Referendumo parašų rinkimas baigėsi. Parašų rinkėjai aiškino, kad renka parašus prieš žemės pardavimą užsieniečiams. Lyg kas nors norėtų priversti žmones pardavinėti savo turimą žemę. Turbūt dauguma parašų rinkėjų net nesiteikė paaiškinti, kad žmogus pasirašo ne tik dėl žemės pardavimo užsieniečiams, bet dar ir dėl to, kad dalį žemės reikėtų atimti iš žmonių ir atiduoti valdžiai.
Kieno interesus gina draudimas laisvai parduoti žemę?
Taigi, surinkta nemažai parašų už tai, kad žmonėms būtų draudžiama parduoti savo turimą žemę kitam žmogui. Iškart patikslinsiu. Kalbame ne apie valstybinės žemės pardavimą, ne apie privatizavimą ar kažką panašaus. Kalbame apie žemę, kuri žmonėms priklauso teisėtai ir teisingai. Tiesiog grupė žmonių sugalvojo, kad žmogus negali parduoti savo turimos žemės kitam žmogui. Nebent pirkėjas yra Lietuvos pilietis.
Jei iniciatyva pavyktų, išeitų, kad privati žemė, kuri yra žmogaus turtas, tampa mažiau vertinga. Arba tu privalai pelningai ūkininkauti, arba tau iš žemės jokios materialinės naudos. Nes statyti namus, gamyklas yra ribojama kitais įstatymais; kas bandė savo žemėje pasistatyti namą, tai žino puikiai. Jei dėl veiklos apribojimų ar gręsiančių mokesčių žmogui labiau apsimoka žemę parduoti ir investuoti į vaikus ar verslą, jis negalės to padaryti. Norintis parduoti žemę privalės surasti kitą Lietuvos pilietį, kuris tą žemę, galbūt, norės pirkti.
Kieno interesus gina šis referendumas? Tų, kas nori žemę parduoti, nes jiems trūksta pinigų? Ar tų, kas gali sau leisti įsigyti papildomos žemės?
Įsivaizduokite analogišką situaciją. Jei žmonėms būtų uždrausta butus parduoti užsienio piliečiams. Kas nuo to išloštų ir kas būtų nuskriaustas? Turintis ir butą norintis parduoti žmogus būtų nuskriaustas, nes sumažėtų potencialių pardavėjų ratas. Turintis pinigų ir norintis pirkti – išloštų, nes butų kainos būtų mažesnės.
Beje, analogija su draudimu parduoti butus ne tokia jau nerealistiška. Ką daryti žmonėms, kurie norės parduoti namą ir prie jo esančią žemę? Savo namą parduoti galima, žemės – ne? O gal jau ruošiamas kitas parašų rinkimas, kuriuo užsieniečiams bus draudžiama parduoti jau ir namus?
Kodėl užsimota prieš privačią nuosavybę ir ūkį?
Minėtas referendumas yra daug daugiau nei draudimas parduoti žemę užsieniečiams. Jame apskritai užsimota prieš žmonių nuosavybę. Tame pačiame referendume numatyta, kad miškai žmonėms irgi negali priklausyti. Tik valdžiai. Ir čia jau nebepadės, esi Lietuvos pilietis ar ne.
Šie ketinimai yra užmaskuoti. Jau ir pagal dabar galiojančią Konstituciją valstybinės reikšmės miškai priklauso valstybei. Tačiau referendumo rengėjai formuluotę „valstybinės reikšmės“ pakeičia į „valstybinės ir bendruomeninės reikšmės“. Suraskite mišką, nesvarbu, valstybinį ar privatų, kuris neturėtų „bendruomeninės reikšmės“. Ypač kai sąvoka neapibrėžta ir tokia plati. Bet koks, bet kam priklausantis miškas gali būti suinterpretuotas kaip „bendruomeninės reikšmės“. Turi miško? Jis kažkam svarbus? Atiduok!
Kodėl parašų rinkėjai nepasirinko formuluotės „Miškai, kuriuose yra medžių, išimties teise priklauso Lietuvos valstybei“? Tai daug tiksliau atspindėtų sprendimo pasekmes – nuvaryti žmones nuo nuosavybės.
Galiausiai referendumu norima sunaikinti ir dalį Lietuvos ekonomikos. Kita referendumo pataisa skelbia: „Valstybinės ir bendruomeninės reikšmės gamtos išteklių išgavimo ir naudojimo klausimai sprendžiami tik referendumu“. Viskas vėl gražiai užmaskuota. Juk ir žvyro karjeras gali būti „bendruomeninės reikšmės išteklius“? O jei – „bendruomeninės reikšmės išteklius“, tuomet, ar galima žvyrą kasti ir kur žvyrą panaudoti, reikės skelbti atskirą referendumą. Didesnio absurdo, turinčio skaudesnes pasekmes dirbantiems, net nesugalvosi.
Sakysite, referendumo šalininkai yra tik už tai, kad kuo daugiau svarbių bendruomenei klausimų būtų priimami referendumu? Gal ir patikėčiau, jei matyčiau eilutę „Nauji mokesčiai įvedami, o esami didinami – tik pritarus referendumu“.
Žmonių nuosavybę galima atimti pasiėmus raudoną vėliavą. Galima – ir baltu popieriaus lapu. Lietuvos istorija, deja, matė visokių nusavintojų. Rezultatas visada būdavo tas pats – žmonės viską prarasdavo. O kai bandydavo kurti iš naujo – jiems būdavo trukdoma. Girdėjau pasakojimą apie žmones, kurie norėjo atkurti sovietų sunaikintą ir miškais užaugusią giminės sodybą. Jiems buvo atsakyta, kad dabar čia – miškas. O miške – sodybos statyti negalima.
Jei kas nors galvojate, kad grėsmės laisvei ir nuosavybei išnyko atgavus Nepriklausomybę, įstojus į ES ar NATO – klystate. Laisvės, nuosavybės ir žmonių priešininkai, skirtingai nei Lenino skulptūros, neatsidūrė sąvartynuose. Jų idėjos ir mintys yra tos pačios: „Žmogus yra kvailas. Mes nuspręsime už jį“. Būtent tokia dvasia yra persmelkta ir ši referendumo iniciatyva.
