Laimei, šiemet sueis 18 metų, kai litas turi inkarą, ir politikai turėjo išminties jį išsaugoti. Taip, dabar eurozoną krečia krizė, yra iškilęs ir paties euro stiprumo ir netgi likimo klausimas. Tai verčia galvoti, ar euras išlieka valiuta, verta būti kitos valiutos inkaru. Valiutų valdybos sistema tuo ir gera, kad ji leidžia per jau minėtą saugų atstumą stebėti „inkarą“, ir jei jam kas nutiktų, jį pakeisti. Lietuva jau kartą sėkmingai persisiejo nuo JAV dolerio prie euro ir, reikalui esant, galėtų nesunkiai pakeisti inkarą. Tačiau kol kas apie tai nediskutuojama, nes siekti euro esame įsipareigoję stojimo į ES sutartimi. Pats euro siekimo procesas, kuris reikalauja iš valdžios laikytis finansinės drausmės (Mastrichto kriterijų), mums yra netgi labai naudingas. Tai sulaiko valdžią nuo perteklinio išlaidavimo ir gyvenimo skolon.
– Kaip vertinate eurokomisaro Algirdo Šemetos siūlymą siekti, kad visos ES šalys mokėtų vienodą pelno mokestį visoje ES?
Toks žingsnis būtų labai žalingas ir visiškai netinkamas Lietuvai ir visai Rytų Europai, nes gali reikšti pelno mokesčio padidinimą. Tai daug svarbesnis ir platesnis klausimas, nei gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Tai strateginis klausimas, nuo kurio priklauso, ar Lietuva pritrauks investicijas, ar bus patraukli investuotojams ir rinkoms. Būtent dėl to ir Lietuva, ir Rytų Europa šitoms iniciatyvoms turėtų priešintis. Būtų labai negerai jeigu į šį siūlymą bus pažiūrėta per siaurą mūsų šalies biudžeto prizmę – kaip priemonę surinkti daugiau pinigų į biudžetą. Noriu palinkėti sprendimų priėmėjams į šį klausimą žvelgti kur kas plačiau.
– Ką Jūs galėtumėte pasakyti apie instituto planus?
– Instituto misija, vertybės ir veiklos principai nesikeičia. Toliau dirbsime pagal užsibrėžtas strateginės veiklos gaires. Mūsų siekis – sugrąžinti reformų dvasią svarbiausiose žmogui gyvenimo srityse – privačios nuosavybės, švietimo, sveikatos ir socialinės rūpybos. Siūlysime, kaip Lietuvai tapti mažų mokesčių šalimi bent jau Europoje, sieksime užkirsti kelią naujiems veiklos suvaržymams ir parodysime naikintinus galiojančius apribojimus. Reaguodami į eurozonos krizę, valdžios vykdomą pinigų ir fiskalinę politiką, atskleisime fundamentalias euro kaip politinio projekto problemas, galimus ir labiausiai tikėtinus euro ateities scenarijus. Vienas iš svarbiausių mūsų prioritetų – jaunimo ekonominis švietimas. Pastebime, kad žmogaus laisvę neigiančių nuostatų pasitaiko ne tik tarp socializmą patyrusios kartos žmonių, bet ir jaunimo tarpe. Visuomet priminsime, kad žmogus, jo laisvė, iniciatyva ir darbas yra mūsų visų gerovės šaltinis.
– Dėkojame už pokalbį.
