Viešasis interesas ir su jo gynimu susijusios problemos pasiekia vis daugiau politikų. Balandžio pradžioje tiesioginių užsienio investicijų plėtros agentūra „Investuok Lietuvoje“ šia tema rengė konferenciją valstybės institucijoms ir regionų atstovams. Dar sausį ūkio ministrė spaudoje pabrėžė, kad viešojo intereso gynimas neturi riboti šalies ekonominės plėtros. O intensyviai Aplinkos ministerijos rengiamas naujas Teritorijų planavimo įstatymas rodo, kad siekiama spręsti problemas.
Laikas išsiaiškinti žaidimo taisykles
Ne vienas galėtų papasakoti komiškų ir į neviltį varančių istorijų apie tai, kaip kelerius metus mina savivaldybės slenkstį, kad pasikeistų žemės paskirtį namui statyti, kaip įmonė niekaip nesusitaria su vietos bendruomene dėl vieno ar kito verslo vykdymo kaimynystėje. Na, o apie teismo sprendimus nugriauti pajūryje teisėtiems tretiesiems savininkams priklausančius pastatus ir sumas, kurias valstybė už tai turės sumokėti savininkams, turbūt, neliko negirdėjusių.
Visos šios situacijos kyla dėl esamo viešojo intereso reglamentavimo. O gal tiksliau, dėl to, kad, kaip Lietuvos Vyriausiasis Administracinis teismas išaiškino, viešasis interesas „yra vertinamojo pobūdžio“. Tai reiškia, kad bet kurie objektai gali būti pripažinti viešaisiais, bet kurie interesai – visuomenei reikšmingi.
Štai neseniai priėmus Mėgėjiškos žūklės įstatymą viešojo intereso pagrindu įtvirtinta asmens teisė gaudyti žuvis nepriklausomai nuo to, kur jos – viešame ar privačiame vandens telkinyje. Žvėrys – taip pat gamtos turtas, todėl pagal Medžioklės įstatymą išskirtinės teisės į žvėrelius priklauso medžiotojų būreliams, o žemių, kuriose medžiojama, savininkas lieka beteisis. Nors Konstitucinis Teismas prieštarauja šiai praktikai, praėjusią savaitę Seimo plenariniame posėdyje svarstyti nuo 2008 metų rengiami pakeitimai, ieškant kaip įgyvendinti Konstitucinio Teismo sprendimą, sukėlė nemažai aistrų. Pirmiausia dėl to, kas didesnė vertybė – medžioklės pomėgis ar privati nuosavybė.
Vertinimų gali būti įvairių. Ir jie dažnai vienas kitam prieštarauja. Energijos vartojimo efektyvumo reikalavimai lemia tai, kad namai turi būti apšiltinti. Bet jei namas – senamiestyje, kultūros paveldo apsauga gerokai apsukins galimybes įvykdyti pirmąjį reikalavimą. Visi suinteresuoti, kad Lietuvoje būtų investuojama, statoma, įdarbinami žmonės. Tačiau šį lengvai suvokiamą visų interesą blokuoja „viešasis interesas“, toks kaip, pavyzdžiui, „noriu, kad pro mano langą matytųsi tik toks ir ne kitoks vaizdas“. Kai kurios valdžios institucijos sugeba suvokti ekonominės gerovės svarbą ir savo vykdomus projektus pakrikštija „valstybinės svarbos projektais“. Bet nesuvokia, kad privačių piliečių investicijos taip pat kuria gerovę ir yra svarbios valstybei.
Viešojo intereso objektų rato plėtimas, atskirų žmonių deklaravimas to, kas jiems svarbu ar reikšminga pats savaime nėra bėda. Problemų karuselė įsisuka tada, kai įstatymu ar teismo sprendimu pripažinus vieną ar kitą deklaruotą vertybę viešuoju interesu įsijungia viešojo intereso gynimo mechanizmas, kurio pagrindu ribojamos nuosavybės teisės.
Kiek nuosavybė yra nuosava?
Net ir savininkui priklausančioje žemėje negalima be leidimo taip paprastai ko nors pasistatyti, nesvarbu, kas tai būtų šulinys, malkinė ar tvora. Statant gamyklą procesų derinimas su bendruomene dažnai užtrunka ilgiau nei pastatyti pastatą. O jį pastačius negali būti tikras, ar valstybės institucijos nepadarė klaidų išduodamos leidimus, ir po kelerių metų prokuroras nepradės tyrimo, siekdamas apginti viešąjį interesą – ištaisant klaidas ir skriaudą visuomenei pareikalauti nugriauti pastatą. Lygiai taip pat, jei puoselėjote savo vandens telkinį – įstatymo leidėjas gali įpareigoti pasidalinti sukurta verte su visuomene ir leisti ten žvejoti. Taip „viešasis interesas“ įspaudžia savininką į rėmus ir sukuria netikrumą dėl turimos nuosavybės, neleisdamas priimti kasdienių sprendimų dėl jos valdymo ir naudojimo.
Tie draudimai nėra tik nemalonumai ar nepatogumai. Trukdant naudoti nuosavybę atimama galimybė vykdyti savarankišką ūkinę veiklą ir uždirbti. Namą pasistatęs ir šalia sodą užsiveisęs žmogus gali savo šeimai gauti papildomų pajamų. Logistikos centrą statanti įmonė gali ne tik tiesiogiai įdarbinti keletą vietos gyventojų, bet ir paskatinti kitus imtis veiklos – įkurti kavinę jos pašonėje pravažiuojantiems sunkvežimiams. Apskritai, gerovė kuriama tik tada, kai žmogus, pasitelkdamas savo sugebėjimus tobulina jam priklausančių nuosavybę ir realizuoja jos vertę. Todėl su nuosavybe reikėtų elgtis atsakingai. Uždrausti lengva. Čia visiems rūpima žemės apsauga, čia aplinkos apsauga, čia triukšmas ar šiaip emocinis prisirišimas prie plyno lauko. Viešojo intereso mechanizmas būtent ir tampa įrankiu riboti kito asmens veiklą.
Įstatymo pagrindu ginčydama vienokią ar kitokią veiklą ar dėl jos besikreipianti į teismą bendruomenė nedaro nieko neteisėto. Naudojasi joms suteikta teise žinoti, kas vyksta, ir reikšti dėl to nepasitenkinimą. Didžiausias paradoksas, kad šiandieninis detaliai sureglamentuotas viešojo intereso gynimo mechanizmas nieko netenkina – nei visuomenės, kuri nuolat skundžiasi, kad nėra tinkamai informuota, nei asmenų, norinčių vykdyti ekonominę-ūkinę veiklą, nes ilgi ir nenuspėjami procesai tampa pagaliu ratuose. Valstybės institucijos taip pat kantriai atlieka pareigas ir vis negali būti tikros, ar kada po kelerių metų neišlįs prokuroras su skundais, o tai dar labiau sulėtina ir taip lėtą biurokratinį procesą.
Vadinkime daiktus tikraisiais vardais – nesutarimai dėl tvoros nėra viešasis interesas
Šias nepasitenkinimų audras galima būtų išspręsti ne abstrakčiai kalbant apie visuomenės informavimą ar viešojo intereso gynimą, o vadinant daiktus tikraisiais vardais. Padrikas investuotojų ir „visuomenės“ dialogas galėtų būti daug konstruktyvesnis, jei ir vyktų tarp suinteresuotų šalių – konkretaus kaimo penkių gyventojų, kuriuos palies veikla, ir investuotojo, o ne tarp savivaldybės mero ir valstybės institucijos atvesto investuotojo. Lygiai taip pat kaip kaimynai, nesusitariantys dėl tvoros, savo ginčą turėtų spręsti lygių šalių teisme, o ne akivaizdžiai privatų nesutarimą turėti teisę grįsti viešuoju interesu ir gauti prokurorą, kaip nemokamą advokatą.
Prokuratūra savo ataskaitoje nurodo, kad vykdydami viešojo intereso gynimo funkciją, teismams 2012 m. pateikė 490 ieškinių. Nors tai 200 ieškinių mažiau nei 2011 m., tačiau ieškinių suma 2012m. buvo tris kartus didesnė – 147 mln.782 tūkst. Lt. Suma įspūdinga, dirbama uoliai pagal suteiktas funkcijas – bet kada, net po 10 metų, pradėti procesą kito, kad ir sąžiningo teisių įgijėjo atžvilgiu.
Daugumą bėdų galima išspręsti tiesiog nustatant aiškias žaidimo taisykles, t.y. procesą, kas, kaip ir kada gali veikti. Pasirūpinus pirmiausia tiesioginiu kaimynų informavimu, o ne abstrakčios neapibrėžtos visuomenės informavimu apie būsimus projektus šalia jų nuosavybės, nustačius senaties terminus per kiek laiko galima kreiptis į teismą dėl jau įvykdytų statybos ar planavimo projektų – nepasitenkinimo iš visų pusių sumažėtų perpus. Taigi, gal verta atsitraukti nuo ginčų apie tai, kas yra viešasis interesas ir aiškiai reglamentuoti, kada, kas ir kaip gali įrodinėti savo privačius interesus kaip visiems priimtinus.
