Kai pati idėja žmonėms niekada nebus priimtina ir patraukli, ji dangstoma tokiais žodžiais kaip „tauta“, „tautos valia“, „protėvių kraujas“, „žemės šventumas“. Tai žodžiai, kurie daug reiškė laisvės kovose nepriklausomybę gynusiems lietuviams. Tačiau šiandien šie žodžiai yra naudojami dangstyti tai, kam iš tiesų buvo priešintasi. Pavyzdžiui, skatinima grįžti prie kolektyviai valdomos nuosavybės ir didelio lietuviško kolchozo vizijos.
Teiginys drąsus, tačiau nėra kaip kitaip interpretuoti referendumo prieš žemės pardavimą užsieniečiams iniciatoriaus tiesioginiame eteryje mestos frazės, jog Lietuvos žemę parduoti gali tik paskutinis gyvas likęs lietuvis. Ar tai reiškia, kad žmonės nežino, kaip geriausiai valdyti savo nuosavybę, ir nesupranta, kad žemė – tikro lietuvio brangiausias turtas – privalo būti valdomas kolektyviai, visos tautos?
Tačiau ar tikrai rūpi tautos valia referendumininkams? Jeigu rūpėtų, referendumo nebūtų, nes tauta – o tai yra kiekvienas gyventojas asmeniškai – savo sprendimą parduoti ar neparduoti žemę gali išreikšti tiesiog tą žemę parduodamas arba jos neparduodamas. Tai ir yra tikroji tautos valia ir tikrasis referendumas. O dabar tautos valia bandoma prislėpti kelių žmonių norus neleisti kitiems suaugusiems žmonėms disponuoti savo turtu. Dar ir reiškiant pretenzijas, jog kas jūsų – tas ir mūsų.
Kaip atrodytų tas košmaras, jeigu visa lietuviška žemė priklausytų visiems mums ir kiekvienam iš mūsų? Kaip ji būtų valdoma? Visų drauge bendru sutarimu? Jeigu tautos žemė būtų valdoma visų lietuvių bendru sutarimu, tuomet jums reikėtų atsiklausti kiekvieno „bendrasavininko“ prieš atliekant bet kokį veiksmą jūsų žemėje. Draugų kompanija ne visada gali susitarti, ar šį šeštadienį žiūrės „Redirected“ ar „Meilė Niujorke 3“, ką jau kalbėti apie kolektyvius, visiems tinkančius ir su kiekvienu suderintus sprendimus žemės valdymo klausimais. Dėl savo komplikuotumo, praktinio nepritaikomumo, šis nuosavybės valdymo būdas niekada nebuvo paplitęs. O galvojant visiškai pragmatiškai – jis niekada nebūtų patogus vidutinio dydžio šaliai, tokiai kaip Lietuva.
Todėl visuomenė, kuriai priklausytų visa lietuviška žemė, žemę valdytų per tam tikrus išsirinktus valdžios organus – parlamentą, karalių ar kokį nors centro komitetą. Šios institucijos, kurioms pateisinti sugalvota daug kitų skambių žodžių, dedasi, jog valdo žemę vadovaudamosi tautos interesais, nors iš tiesų turtą naudoja savo asmeniniams.
Kaip kartą pajuokavo Nobelio premijos laureatas Miltonas Friedmanas – jeigu valdžia taptų atsakinga už Saharos dykumą, po penkių metų būtų smėlio deficitas. Taip ir su žeme – nacionalizuokime tautos žemę, duokime ją valdyti karaliukams, apsimeskime, kad taip atstovaujami mistiniai tautos interesai, ir turėsime vieną didelį lietuvišką kolchozą.
Jeigu žemė kai kuriems žmonėms yra brangiausias ir vertingiausias turtas, tai būtent dėl šios priežasties ji niekada negali būti valdoma kolektyviai. Kolektyvus valdymas skatina destrukciją, problemos sprendžiamos ne savanoriškomis derybomis, bet prievarta ir jėga. Kad ir kokius gražius paveikslėlius apie bočius, sarmatus ir šimtametę dirvą pieštų besikėsinantys į žmonių nuosavybę, kolektyvizmas neturi nei teorinių, nei praktinių šansų žmonėms suteikti laimės, turto ir saugumo.
Žemė, kaip privati nuosavybė, reiškia, kad jūsų ir tik jūsų reikalas yra, ką joje auginti ir ko ne, ką joje statyti ir ko nestatyti, ką kviesti į svečius, o ko ne. Tik privatus savininkas, galintis naudotis savo nuosavybe, yra suinteresuotas tiek jos resursų gausinimu, tiek saikingu žemės turtų naudojimu, tiek galimybe susikurti norimą ir mėgstamą pajamų šaltinį, naudingą bendruomenei.
Privati nuosavybė apima teisę ne tik pačiam gauti naudą žemę dirbant, bet ir ją naudojant kitais būdais – pavyzdžiui, parduodant kitam norinčiam žemę pirkti. Tuo žmogus pasako, kad jam galimybė sumokėti už vaikų studijas, nusipirkti naują butą ar namą, o gal pradėti nuosavą verslą yra didesnė vertybė už žemę. Ir nėra nei vienos rimtos priežasties, rimto paaiškinimo, kodėl šis nuosavybės naudojimo būdas yra tiek žalingas, kad turėtų būti uždraustas.
Pasirašantys už referendumą žmonės nori ne apginti savo teisę į nuosavybę – jie nori padėti jums ją prarasti. Į šiuos ketinimus nebeturėtume žvelgti kaip į pokštą – kėsintis drausti žmonėms naudotis nuosavybe, neslepiant meilės kolektyvizmui, ir dar pavadinant šią šaradą demokratiškos tautos valia, yra komunizmas visu savo grožiu.
