Straipsnis publikuotas Tautininkų žiniose (Nr. 5), TS-LKD Tautininkų frakcijos laikraštis
Esu konservatorius, nes esu už laisvą rinką. Taip kol kas nepasakė nė vienas iš jaunųjų TS-LKD narių, internete besidalinančių mintimis kodėl jie yra konservatoriai. O gaila, nes tarp konservatorių puoselėjamų vertybių ir laisvos rinkos yra daug fundamentalių sąsajų.
Laisvos rinkos pagrindas yra privati nuosavybė, kuri yra būtina tam, kad žmogus galėtų kurti, dirbti, kad pelnytų sau duoną ir darbo vaisiai priklausytų jam pačiam. Jeigu nebūtų privačios nuosavybės ir laisvų mainų, žmonės negalėtų mainyti savo darbo vaisių į kitus jiems reikalingus dalykus. Taigi, tai leidžia žmonėms prekiauti, ko dėka naudos gauna abi pusės – pirkėjas ir pardavėjas. Laisvoje rinkoje svarbi ir nuosavybės apsauga, kad žmogaus teisė į nuosavybę būtų ginama, rinkos mechanizmai sklandžiai ir patikimai veiktų, o nuosavybės teisės pažeidėjai būtų baudžiami.
Privačios nuosavybės samprata turi gilią tradiciją Katalikų Bažnyčios teologų raštuose ir socialiniame mokyme. Iškilus Bažnyčios mąstytojas ir teologas Tomas Akvinietis buvo vienas pirmųjų, pastebėjusių, kad žmonės labiau linkę rūpintis privačia negu vieša nuosavybe. Būtent privačios nuosavybės institute mąstytojas įžvelgė taikesnės visuomenės padėties galimybę, tuo tarpu kivirčai būna daug dažnesni nuosavybei esant bendrai.
Pirmojoje socialinėje enciklikoje „Rerum Novarum“ 1891 m. popiežius Leonas XIII teigė, jog tai, kad žmogaus apdorotos žemės vaisiai tampa jo nuosavybe yra teisinga, o prieštaraujantys šiam teiginiui atima iš žmogaus teises į tai, ką jis uždirbo. Remdamasis tuo, kad žmogaus poreikiai yra pasikartojantys, popiežius tvirtino, kad teisinga ne tik tai, kad žmogus turi savo darbo vaisius, bet ir nuosavybės teise naudoja žemę iš kurios juos išgauna, kad ir ateityje sugebėtų pasirūpinti savo pragyvenimu.
Nuosavybės teisė yra itin glaudžiai susijusi su šeima, konservatorių itin puoselėjama institucija. Atlikti savo pareigą šeimai – aprūpinti ją maistu ir kitomis reikmėmis – tėvas gali tik turėdamas nuosavybę. Vaikai liūliuojami šeimos lopšyje, sriuba verdama privačiame puode šeimos virtuvėje. Nuosavybė yra taipogi būtina, jeigu šeimos galva nori palikti palikimą savo atžaloms, tad tai leidžia šeimoms kurti pagrindą ateičiai ir sudaro prielaidas vidurinės klasės formavimuisi.
Neatsiejamas ryšys tarp šeimos ir nuosavybės yra viena iš priežasčių, kodėl socializmas yra nusitaikęs prieš abi šias sampratas. Panaikinus privačią nuosavybę, tačiau leidus šeimai egzistuoti žmoguje išlieka rūpinimosi šeima poreikis. Šeima padidina žmogaus motyvą dirbti, kad pagerintų savo šeimos narių padėtį, aprūpintų juos geresniu maistu, šiltesniais rūbais, sumokėtų už vaikų mokslą, nupirktų vaistų ir kt. Todėl galutiniam socializmo įgyvendinimui būtina ne tik suvisuomeninti nuosavybę, bet ir panaikinti šeimą kaip institutą.
Privati nuosavybė taipogi susijusi su dosnumu arba solidarumu su stokojančiais, tai yra praktiniu „Mylėk savo artimą kaip save patį“ įsakymo vykdymu. Tam, kad žmogus galėtų pasidalinti su skurstančiaisiais, jis turi turėti, kuo dalintis, tad be privačios nuosavybės labdara būtų neįmanoma.
Kaip rašo Acton instituto vadovas kun. Robert Sirico, „santykis tarp žmonių ir daiktų nėra tiesiog vartojimo santykis. Taip pat tai yra proto ir kūrybiškumo santykis – ir būtent šis santykis ir padaro privačios nuosavybės institutą galimu.“ Akivaizdu, kad privačios nuosavybės institutas ir laisva rinka nenurodo žmonėms į savo nuosavybę žiūrėti tik kaip į materialų daiktą.
Taigi privati nuosavybė yra būtina tam, kad žmonės galėtų prasimaitinti, patenkinti savo medžiaginius poreikius, kad galėtų vykti mainai, taigi ir darbo pasidalijimas. Ji būtina tam, kad žmonės galėtų aukoti labdarai. Privati nuosavybė taipogi stiprina šeimos institutą, suteikdama galimybę šeimos nariams rūpintis savo atžalomis. Tad konservatorių puoselėjamos vertybės yra geriausiai įgyvendinamos tokioje ekonomikos santvarkoje, kurioje egzistuoja privati nuosavybė ir laisvi mainai, o nuosavybės teisė yra saugoma.
