Praeitą savaitę skelbtas antrojo ketvirčio Lietuvos BVP pokytis buvo pozityviausia savaitės naujiena iš ekonomikos padangių. Pašalinus sezono ir darbo dienų skaičiaus įtaką antrąjį ketvirtį BVP smuko vos 5,1 proc. palyginus su pirmuoju. Daugelis tikėjosi, kad ekonomika smuks daug stipriau, mat antrąjį ketvirtį karantinas paveikė labiausiai. Ar tai reiškia, kad viskas gerai, ir palyginus lengvai pragyvenome ekonomikos nuosmukį?
Atsakymas į šį klausimą skiriasi priklausomai nuo to, ką laikysime svarbiausia ekonomikoje, t.y. kas iš esmės lemia šalies ekonominę gerovę – ekonomikos augimą, didesnes pajamas ir mažą nedarbą. Diskusijose apie esamą ekonominę padėtį paprastai vyrauja įvairūs trumpojo laikotarpio veiksniai ir juos atspindintys rodikliai – prekybos, pramonės produkcijos apimtys, prekių ir paslaugų paklausa, vartotojų lūkesčiai, panaikintų ir naujų darbo vietų skaičius. Pagal daugelį iš šių rodiklių atrodome visai neblogai, o palyginus su kitomis ES šalimis – net ir puikiai.
Taip yra dėl įsivyravusio požiūrio, kad jei galvojame apie ekonomikos padėtį čia ir dabar, o ne kažkada po 10 metų, tai svarbiausi ją lemiantys veiksniai iš esmės yra vartotojų lūkesčiai bei jų nulemta vartojimo prekių ir paslaugų paklausa. Jei žmonės mano, kad šalies ekonominė ir jų finansinė ateities yra šviesi, jie perka ir vartoja. Tai reiškia didesnes pajamas įmonėms, kurios gali išlaikyti žmones ir mokėti jiems atlyginimus. Tai atsispindi ir didesnis BVP, kuris sukonstruotas taip, jog jame didžiąją dalį (Lietuvoje apie du trečdalius) sudaro namų ūkių vartojimas. Todėl ir valdžia, ekonomikos stimuliavimą, kai jo prisireikia čia ir dabar paprastai nukreipia į vartojimo skatinimą.
Tačiau tai tik viena medalio pusė. Jei lūkesčiai ir vartojimas yra svarbūs veiksniai trumpuoju laikotarpiu, tai galvojant apie ilgalaikius procesus, lemiantieji veiksniai yra investicijos ir produktyvumas. Didelius žmonių pajamų skirtumus tarp, pavyzdžiui, Lietuvos ir Vokietijos pirmiausia lemia ne skirtingas vartojimo lygis, o skirtingas investicijų ir jų nulemto ekonomikos produktyvumo lygis. Šalies pajamos auga ne dėl to, kad daug suvartojama, o dėl to, kad daug pagaminama ir sukuriama.
Investicijų tendencijas šalyje ne taip lengva užfiksuoti kaip vartojimą ir jo pokyčius. Investicijas parodančius rodiklius sunkiau suskaičiuoti, todėl jie statistikoje atsilieka. Pavyzdžiui, materialines investicijas (investicijos į ilgalaikį materialinį turtą) žinome dar tik šių metų pirmojo ketvirčio, o jis nelabai ką sako. Tačiau žvilgtelint į kitus, netiesioginius investicijas parodančius rodiklius, vaizdas nėra toks pozityvus.
Vartotojų lūkesčiai lemia vartojimo prekių paklausą. Tačiau investicijoms svarbesni yra investuotojų ir įmonių lūkesčiai – kaip jie mato ilgalaikę šalies ekonominę perspektyvą ir galimybes investuoti? Statistikos departamento skaičiuojami verslo tendencijų ir vartotojų pasitikėjimo rodikliai rodo, kad verslo požiūris į ekonominę padėtį ir jos ateitį yra mažiau optimistiškas nei vartotojų. Vartotojų pasitikėjimo rodiklis mažiau krito metų pradžioje ir greičiau atsistatė palyginus su paslaugų, pramonės ir statybos pasitikėjimo rodikliais, kurie išlieka neigiami. Panašią tendenciją rodo ir Investuotojų forumo užsienio kapitalo bendrovių vadovų pasitikėjimo tyrimas, pagal kurį net 60 proc. apklaustųjų mano, kad netolimoje ateityje sumažės kapitalo investicijos bei įmonės produktų paklausa. Įmonių vadovai gerokai atsargiau vertina ir augimo galimybes.
Yra ir daugiau ženklų. Lietuvos bankas, komentuodamas naujausias šalies ekonomikos tendencijas, užsiminė, kad padėtis su investicijomis gali būti ne tokia pozityvi, kaip antrojo ketvirčio BVP rodiklis. Pirma, Lietuvoje stipriai mažėja importas, o pirmiausia – investicinių prekių importas, t.y. gamybos įrenginių, bei žaliavų ir kitų gamyboje naudojamų produktų importas. Tai rodo, kad ženklas, kad įmonės jau mažina investicijas. Antra, sparčiau nei įprastai auga gyventojų ir įmonių indėliai bankuose. Viena vertus, tai gali rodyti norą taupyti ir pasiruošti nenumatytiems sunkumams ateityje. Kita vertus – tai gali reikšti, kad įmonės atsargiai vertina ateitį ir nenori investuoti. Tad gali būti, kad ekonomikos prognozuotojai ne taip jau ir klydo, kai buvo nusiteikę pesimistiškiau nei tik minus 5 proc. BVP.
Tad nors trumpalaikius ekonomikos svyravimus lemia vartotojai, jų lūkesčiai ir vartojimas, stabilios ir augančios ekonomikos pagrindas ne čia. Vertinti šalies ekonominę padėtį atsižvelgiant tik į juos reiškia pražiūrėti esminius ir ilgalaikius ekonominę gerovę lemiančius veiksnius. Nors Lietuvos ekonominė padėtis pagal trumpus rodiklius ir atrodo pozityviai, tačiau dar iš esmės nežinome, kaip ekonominis nuosmukis atsilieps investicijoms ir ilgalaikiam šalies ekonomikos augimui. Ankstyvieji ženklai rodo, kad padėtis gali būti ne tokia šviesi, kaip rodo antrojo ketvirčio BVP rodiklis. Tad vartojimas užlopytas pigiais pinigais gali pagelbėti tiek, kiek gelbėja pleistras, užklijuotas ant žaizdos. Tikrajam ekonomikos gydymui reikalingi visi jos veikėjai ir jų veiklos normalizavimasis. Tarp jų ir tų, kurie tiki ekonomika ir jos perspektyvomis, kurie rizikuoja savo pinigais ir investuoja į tolimą ateitį.
