Atsisiųsti poziciją pdf. formatu: http://files.lrinka.lt/Pozicija/20140312_LLRI_pozicija_del_zemes.pdf
Proporcingumo principo kilmė
Suintensyvėjus tarptautinei prekybai kilo poreikis unifikuoti, bendrinti skirtingų teisės sistemų normas. Ieškant teisingų, tarptautinės visuomenės nariams priimtinų sprendimų teisės normų unifikavimo klausimais, į pirmą planą buvo iškeltos ne pozityviosios teisės normos, bet prigimtinės teisės nuostatos ir principai, kadangi jais vadovaujantis buvo įmanoma spręsti tarp įvairių, kilusių iš skirtingų pasaulio vietų, individų atsiradusias teisines problemas. Tokioje situacijoje išaugo proporcingumo principo reikšmė. Proporcingumo principo taikymas lėmė tai, kad juo buvo siekiama mažinti valdžios intervenciją, netrukdant vystytis taikiais mainais užsiimančiai visuomenei.[1]
Proporcingumo principo esmė ir tikslas yra apsaugoti fundamentalias žmogaus teises nuo valdžios intervencijos. Valdžios veiksmai turi būti racionali priemonė leistiniems tikslams pasiekti ir jokiu būdu negali neteisėtai varžyti fundamentalių žmogaus teisių,[2] tokių kaip teisė į laisvę, gyvybę, nuosavybę, saviraiškos laisvė, teisė į privatumą.
Šis principas kartu yra ir vienas svarbiausių principų vertinant valdžios veiksmų teisėtumą.[3]
Proporcingumo principas dar vadinamas teisingumo matu, kuris sustiprina žmogaus teisių apsaugą tiek nacionaliniu, tiek supranacionaliniu lygiu. Tai reiškia, jog principo būtina paisyti ne tik priimant Europos Bendrijos teisės aktus, bet ir nacionalinių valstybių narių teisės aktus vadovaujantis Europos Bendrijų teisės nuostatomis.[4]
Proporcingumo principo turinys
Vertinant pagrindinių žmogaus teisių apribojimų proporcingumą, svarbūs šie proporcingumo nustatymo kriterijai:
- Priemonė turi būti tinkama tikslams pasiekti;
- Jokiomis švelnesnėmis priemonėmis nepavyktų pasiekti norimų tikslų;
- Žala taikant priemonę turi būti mažesnė nei nauda, kurią, pritaikius ribojimą, gauna individas.
Proporcingumo principas plačiai naudojamas sprendžiant su teise į nuosavybės apsaugą susijusias bylas (EŽTK 1 protokolo 1 str.), kuriose Europos Žmogaus Teisių Teismas taiko nuostatą, jog siekis nustatyti teisingą pusiausvyrą tarp bendruomenės intereso ir individo pagrindinių teisių apsaugos lemia proporcingo pasirinktų priemonių ir siekiamo tikslo santykio poreikį.[5]
Nuosavybės teisių šaltinis
Teisė į nuosavybę yra fundamentali žmogaus teisė, asmens laisvės prielaida. Neapsaugojus šios pamatinės teisės, kyla grėsmė asmens laisvei ir gyvybei bei kitoms žmogaus teisėms ir laisvėms. Tad nuosavybės teisės, apimančios savininko teises nuosavybę valdyti, ja naudotis ir disponuoti, laikomos ne tik pamatine, bet ir prigimtine žmogaus teise.
Nuosavybės teisių apsauga yra įtvirtinta visų modernių valstybių konstitucijose. Lietuvoje nuosavybės teisių apsauga įtvirtinta LR Konstitucijos 23 str. Jame nustatyta, jog „Nuosavybė neliečiama. Nuosavybės teises saugo įstatymai. Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama“. Taigi, nors Konstitucijoje įtvirtinama, jog nuosavybė yra neliečiama, joje taip pat įtvirtinama ir galimybė riboti nuosavybės teises.
Nuosavybės objektų yra daug ir įvairių – tai visų pirma paties žmogaus kūnas, jo pinigai, jo kilnojamieji ir nekilnojamieji daiktai ir turtas. Šiame darbe buvo pasirinkta vertinti žemės savininkų nuosavybės teisių įgyvendinimo situaciją. Pasirinkimą lėmė faktas, jog šiuo metu Lietuvoje egzistuoja net 38 įstatymai[6], reguliuojantys žemės nuosavybę. Vien įstatymų ir juos detalizuojančių teisės aktų gausa ragina kelti klausimą, ar Lietuvoje, kurioje pagal Konstituciją ūkinė veikla reguliuojama privačia iniciatyva, žemės nuosavybės teisės yra ribojamos proporcingai.
Teisė į nuosavybę:
- Valdymo teisė – teisė turėti daiktą savo žinioje ir teisė daryti jam poveikį.
- Naudojimo teisė – teisė pritaikyti daikto savybes savo poreikiams tenkinti ir galimybė gauti pridėtinę vertę.
- Disponavimo teisė – teisė apspręsti, keisti daikto juridinį statusą ir fizinę būklę.
Žemės savininkų nuosavybės ribojimas
Dėl savo natūralaus sąryšio su gamta, jos ištekliais, Lietuvoje žemės nuosavybės teisės viena iš pagrindinių ribojimo priežasčių – siekis apsaugoti gamtą. Gamtos apsauga numatyta ir LR Konstitucijos 54 str.
Lietuvoje nuosavybės ir gamtos apsaugos nuostatos abi yra konstitucinės, tad turi būti derinamos tarpusavyje. Tačiau visi valdžios nustatyti ribojimai fundamentalioms žmogaus teisėms, tokioms kaip nuosavybės teisė, turi būti proporcingi.
Šiame darbe siekiama įvertinti, ar savininkų teisės į žemės nuosavybę yra apribotos proporcingai, remiantis minėtais proporcingumo principo nustatymo kriterijais.
1. Priemonė turi būti tinkama tikslams pasiekti
Žemės nuosavybės teises reguliuojančiuose įstatymuose gamtos ir natūralių išteklių išsaugojimas yra vienas iš pagrindinių įstatymų tikslų. Pavyzdžiui, Žemės reformos įstatyme[7] numatyta, jog žemės reformos tikslas – užtikrinti gamtos išteklių apsaugą. Pajūrio juostos įstatymo[8] viena iš paskirčių – užtikrinti pajūrio kraštovaizdžio apsaugą. Mėgėjų žvejybos įstatymo[9] vienas iš tikslų – žuvų išteklių apsauga ir jų racionalus naudojimas. Teritorijų planavimo įstatymo[10] vienas iš tikslų – išsaugoti vertingą kraštovaizdį, biologinę įvairovę, gamtos paveldo vertybes. Saugomų teritorijų įstatymo[11] vieni iš tikslų – siekis išsaugoti gamtos paveldo teritorinius kompleksus ir objektus, kraštovaizdžio ir biologinę įvairovę, užtikrinti kraštovaizdžio ekologinę pusiausvyrą. Miškų įstatymo[12] vienas iš tikslų – sudaryti teisines prielaidas, kad visų nuosavybės formų miškai būtų tvarkomi tvariai, užtikrinant racionalų išteklių naudojimą, išsaugant biologinę įvairovę, aplinkos kokybę, ir tai turi būti pasiekta nedarant žalos kitoms ekosistemoms.
Tikslai išsaugoti švarią gamtą ir aplinką patys savaime yra teigiami, visuotinai vertinami. Šiame darbe neabejojama, jog daugelio rūšių draustiniai, rezervatai yra svarbūs ekosistemai, turi didelę įtaką tam tikrų gyvūnijos ir augalijos rūšių egzistavimui. Tad žmonių tikslas išsaugoti šiuos gamtos darinius yra suprantamas ir nekvestionuojamas. Tačiau svarbu, kokiomis priemonėmis siekiama užtikrinti, jog gamta bus išsaugojama ir nesuniokojama, ir ar tos priemonės yra tinkamos tikslui – gamtos išsaugojimui – pasiekti.
Priemonės tinkamumas gali būti vertinamas atsižvelgiant į tai, ar ši priemonė pati savaime nepažeidžia pamatinių teisės nuostatų, kokias ekonomines paskatas ji suteikia žmogaus veiklai ir ar pasirinkta priemonė yra morali.
Dėl pamatinių teisės nuostatų pažeidimo
Teisinio reguliavimo metodai yra du – dispozityvusis ir imperatyvusis. Remiantis dispozityviuoju teisinio reguliavimo metodu, yra leidžiama viskas, kas nėra uždrausta. Šis metodas yra taikomas privatinės teisės reguliuojamose srityse, kuri turėtų apimti ir privačių savininkų teises savo teisėtos nuosavybės atžvilgiu. Kitas teisinio reguliavimo metodas yra imperatyvus. Jį taikant leidžiama tik tai, kas yra imperatyviai numatyta teisės aktuose. Šis metodas yra taikomas viešosios teisės reguliuojamose srityse, pvz., apibrėžiant valstybės tarnautojų, valdžios institucijų veiklą, funkcijas, pareigas ir iš principo nėra taikomas reguliuojant civilinius santykius.
Privačios žemės savininkų teisės yra apribotos imperatyviai nustačius savininkams pareigas[13], taip pat ribojant savininkų teises trečiųjų asmenų teisėmis (lankytis miške, užsiimti žūkle privačioje teritorijoje, prieiti prie privataus vandens telkinio).
Įstatymuose dominuojantis reguliavimo būdas, kuriuo įstatymų leidėjas siekia apsaugoti gamtą, jos kraštovaizdį ir išteklius, yra įvairūs draudimai ir savininkų veiklos apribojimai. Pavyzdžiui, siekiant išsaugoti miškus, užtikrinti racionalų išteklių naudojimą, yra ribojama statyba miško žemėje. Siekiant statyti miško žemėje, turi būti keičiama žemės paskirtis. Miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis tik konkrečiais išimtiniais, įstatyme nurodytais atvejais. Septyniais atvejais iš devynių miško žemės statusas gali būti keičiamas tik tenkinant viešuosius poreikius. Statybos galimos tik dviem atvejais – įrodžius sodybos buvimo faktą, galima ją atstatyti. Taip pat siekiant įteisinti jau esančius statinius, kurie buvo teisėtai pastatyti iki sugriežtinant reguliavimą. Kitais atvejais statybos darbai, skirti savininko interesų tenkinimui, yra draudžiami. Paversti miško žemę kitomis naudmenomis apskritai draudžiama I grupės miškuose, ekosistemų apsaugos miškuose, draustinių miškuose ir kituose miškuose, esančiuose vieno kilometro atstumu nuo Baltijos jūros ir Kuršių marių.
Tad žemės savininkų teisių į nuosavybę reguliavimas yra paremtas ne civilinės teisės principu, jog leidžiama viskas, kas nėra uždrausta, tačiau principu, jog galima tik tokia veikla, kuri imperatyviai yra numatyta įstatymu. Tai pažymėjo ir Teisės instituto mokslininkai, tyrime padarę išvadą,[14] jog privataus žemės savininko teisės į privačią nuosavybę yra reguliuojamos remiantis ne privačios, bet viešosios teisės metodais. Tais pačiais principais, būdingais išimtinai viešajai teisei, reguliuojama tiek valstybinių, tiek privačių miškų savininkų teisės į jų nuosavybę. Turint omeny, jog remiantis Konstitucija, šalies ūkis yra grindžiamas ūkinės veiklos laisve ir privačia iniciatyva, privačių savininkų nuosavybės teisių į žemę reguliavimas, grindžiamas viešosios teisės reguliavimo metodais, yra laikomas ydingu.
Miškų įstatymo 4 straipsnyje įtvirtinta, jog Lietuvos Respublikos miškuose pagal plotą vyrauja valstybinė miškų nuosavybė. Keltinas klausimas, ar įstatymų leidėjas gali nustatyti tokį teiginį ir ar jis neprieštarauja Konstitucijoje įtvirtintai nuostatai, jog Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise.
Dėl ekonominių paskatų žmogiškajai veiklai
Aplinkos apsaugos politika, grįsta dideliu nuosavybės teisių apribojimu, žmogiškosios veiklos draudimais ir jos reguliavimais, sukuria terpę neigiamoms ekonominėms paskatoms.
Pagal Saugomų teritorijų įstatymą žemė saugomose teritorijose, išskyrus tam tikras išimtis, gali priklausyti tiek valstybei, tiek privatiems savininkams. Yra numatyta tvarka, kad privačiam savininkui priklausančią teritoriją, kurioje norima steigti rezervatą, valstybė gali paimti įstatymuose nustatyta tvarka, išmokėdama kompensaciją.
Nustačius, jog privačioje teritorijoje yra viena iš šių vertybių, atsakinga Vyriausybės institucija imasi steigti saugomą teritoriją. Privačios žemės savininkas gali būti tik informuojamas apie tokius procesus, jo nuomonė jo nuosavybės klausimais sprendžiant saugomos teritorijos steigimosi klausimus neturi reikšmės. Saugomos teritorijos statusą turinčiam sklypui taikomi griežti veiklos apribojimai, pvz., galioja bendras draudimas žemės paskirties keitimui, norint statyti statinius. Nustatomos išimtys žemės paskirtiems keitimui trimis iš keturių atvejų susijusios su valdžios interesais ir tik vienu atveju – su privataus savininko interesu atstatyti istorinę sodybą arba įteisinti statinius, kurie buvo teisėtai pastatyti galiojus ankstesniems reguliavimams.
Ribojant statinių galimybę, yra mažinamos žmonių paskatos gyventi nuosavoje teritorijoje, kurti verslus, saugoti ir puoselėti visuomenės vertinamus kraštovaizdžius, ypatingą augaliją ir gyvūniją, išskirtinius kultūros objektus. Taip pat panaikinama galimybė ypatingos vertės teritoriją naudoti kaip galimybę gauti pajamas, rengiant pažintines ekskursijas, steigiant poilsio ir pramogų zonas, privačiam savininkui sudarant galimybę supažindinti visuomenę su jo teritorijoje esančiomis vertybėmis ir gauti už tai finansinę naudą.
Tačiau šiuo metu dėl saugomose teritorijose nustatytų draudimų savininkams vystyti norimą veiklą, privatūs savininkai nėra suinteresuoti, jog jų teritorija būtų pripažinta vertinga dėl ypatingo kraštovaizdžio, retų augalų ar gyvūnų rūšių ar kitų žmonių vertinamų objektų. Teritorija bus arba paimama visuomenės poreikiams, arba dėl veiklos draudimų žemė taps bevertė.
Sukuriama situacija, kuomet savininkams naudingiau išvengti bet kokių kultūrinę, aplinkosauginę reikšmę turinčių objektų. Dėl to plinta reiškiniai, kurie yra priešingi aplinkosauginiams tikslams. Pavyzdžiui, Jungtinėse Amerikos Valstijose dėl griežtų ribojimų žemės savininkų nuosavybei, aptikus teritorijoje retos rūšies gyvūną, plinta reiškinys, kuomet reti gyvūnai yra naikinami.[15] Ši praktika sukelia realią grėsmę retoms, vertinamoms tiek gyvūnų, tiek augalų rūšims ar kitiems objektams, naudingiems moksliniams, kultūriniams tyrinėjimams, stebėjimui.
Taigi, draudimai ir ribojimai sukuria neigiamas ekonomines paskatas teritorijų savininkams, neskatina žmonių rūpintis aplinka, priešingai, skatinama nelegali ir neatsakinga, aplinkai neigiamą įtaką daranti veikla.
Ar pasirinkta priemonė yra morali
Valdžios ribojimų žemės savininkams tikslas yra siekis išsaugoti švarią gamtą, jos išteklius, natūralius kraštovaizdžius. Valdžia remiasi prielaida, jog tik valdžios institucijų prižiūrimos teritorijos gali būti tvarkomos taip, kad nebūtų teršiama gamta, gražiausios ir vertingiausios jos vietos, būtų išsaugotos retesnės gyvūnų, augalų rūšys. Ši prielaida yra amorali, nuvertinanti žmogų kaip individą, gebantį rūpintis aplinka ir prisiimti atsakomybę už savo veiksmų padarinius.
Negalima nesutikti, jog būta atvejų, kuomet aplinkiniai patyrė žalą dėl žmogaus neatsakingų ir dėl to aplinkai žalingų veiksmų. Tai reiškia žmogaus atsakomybės stoką. Tačiau tai, jog kai kurie žmonės stokoja atsakomybės už save ir savo aplinką, negali paneigti asmeninės atsakomybės svarbos apskritai, kaip žmogaus gebėjimo priimti savo veiklos padarinius. Atsakomybės stoka turėtų būti mažinama leidžiant žmonėms mokytis iš savo klaidų. Valdžios vykdoma gamtos apsaugos politika, grįsta draudimais, reguliavimais, apribojimais kaip tik mažina asmens galimybę tobulėti, tapti atsakingesniu už savo veiksmus. Valdžia, ribodama žmogiškąją veiklą, panaikina galimybę individui turėti pareigą būti atsakingam už savo poelgius.
Taip pat, siekiant apsaugoti aplinkinius ir gamtą nuo kai kurių individų neatsakingų veiksmų, yra ribojamos teisės tų asmenų, kurie yra atsakingi už savo poelgius, nenori atnešti žalos aplinkai, o dažnai ir patys yra suinteresuoti išsaugoti vertingą kraštovaizdį, retas augalų, gyvūnų rūšis.
2. Jokiomis švelnesnėmis priemonėmis nepavyktų pasiekti norimų tikslų
Užtikrinti, jog aplinka nebūtų teršiama, kultūros, gamtos vertybės nebūtų prarastos, sunaikintos, galima ir švelnesniais būdais, nepriešinat teisės į nuosavybę su siekiu apsaugoti gamtą.
Išanalizavus žemės savininkų teises į jų nuosavybę, galima daryti išvadą, jog privačiu savininku nėra pasitikima. Pavyzdžiui, statybos miško paskirties žemėje iš principo yra leidžiamos, jeigu tuo užsiima valstybės institucijos. Saugomos teritorijos statusą turinčioje žemėje žmogiškoji veikla, nors ir yra apribota, tačiau iš esmės daugiau suvaržymų patiria būtent privatus savininkas, kurio veikla yra labiau apribota nei ta, kurią vykdo valdžia.
Taigi, net pagal dabartinius griežtus reguliavimus ir žmogiškosios veiklos apribojimus, valdžios institucijos turi daugiau galimybių veikti nei privatus asmuo. Tai reiškia, kad žmogaus veikla – ūkio, verslo vystymas ar gyvenamųjų pastatų statymas, iš principo nėra laikoma tokia žalinga aplinkai veikla, jog turėtų būti apskritai uždrausta. Yra ribojamas tik subjektas, galintis veikti.
Sulyginus valdžios institucijų ir privačių savininkų galimybes veikti jiems teisėtai priklausančioje teritorijoje, privatiems savininkams būtų sudarytos sąlygos vystyti veiklą, kuri būtų susijusi tiek su žemės panaudojimu, tiek su aplinkos apsauga.
Savininko veiklos modelis, dar vadinamas „Community-based national resources management“ (CBNRM),[1] yra plačiai taikomas Vakarų valstybėse ir pripažįstamas efektyviu. Jo esmė – svarbiomis visuomenei gamtos (miškų, vandens, kraštovaizdžio, gamtinės įvairovės) vertybėmis patikima rūpintis patiems gyventojams, skatinamas vertybių naudojimas siekiant ekonominės naudos.
Modelis yra paremtas prielaidomis, jog patys gyventojai yra labiausiai suinteresuoti konkrečios saugomos vertybės apsauga. Taip pat pripažįstama, jog gyventojai sieks išsaugoti vertybes tik tuomet, kai gamtos apsaugos nauda bus didesnė už patiriamas išlaidas. Dėl to yra sudaromos sąlygos žmonėms naudojantis savo nuosavybe gauti kuo didesnę finansinę naudą, kuri kartu yra ir garantas, jog saugoma vertybė ir toliau bus puoselėjama.
Mokslininkų pripažįstama, jog CBNRM modelio pritaikymas besivystančiose pasaulio valstybėse, tokiose kaip Nigeris, Namibija, Kamerūnas, Tanzanija, Madagaskaras, Gambija, Bolivija, Kolumbija, Venesuela, Bangladešas, Kinija, Indija, leido skurdžioms bendruomenėms vystytis, tuo pačiu išsaugant gamtos ir kultūros vertybes.
Namibijoje CBNRM modelis buvo pradėtas taikyti 1996 m. Bendruomenėms buvo suteiktos išimtinės teisės valdyti teritorijas, kuriose jos gyveno – steigti rezervatus, plėtoti turizmą. Šie žemės teisių reguliavimo pakeitimai sudarė sąlygas naujų darbo vietų kūrimui, vietinių gyventojų socialinių įgūdžių ir kompetencijų vystymuisi, gyventojai galėjo gauti pajamas iš žemės naudojimo. Nabijos vyriausybės duomenimis,[2] pradėjus įgyvendinti CBNRM gamtos išteklių valdymo modelį, kiekvienais metais didėjo gaunamos pajamos. Pvz., 1998 m. buvo gauta 600 000 Namibijos dolerių (apie 40 000 eurų), tačiau po 14 metų, 2010 – 45,8 mln. Namibijos dolerių (apie 3,6 mln. eurų). Pastebėtas augimas turizmo sektoriuje. Nuo 1998 m. iki 2010 m. skirtingų turizmo rūšių paklausa padidėjo nuo 24 iki 46 kartų.[2] Modelis buvo naudingas ne tik gyventojams, bet ir aplinkai – pagausėjo retų ir nykstančių gyvūnų populiacijos.[2]
Apibrėžus žmonių nuosavybės teises tiek į žemę, tinkamą ūkininkauti, tiek ir į gamtos ir kultūros vertybes, buvo pastebėtas žmonių pajamų augimas, o taip pat ir gamtinių išteklių gausėjimas. Bendruomenės pačios ėmėsi steigti rezervatus, draustinius, pritaikė juos turistų reikmėms. Iš gautų lėšų gyventojai ėmėsi steigti mokyklas, padidėjo gyventojų prieiga prie gėlo vandens. Bendruomenės pradėjo organizuotis savirūpos sistemas pagyvenusiems žmonėms ir šeimoms, nukentėjusioms nuo tokių ligų kaip AIDS ir ŽIV.
[1] http://www.ifad.org/pub/other/cbnrm.pdf
[2] http://www.nacso.org.na/SOC_2010/SOC_2010_booklet.pdf
Prielaida, jog gamta suinteresuotos rūpintis tik valstybinės institucijos, yra niekuo nepagrįsta. Būtent todėl, kad žmogus neturi teisės į savo turimą privatų objektą, jam nesuteikia teisės ir galimybės juo rūpintis.
Taigi, savininkų nuosavybės teisių apsauga gali būti įgyvendinta ne tik kartu išsaugant gamtines vertybes, tačiau yra ir esminė prielaida gamtinių išteklių gausinimui ar gamtos vertybių išsaugojimui. Savininkų galimybės veikti savo teritorijoje sukuria sąlygas bendruomenėms vystytis, tenkinti savo poreikius, būti savarankiškom, nepriklausomom ir atsakingom.
3. Žala taikant priemonę turi būti mažesnė nei nauda, kurią, pritaikius ribojimą, gauna individas
Dėl valdžios siekio apsaugoti gamtą apribojant gyventojų nuosavybės teises į žemę, o valdžios institucijoms siekiant tapti vieninteliu gamtos ir kultūros vertybių savininku, daroma žala privatiems savininkams, visuomenės nariams ir pačiai gamtai.
Gamtos vertybes patikint išimtinai valstybinių institucijų priežiūrai, o privačius savininkus įpareigojant savo turtą valdyti remiantis viešosios teisės principais, yra apribojama žmogaus galimybė veikti, laisvė kurti, ieškoti geriausių sprendimų sau ir bendruomenei. Asmuo, neturintis laisvės veikti, neturi ir paskatų būti atsakingu už savo poelgius, tad mažėja jo paskatos užtikrinti aplinkos apsaugą ir netgi gausinti tuos jos išteklius, kuriuos žmonės laiko vertingais (pvz., nykstančios gyvūnų ir augalų rūšys).
Privačia iniciatyva kuriami ir valdomi rezervatai, parkai, draustiniai, kuriuose leidžiama komercinė veikla, nedraudžiama teikti turizmo paslaugų, būtų ribojamas priėjimas tretiesiems asmenims, atneštų naudos tiek individui, tiek visuomenei. Atimdama galimybę iš privačių savininkų valdyti jų nuosavybę taip, kad ši neštų naudą būtent dėl to, kad turi dėl savo gamtinių savybių visuotinai pripažįstamą vertę, valdžia riboja naujų verslų, naujų darbo vietų kūrimą. Naujos darbo vietos ypač aktualu Lietuvos regionams, kuriuose nedarbo lygis yra 27% aukštesnis nei miestuose. Savininkų galimybės naudoti savo nuosavybę pasirinktu būdu galėtų būti regionų klestėjimo prielaida.
Nedraudžiant savininkams laisvai ir atsakingai naudotis savo nuosavybe gaunant pelną, savininkai tarpusavy konkuruotų siekdami suteikti bendruomenės nariams būtent tai, ko nori bendruomenė. Jeigu žmonėms yra svarbu gamtos vertybės, savininkai bus suinteresuoti jų išsaugojimu. Konkuruodami tarpusavy, savininkai kels gamtos apsaugos standartus ir reikalavimus, kartu suteikiant galimybę žmonėms naudotis įvairiais teritorijos privalumas, teikiant žmonių norimas turizmo, pažinimo ar pramogines paslaugas.
Priešingai, valdžiai griežtai kontroliuojant žmonių galimybę naudotis jiems priklausančia nuosavybe, yra ribojamos galimybės gyventojams gauti norimas paslaugas, o kartu yra mažinamos žmonių paskatos rūpintis aplinka ir ją tausoti. Sistema, pagrįsta prievarta ir draudimais, gali išsaugoti kai kuriuos dalykus nepakitusius tam tikrą laiką (pvz., kraštovaizdį), tačiau gamtoje veikiantys subjektai yra tarpusavy susiję ir veikia vienas kitą. Dėl to svarbu ugdyti žmonių atsakomybę savo aplinkos atžvilgiu. Atsakomybė gali būti ugdoma tik pačiam individui priimant sprendimus ir mokantis iš poelgio pasekmių. Modelis, grįstas prievarta, nėra naudingas individui, neskatina jo tobulėti, o kartu nėra naudingas ir aplinkai, kurios dalis yra pats žmogus.
Išvados:
Žemės savininkų teisės Lietuvoje yra apribotos neproporcingai, kadangi reguliavimo priemonės yra netinkamos tikslams – išsaugoti gamtą – pasiekti. Šį tikslą galima pasiekti švelnesnėmis priemonėmis, savininko patiriama žala dėl esamų reguliavimų yra didesnė nei gaunama nauda. Dėl šių neproporcingų savininko veiklos apribojimų kyla neigiamų ekonominių pasekmių, žmonėms kuriamos paskatos veikti ne išsaugant aplinką, bet priešingai – ja nesirūpinant, kadangi šią pareigą nori atlikti išimtinai valdžia.
Savininkų nuosavybės teisių neproporcingas apribojimas reiškia ir tai, kad yra pažeidžiama pamatinė Konstitucijos nuostata, kurioje įtvirtinta, jog ūkinė veikla Lietuvoje yra grindžiama privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva.
Tad reikėtų iš principo peržvelgti žemės nuosavybę reguliuojančius teisės aktus, atsižvelgiant į savininkų teisėtus interesus valdyti, naudotis ir disponuoti savo privačia nuosavybe.
[1] Eric Engle, The History of the General Principle of Proporcionality: an Overview, Darthmouth Law Journal, 1-11, 2012.
[2] Eric Engle, The History of the General Principle of Proporcionality: an Overview, Darthmouth Law Journal, 1-11, 2012.
[3] Mahendra P. Singh, German administrative law in common law perspective, 2001.
[4] Bronius Kviklys, Proporcingumo principo aiškinimas pagal Europos Bendrijų Teisingumo Teismo praktiką, Vilniaus Universiteto Teisės fakulteto magistrinis darbas, 2007.
[5] Erika Leonaitė, Proporcingumo principas ir jo taikymas EŽTT bylose prieš Lietuvą pagal EŽTK 8 straipsnį, Teisė Nr. 77, 2010.
[6] Konstitucija, Civilinis kodeksas, Administracinių teisės pažeidimų kodeksas, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas, Žemės reformos įstatymas, Žemės įstatymas, Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimu juo įstatymas, Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinasis įstatymas, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinis įstatymas,Nekilnojamojo turto registro įstatymas, Lietuvos Respublikos valstybės sienos ir jos apsaugos įstatymas, Pajūrio juostos įstatymas, Saugomų teritorijų įstatymas, Teritorijų planavimo įstatymas, Sodininkų bendrijų įstatymas, Vandens įstatymas, Miškų įstatymas, Žemės gelmių įstatymas, Aplinkos apsaugos įstatymas, Žuvininkystės įstatymas, Mėgėjų žvejybos įstatymas, Medžioklės įstatymas, Laukinės gyvūnijos įstatymas, Melioracijos įstatymas, Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas, Kelių įstatymas, Energetikos įstatymas, Statybos įstatymas, Elektros energetikos įstatymas, Žemės ūkio bendrovių įstatymas, Ūkininko ūkio įstatymas, Žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo plėtros įstatymas, Vietos savivaldos įstatymas, Žemės mokesčio įstatymas, Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymas, Mokesčių už valstybinius gamtos išteklius įstatymas, Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymas.
[7] http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=453951
[8] http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=453940
[9] http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=439237
[10] http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=453648
[11] http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=464133
[12] http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=453323
[13] Pvz., Žemės įstatymo 21 str. numatytos pareigos savininkui.
[14] Teisės institutas, Teisės į nuosavybė, ūkinės veiklos laisvę ir iniciatyvą, vartojų teisių užtikrinimo problemos, 2012.
[15] Ši praktika pavadinta „Nušauk, užkask ir tylėk“ (angl. Shoot, shovel and shut up). Tai iliustruoja savininkų veiksmus, kurie retą gyvūną patys nužudydavo, kadangi apie retą rūšį sužinoję gamtosaugos pareigūnai savininko privačiai teritorijai imdavo taikyti griežtus reikalavimus, apribodami savininko galimybes naudotis savo nuosavybe.
