Simbolinė Laisvės nuo mokesčių diena šiemet išauš penkiomis dienomis vėliau nei pernai – gegužės 15-ąją. Ką tai reiškia? Turėsime dirbti dar ilgiau tam, kad išlaikytume valdžią ir viešąjį sektorių. Sąžiningai uždirbtų pinigų maistui, būstui ir šeimai jums liks dar mažiau.
Tiesa, jei uždirbate daugiau nei vidutinį atlyginimą, jums Laisvės nuo mokesčių diena prašvis dar vėliau. Uždirbate ,,į rankas” 500 eurų (1 700 litų) ir juos išleidžiate maistui? Jums Laisvės nuo mokesčių diena ateis tik liepos 5-ąją. Tai reiškia, kad daugiau nei pusę metų dirbate vien tam, kad sumokėtumėte mokesčius.
Lietuva nėra mažų mokesčių šalis. Uždirbantis 500 eurų (1 700 litų) ir juos išleidžiantis parduotuvėje per metus sumoka 5 210 eurų (18 000 litų) mokesčių. Uždirbantis 1 000 eurų (3 453 litų) – jau 10 715 eurų (37 000 litų) per metus. Paprastai kalbant, sumokate antra tiek, kiek uždirbate. O vis pasigirsta politikų raginimų mokesčius dar didinti.
Lietuvoje yra ne maži mokesčiai, o mažai mokesčių mokėtojų. Pagal 2011 m. gyventojų surašymo duomenis, Lietuvoje iš 10 žmonių save išlaikė vos 4. O 3 žmonės gavo pensijas, pašalpas, t.y. juos išlaikė mokesčių mokėtojai. Dar 3 žmones (nepilnamečius, nedirbančius sutuoktinius ir pan.) išlaikė šeimos nariai. Paprastai tariant, 4 turėjo uždirbti tiek, kad užtektų 10-čiai.
Tačiau šie duomenys yra Lietuvos vidurkis, t.y. įskaitant Vilnių ir kitus didžiuosius miestus. Mažesnių miestelių proporcijos liūdina dar labiau. Ten iš 10 gyventojų save išlaikė tik 3.
Beje, į tų 4 dirbančiųjų skaičių yra įtraukti ir tie, kurie dirba viešajame sektoriuje. O juk viešajame sektoriuje atlyginimai yra mokami iš jau sumokėtų mokesčių. Tai reiškia, kad, norint sumokėti atlyginimą tarnautojui, prieš tai reikia surinkti mokesčius iš kepėjo, siuvėjo ir pardavėjo privačiame sektoriuje.
Lietuvoje yra apie milijoną dirbančiųjų ir užsiimančiųjų verslu. Iš jų apie 370 tūkst. dirba viešajame sektoriuje. Apytikriai skaičiuojant, 2 dirba privačiame sektoriuje, 1 – viešajame.
Tad Lietuva iš tikrųjų atrodo dar liūdniau. Iš 10 žmonių 2,5 dirba privačiame sektoriuje, 1,5 – viešajame. 3 išlaiko šeimos nariai, 3 – mokesčių mokėtojai. Tie 2,5 turi uždirbti tiek, kad užtektų net 10-čiai. Jei Lietuva būtų šeima, ji būtų pasmerkta skurdui. Tėvai gali verstis per galvą, bet šeimos nariams vis tiek visada visko trūks. Tiesiog uždirbančių pinigus yra per mažai.
Dar ne viskas. Demografinės prognozės rodo neišvengiamą visuomenės senėjimą. Tai reiškia, kad dirbančiųjų tik mažės, o išlaikytinių – daugės.
Lieka du keliai. Pirma, įsivertinti, ar mums tikrai reikia 370 tūkst. darbuotojų valstybiniame sektoriuje? 2003 m. turėjome 18 tūkst. karjeros valstybės tarnautojų, 2014 m. – jau 28 tūkst.
Ar per 10 metų tiek padaugėjo administracinio darbo? Juolab, kai kompiuterizacija ir internetas leidžia sumažinti administracinį darbą dirbančių žmonių skaičių. Ar ne protingiau būtų turėti mažesnį viešąjį sektorių, mokėti didesnius atlyginimus ir reikalauti atsakomybės už rezultatus.
Antra, kodėl Lietuvoje daugiau nei 220 tūkst. žmonių gauna neįgalumo ar netekto darbingumo pensijas? Žinoma, yra žmonių, kuriems reikia pagalbos. Bet ar tikrai kas dešimtas suaugęs Lietuvoje yra neįgalus?
O kur dar visi gaunantys pašalpas už nieko neveikimą? Šie žmonės apskritai piktina ir demoralizuoja visus dirbančiuosius. Iš tikrųjų istorijos apie nesibaigiančias šventes po pašalpų gavimo negimsta iš niekur.
Skamba nemaloniai? Tikrai taip. Bet, nieko nedarant, situacija po 5-10 metų bus dar prastesnė. Pasilikusiems dirbti ir mokėti mokesčius Lietuvoje Laisvės nuo mokesčių dienos gali tekti laukti iki pat rugsėjo.
