Pateikiame pranešimo „Ką vis dar reikia ugdyti, kai rašo ir skaičiuoja kompiuteris?“, kurį literatūrologas dr. Paulius Subačius skaitė Lietuvos laisvosios rinkos instituto organizuotoje konferencijoje „LINK balanso – virtualus ir gyvas mokymasis“, santrauką. Švietimo bendruomenei skirtą virtualią konferenciją stebėjo apie 1400 žmonių.
Pradėkime nuo Immanuelio Kanto. Kai kas sako, kad jis lietuvių kilmės, nors tai nėra tiesa, bet vis dėlto iš didžiųjų išmintingųjų pasaulio žmonių – jis vienas mums artimiausių. Jau prieš du šimtus metų jis nurodė ypatybę, kuri skiria žmogų nuo kitų padarų. Ir ne – tai ne protas. Nors Kanto laikais kompiuterių dabartine prasme nebuvo, ypatybė, kurią turiu galvoje, mąstytina ir kaip skirianti mus nuo negyvosios gamtos, gyvūnų ir nuo vadinamųjų protingų mašinų. Taigi nuo įvairių gamtinių ir dirbtinių, mūsų pačių sukurtų, padarų, pasak Kanto, skiriamės tuo, jog mes keliame tikslus, o jie tegali spręsti uždavinius.
Uždavinių sprendimas ir tikslų kėlimas
Zylė nuolat sprendžia uždavinį, kaip susirasti kirminų, o gandras – kaip nuskristi žiemoti į Maroką. Panašu, kad dauguma gandrų tuo metu, kai kalbame, šį uždavinį jau išsprendė. Maža to, procesoriai laikrodyje, telefone, planšetėje, ką jau kalbėti apie superkompiuterius geba uždavinius spręsti šimtus ir tūkstančius kartų greičiau už žmogų. Bet tik žmogus geba kelti tikslus. Pirmiausia žmogus kelia tikslus sau, žmonių bendrijai bei visai žmonijai.
Taip pat žmogus kelia tikslus ir protingoms mašinoms. Prie šios minties aš dar grįšiu, bet dabar noriu atkreipti dėmesį į štai ką – mano požiūriu, kai kalbama, jog, užuot mokius ar diegus žinias, nes tai esą jau praeities dalykas, mūsų laikais reikia ugdyti kitus dalykus – kūrybiškumą, kritiškumą, socialinio bendravimo ir lyderystės gebėjimus, emocinį intelektą ir pan., tikslai jau yra iškelti už mus. Visai nesvarbu, kas juos iškėlė – Briuselis, Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, koks nors universitetas ar pan. Vis dėlto, kai jie jau yra iškelti, mokytojo pareiga tėra suformuluoti uždavinius savo veiklai, o moksleiviams telieka uždavinių atlikėjų vaidmuo. Kažkieno iškelti tikslai moksleivius pasiekia kaip uždaviniai. Dažnai taip ir pasakoma, kad ant mokytojų galvų, o paskui ir ant moksleivių galvų yra „nuleidžiamos“ užduotys.
Ar žmonėms reikia aritmetikos, jei kompiuteris skaičiuoja už mus?
Per humanitarinių ir socialinių disciplinų pamokas paprastai uždaviniai nesprendžiami ar bent jau sprendžiami retokai. Tačiau ar tai reiškia, kad pirmiausia atskirdamas uždavinius ir tikslus, pirmuosius kaip apimančius labai plačią padarų veiklos sritį, antruosius, tenkančius tik žmogui, aš turiu galvoje, jog nereikia matematikos ar chemijos su jų uždaviniais, nes juos puikiai gali spręsti kompiuteriai? Šią dabartinę technologijų būklę reikia labai rimtai priimti.
Iš tiesų mums nepadės vis dar girdimi atsikalbinėjimai. Pats paprasčiausias ir banaliausias pavyzdys – mokytojų atsikalbinėjimai, esą, jei nesimokysi aritmetikos, nemokėsi ir centų prie kasos suskaičiuoti. Ką numano šitoks pagrindimas, kodėl reikia mokytis daugybos lentelės? Juk jis implikuoja nepasitikėjimą kitais žmonėmis. Ką ir kalbėti, kad pats argumentas yra nepaprastai silpnas, nes tas, kas sėdi kasoje, paprastai irgi skaičiuoti nemoka, už jį suskaičiuoja kompiuteris, esantis kasos aparate, o atsiskaitant kortele bank
as viską tiksliai suskaičiuoja, galima pasidėjus čekį panagrinėti, kas ten ir kaip nutiko. Jeigu padaroma klaida, paprastai tai nėra žmogaus, bet mechaninė klaida, ir tuo mes niekaip nepagrįsime aritmetikos mokymosi, o juolab – kokių nors sudėtingesnių gamtos mokslų mokymosi priežasčių.
Matematinė prasmė ir gelmė
Visai kitaip galėtume galvoti, jeigu klaustume – o kokia yra trupmenos, lygties, teoremos, formulės prasmė? Ką trupmena, lygtis, teorema sako apie mane, mano pasaulio suvokimą? Kaip vienokia ar kitokia paradigma byloja apie tai, jog galima labai skirtingai ir įvairiai suvokti pasaulį? Šitokių klausimų kompiuteris nei kelia, nei į juos atsako. Kai mano kolega matematikas prof. Rimas Norvaiša jau kelerius metus kalba, jog matematikos Lietuvoje ir daug kur pasaulyje yra mokoma netinkamai, tai jis pirmiausia galvoje turi tai, kad nėra aiškinamos sąvokos, jų esmė, gelmė ir drauge tada belieka tik uždaviniai, o pats skaičius, matematinė abstrakcija, nebeturi jokios prasmės. Mano supratimu, nėra jokios įtampos, jokių mąstymo skirtumų tarp humanitarų ir matematikų, kai svarstome tokius dalykus.
Tekstai – kelias į sėkmę?
Be abejo, kad abėcėlės pažinimas, mokėjimas skaityti ir rašyti nuo Babilonijos, Egipto, Atėnų buvo ugdymo conditio sine qua non, tai, kas neišvengiama, kas yra pagrindinė sąlyga. Šiomis dienomis humanitarai atkreipia dėmesį, jog tekstus kuria labai skirtingų profesijų žmonės. Tekstų reikia reklamos srityje, tekstais išgarsėjo visuomenės veikėjai, ir visai nesvarbu, ar mums tie tekstai ir žmonių pozicijos patinka. Bet visgi tai tekstai. Jie yra parašomi, įkalbami tinklalaidėse, mokytojai dažnai perspėja, kad nei motyvacinio laiško nesugebėsi parašyti, jei nesimokysi. Tai ar dera taip motyvuoti ugdymo programą? Ar reikia keisti mokymą rašyti rašinius į mokymą rašyti CV, naujos suknelės apibūdinimą, vakarėlio skelbimą? O gal visa tai gali perimti kompiuteris?
Kompiuteriai, grožinė literatūra ir vidutiniškumas
Mano lituanistikos studijų draugas, KTU prof. Saulius Keturakis, humanitaras, literatūrologas, davė kompiuteriui uždavinį parašyti literatūros kūrinį lietuvių kalba. Įvykdžius šį uždavinį, rezultatu niekas nesižavėjo. Tačiau, kita vertus, kripto-autorius nebuvo demaskuotas tuo požiūriu, jog skaitytojams nekilo įtarimas dėl nežemiškos bei nežmogiškos teksto kilmės, o įvairūs literatai ir kitų sričių menininkai net panoro susipažinti su autoriumi.
Koks vis dėlto buvo tas mašinos kūrybos rezultatas? Pats Saulius Keturakis jį apibūdina kaip tekstą vidutinybę. Taigi, jei uždavinių įgyvendinimas be keliamų tikslų yra vidutiniškas, ypač tų, kuriuos nurodo A. Maslow piramidės baziniai poreikiai – užsitikrinti pastogę, maisto, batus ir kepurę – tuomet geriau valstybėje numatyti bazines pajamas ir jomis patenkintiems kukliai nugyventi patogų tranų gyvenimą. Gyvenimą, kuris leidžia realizuoti savo nedidelius polėkius ir turint tik paprastų nuogąstavimų dėl smulkių problemų. Tačiau jeigu toks gyvenimas netenkina, mes turėtume kalbėti apie rezultatus, kurie nėra vidutiniški.
Informacijos ieškojimas ir struktūros kūrimas
Mums visiems šiandien reikia suvokti, kad vidutiniškus darbus už mus jau gali atlikti kompiuteris. Ir nors pasaulio transformacija nevyksta per vieną dieną, tačiau ilgainiui, jei mūsų moksleiviai tenkinsis tik vidutiniškais rezultatais dabar, ateityje jie niekaip negalės konkuruoti su kompiuteriais.
Kaip atsakoma į šį iššūkį? Kalbama apie kritinį mąstymą, kūrybiškumą, lyderystę. Ir tada kyla kitas klausimas – ar galima kurti be kūrybos medžiagos? Ką daro moksleiviai, kad ir besiruošdami lietuvių kalbos įskaitai? Ar jie labiau galvoja, kaip sudėlioti argumentus, ar iš kur rasti medžiagos, faktų, kokių pavyzdžių pasitelkti, kad tie argumentai būtų svarūs? Žinoma, kūrybiškas žmogus ar profesionalas viską atlieka vienu metu – jis rinkdamas pavyzdžius jau dėlioja argumentus, kuria struktūrą ir sudėlioja medžiagą. Besimokantis jaunas žmogus dažniausiai viso to neįstengia daryti vienu metu. Ir net patyrę gimtosios kalbos mokytojai, juolab mokinys, nesupranta, kodėl jam neišeina sudėlioti apygerio teksto.
Ką dėstyti ar kaip dėstyti?
Lietuvą neseniai aplankė itin sėkmingas Prancūzijos prezidentas, kurį gal ne kaip politiką, bet bent kaip kalbėtoją galime vertinti itin palankiai. Diskusijoje su VU studentais buvo aišku, kad kalbėjo ir mintis dėstė pats Emanuelis Macronas, tačiau medžiagą ir argumentus rinko prezidento aparatas. Taigi ar moksleivis turi visą medžiagą susirinkti pats? Dažnas mokinys ar studentas atsako: „Tam yra Vikipedija.“
Per kelias minutes galime susirasti bet kokią reikalingą informaciją, todėl tas medžiagos gavimo ar atrankos klausimas nėra teisingai keliamas. Mes neturėtume dėtis protingesniais už praėjusias kartas, nes kultūra yra nuolatinė veikla. Humanitarinė kultūra, kuria grindžiama žmonijos kultūra, yra akumuliacinis procesas. Ir jei civilizuotas ugdymas visuomet pasitikėjo Homeru, Shakespeare‘u, Cervantesu, Rabelais, tai klausimas yra – ne ar juos reikia dėstyti, o kaip juos reikia dėstyti, kad moksleiviai įsitrauktų ir suprastų.
Žemaitė, Huxley ir istorinė atmintis
Literatūros ar istorijos pasakojimai perteikia, kaip būna, yra ir gali būti. Jeigu kai kurie atvejai mums šiandien nebeaktualūs, tai mes galime parinkti tam tikrų aspektų ir nebūtinai analizuoti, kokiais darbo įrankiais dirbančius būrus vaizduoja Donelaitis. Bet tos būrų aistros ir žmonių santykiai niekur nedingo. Dėl to yra per daug diskusijos apie medžiagos atranką ir per mažai diskusijos apie kitus dalykus.
Tačiau socialiniuose tinkluose vis iškyla siūlymų keisti numatytą privalomąją literatūrą į pasirinktus Vakarų autorius, pavyzdžiui, pakeisti Žemaitę į A. Huxley ir skaityti jo antiutopinį romaną „Puikus naujasis pasaulis“. Bet juk pats A. Huxley neigiamai vaizduoja totalitarinio režimo poziciją naikinti istorinę atmintį ir gyventi šia diena, nes istorijos naikinimas ir yra ta antiutopija. Todėl siūlymas keisti Žemaitę Huxley yra savaime ironiškas.
Tokios diskusijos dėl turinio ir metodikos kursto supriešinimą, tačiau juk patys mokytojai geriausiai geba parinkti ir pritaikyti medžiagą kiekvienam mokiniui kiekvienoje situacijoje. Todėl mano siūlomas svarstymas susijęs su ugdymo tikslais, o ne iš jų kylančiomis ugdymo priemonėmis.
Tikslų kėlimas ir darbų įprasminimas
Mokytojų užduotis yra atskleisti tų tikslų, kuriuos žmonės jau yra sau ir žmonijai kėlę, panoramą. Kuo platesnį tikslų diapazoną, kuo įvairesnį žmogaus svajonių spektrą atskleis mokytojas, tuo didesnė motyvacija mums bus veikti ne vidutiniškai. Tada tas tikslų diapazonas plėsis toliau, negu juos kelia įdarbinimo agentūros. Juk niekas nesugalvojo geresnio mokymo būdo nei asmeninis pavyzdys. Tad ar mokiniai mato mokytojus, kurie kelia tikslus sau ir jų siekia? O gal mato tik atliekančius uždavinius? Jei jūsų galvose nuolat suksis mintys dėl tolesnių tikslų kėlimo, manau, kad mūsų visų kasdieniai darbai prisisotins prasmės.
dr. Paulius Subačius, Bernardinai.lt nuotrauka
