Lietuvos laisvosios rinkos institutas išanalizavo Pensijų kaupimo įstatymo 4, 5, 6, 7, 8, 14, 22 ir 24 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projektą (toliau –projektas) ir teikia savo pastabas.
1. Dėl projekto 6 str. siūlymų sumažinti nustatytus kasmetinių atskaitymų iš pensijų fondų turto maksimalius dydžius ir drausti atskaitymus nuo įmokėtų pensijų įmokų.
Šiuo metu atskaitymai iš pensijų turto per metus gali sudaryti ne daugiau kaip 1 procentą nuo dalyvio pensijų sąskaitoje apskaičiuotų lėšų vidutinės metinės vertės ir ne daugiau kaip 10 procentų dalyvio vardu įmokėtų įmokų. Projekto 6 straipsniu siūloma uždrausti pensijų kaupimo bendrovėms taikyti pradinį atskaitymą nuo dalyvio įmokėtų pensijų įmokų bei sumažinti maksimalų kasmetinio atskaitymo dydį nuo 1 proc. lėšų vidutinės metinės pensijų fondo vertės iki 0,8 proc. Konservatyvaus investavimo pensijų fondams metinį atskaitymą norima sumažinti dvigubai, t.y. iki 0,5 proc. Pabrėžtina, kad imtis pensijų fondų veiklos, rinkos dalyviai nusprendė, žinodami tos veiklos sąlygas, tad reikšmingų sąlygų keitimas pažeidžia veiklos sąlygas, teisėtus lūkesčius dėl veiklos tęstinumo. Nustatytų kasmetinių atskaitymų sumažinimas skaudžiausiai atsilieptų mažesnėms pensijų kaupimo bendrovėms, priverstų pensijų fondų rinką koncentruotis, mažintų konkurenciją tarp pensijų kaupimo bendrovių.
Žemiau pateikiame argumentus, kodėl uždrausti taikyti pradinį atskaitymą bei sumažinti maksimalų kasmetinio atskaitymo dydį yra netikslinga:
· Didelė dalis pensijų kaupimo bendrovių sąnaudų yra pastoviosios sąnaudos, jos nekinta dėl į pensijų fondus investuotų lėšų kiekio, yra fiksuotos. Tai nulemia, jog mažėjant bendrovės valdomų lėšų kiekiui vis didesnė dalis pastoviųjų sąnaudų tenka vienam litui valdomų lėšų. Dėl šios priežasties mažinant atskaitymus ir taip mažinant bendrovių pajamas, kurios padengia pastoviąsias sąnaudas, pensijų fondų valdymo veikla pelninga išlikti gali tik vienoms pensijų kaupimo bendrovėms perimant kitas. Todėl bendrovių taikomų atskaitymų mažinimas priverstų pensijų fondų rinką koncentruotis, tai mažintų konkurenciją tarp pensijų kaupimo bendrovių.
· Bendrovių tarpusavio konkurencija yra pagrindinis veiksnys, lemiantis pensijų kaupimo bendrovių taikomus atskaitymų dydžius. Šiuo metu vidutinis bendrovių taikomas atskaitymo dydis nuo įmokų yra 3,1 proc. (įstatymu leidžiama 10 proc.), vidutinis metinis atskaitymo dydis nuo dalyvio turto yra 0,92 proc. [1] (įstatymu leidžiama 1 proc.) Sumažinus maksimalius atskaitymus žemiau dabar taikomų atskaitymų lygio fondų veikla taps nuostolinga.
· Projekte teigiama, jog turto valdymo mokestis kaip vienintelis leidžiamas atskaitymas skatins pensijų kaupimo bendroves veikti efektyviau. Tačiau turto valdymo efektyvumo neatspindi vidutinė metinė fondo vertė (nuo kurios mokamas turto valdymo mokestis), kadangi ji priklauso ir nuo bendros padėties finansų rinkose, kuriai nedaro įtakos efektyvus ar neefektyvus turto valdymas. Dėl šios priežasties pradinio mokesčio nuo įmokėtų lėšų panaikinimas neužtikrina efektyvaus fondų valdymo tikslo. Taip pat, vargu, ar galima tikėtis profesionalesnės fondų veiklos žymiai sumažinant jų pajamas. Atvirkščiai, sumažintos pensijų kaupimo bendrovių pajamos ir mažėjanti konkurencija lemtų prastėjantį privačių pensijų fondų paslaugų lygį.
· Lietuvoje pasirinktas ypač nuosaikus pensijų reformos variantas, kuomet į pensijų fondus nukreipiama nedidelė dirbančiųjų socialinio draudimo mokesčio dalis (2004 m. – 2,5 proc., 2005 m. – 3,5 proc., 2006 m. – 4,5 proc., nuo 2007 m. – 5,5 proc. dalyvių pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos). Nuo 2009 m. sausio 1 d. pervedimas į privačius pensijų fondus buvo sumažintas iki 3 proc. Šis sprendimas sumenkino pasitikėjimą pensijų reforma ir pablogino pensijų kaupimo bendrovių padėtį, pasunkino pastovių sąnaudų naštą, kuri paskirstoma mažesniam kiekiui valdomų lėšų, privertė bendroves patirti nuostolius dėl planų neatitinkančių biudžetų ir pinigų srautų, darytų investicijų. Sprendimo taip pat mažinti maksimalių atskaitymų dydžius našta pensijų fondų kaupimo bendrovėms taptų nepakeliama.
· Vienas iš projekto iniciatorių naudojamų argumentų už maksimalių atskaitymų pensijų valdytojų naudai mažinimą yra privačios ir valstybinės pensijų draudimo sąnaudų palyginimas. Privatus pensijų kaupimas teikia kito pobūdžio paslaugą nei valstybinis pensijų draudimas, todėl šių paslaugų sąnaudų lyginimas nėra korektiškas. Pagrindinė pensijų kaupimo bendrovių veikla yra lėšų investavimas, tikintis investavimo grąžos, tuo tarpu Sodros funkcija yra žymiai siauresnė – lėšų surinkimas ir paskirstymas.
· Projektų iniciatorių siekis paremti priešpensinio amžiaus žmones ir jiems suteikti papildomas lengvatas ar tam tikrą finansinę paramą, turėtų būti realizuotas valstybės socialinės politikos priemonėmis, grįstomis visų pirma pajamų ir turto vertinimu. II pakopos pensinis kaupimas yra savanoriškumu ir privačia iniciatyva grįsti santykiai, todėl valstybės vaidmuo šiuose santykiuose turi apsiriboti priežiūros funkcijų vykdymu, o ne imperatyvių administracinių reguliavimų nustatymu. Socialinės paramos priemonių taikymo našta neturi būti perkeliama ant privačių bendrovių pečių. LR Konstitucinis teismas yra pažymėjęs, kad „pilietinėje visuomenėje solidarumo principas nepaneigia asmeninės atsakomybės už savo likimą, todėl socialinės apsaugos teisinis reguliavimas turi būti toks, kad būtų sudarytos prielaidos ir paskatos kiekvienam visuomenės nariui pačiam pasirūpinti savo gerove, o ne pasikliauti vien valstybės laiduojama socialine apsauga.“[2] Taip pat pastebėtina, kad išskaidyta socialinės paramos sistema, pasireiškianti įvairių lengvatų taikymu, mažesnių tarifų nustatymu ir pan., yra neefektyvi, nes nepakankamai paremia tuos, kuriems parama reikalinga, tačiau paremia po truputį daug tų asmenų, kuriems paramos nereikia.
· Privačių bendrovių dalyvavimas pensijų reformoje yra stiprioji reformos pusė. 2007 m. balandžio 12 d. Pasaulio banko ataskaitoje[3], pažymima (31 p.), kad vienas iš pensijų sistemos reformos sėkmės veiksnių yra tai, kad kaupiamiesiems pensijų fondams administruoti pasitelktos jau seniau rinkoje veikusios, investicinę ir draudimo veiklą vykdžiusios bendrovės, taip pat jau esamos priežiūros institucijos. Nekuriant naujos infrastruktūros, reforma vykdoma mažesnėmis sąnaudomis. Nuo reformos pradžios iš II pakopos pensijų veiklos pasitraukė kelios bendrovės. Pensijų kaupimo įstatymas nuo priėmimo buvo keistas 5 kartus, kiekvienąkart numatant papildomų pareigų pensijų kaupimo bendrovėms (naujus reikalavimus reklamai, papildomas prievolės dėl tyrimų atlikimo ir skelbimo visuomenei, dėl dalyvių individualaus informavimo ir kt.). Tolimesnis veiklos sąlygų sunkinimas sąlygotų bendrovių suinteresuotumo vykdyti pensijų kaupimo veiklą mažėjimą, tuo pačiu ir bendrovių skaičiaus mažėjimą. Rinkoje likus kelioms pensijų fondus administruojančioms bendrovėms, mažėtų konkurencija dėl esamų ir naujų dalyvių, mažėtų bendrovių lankstumas. Tokia situacija nebūtų palanki pensijų kaupimo sistemos dalyviams.
Siūlome nekeisti šiuo metu galiojančio Pensijų kaupimo įstatymo 14 straipsnio „Atskaitymai iš pensijų turto“ nuostatų.
2. Dėl projekto 5 str. 1 ir 3 dalies siūlymo neatlygintinai vieną kartą per metus pakeisti pensijų kaupimo bendrovę.
Galima pritarti projekto rengėjų teiginiui, kad konkurencija tarp pensijų kaupimo bendrovių yra skatintina, taip pat tam, kad pensijų kaupimo bendrovės keitimas neturi būti dirbtinai apsunkintas. Tačiau nemanome, kad turėtų būti nustatomas toks reguliavimas, kuriuo būtų plečiamas ratas veiksmų, kuriuos pensijų kaupimo bendrovės turi atlikti nemokamai. Nuostata, kad šiuo metu bendrovės keitimas vieną kartą per metus yra apsunkintas yra diskutuotina. Sutarties nutraukimo ir pensijų kaupimo bendrovės pakeitimo mokestis neriboja konkurencijos.
Žemiau pateikiame argumentus, kodėl uždrausti sutarties nutraukimo ir pensijų kaupimo bendrovės pakeitimo mokestį yra netikslinga:
· Pensijų kaupimo sutarties nutraukimas yra susijęs su papildomomis sąnaudomis, kurias patiria pensijų fondų kaupimo bendrovė, todėl bendrovei turi būti suteikta galimybė imti mokestį už sutarties nutraukimą. Konkuruojanti pensijų fondo kaupimo bendrovė gali numatyti neimti tokio mokesčio taip pritraukdama daugiau lėšų, tačiau šis pasirinkimas turi būti savanoriškas. Sutarties nutraukimo ir perėjimo ir pensijų kaupimo bendrovės pakeitimo apmokestinimas neriboja konkurencijos, kadangi šis mokestis yra žinomas dar prieš pasirenkant pensijų kaupimo bendrovę, o šio mokesčio dydis yra bendrovių laisvai nustatomas konkuruojant tarpusavyje ir siūlant geresnes sąlygas kaupti pensiją. Perėjimo į kitą pensijų kaupimo bendrovę mokestį galima palyginti su praktika taikoma kitose sutartyse, pvz. indėlių, paskolų. Šių sutarčių keitimams ir nutraukimams kliento iniciatyva yra taikomi mokesčiai, kurių dydis yra sutartinis. Nėra priežasčių, kodėl pensijų kaupimo sutartims turėtų būti taikoma kitokia praktika.
· Pasaulio banko ataskaitoje nėra kalbama apie nemokamo perėjimo galimybę, priešingai – nurodoma, kad faktinės fondo keitimo sąnaudos gali/turi būti atskaičiuojamos: „šios ribos turėtų būti pradėtos mažinti, kuomet sistema jau bus veikianti apie penkerius metus ir pakeistos tokiu apmokestinimu, kuris atitinka vidutines faktines kaupimo sąskaitos pakeitimo sąnaudas“ (§ 49). Pensijų kaupimo įstatymo 8 str. 4 d. numatyta dalyvio teisė bent kartą per kalendorinius metus pereiti į kitos pensijų kaupimo bendrovės valdomą pensijų fondą padengiant tik pensijų kaupimo bendrovės, iš kurios valdomo pensijų fondo pereinama, išlaidas, susijusias su asmens perėjimu į kitos pensijų kaupimo bendrovės valdomą pensijų fondą, nurodytas šio Įstatymo 14 straipsnio 4 dalyje (t.y. ne didesnes kaip 0,2 proc. pervedamų lėšų)[4] ir yra Pasaulio banko ekspertų nurodyta siekiama situacija. Todėl laikytina, kad projekto iniciatorių siūlymas dėl nemokamo bendrovės keitimo yra radikalesnis nei Pasaulio banko ekspertų rekomendacijos.
Siūlome nekeisti šiuo metu galiojančio Pensijų kaupimo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 5 dalies nuostatų.
Išvados:
Projekto pasiūlymai sumažinti nustatytus kasmetinių atskaitymų iš pensijų fondų turto maksimalius dydžius ir drausti atskaitymus nuo įmokėtų pensijų įmokų bei drausti mokestį už pensijų kaupimo bendrovės pakeitimą dėl minėtų priežasčių yra netikslingi, todėl siūlome jų atsisakyti.
[1] Pensijų fondų taikomi mokesčiai, http://www.vpk.lt/new/documents/PF%20II%20mokesciai_1.xls , 2008-03-15.
[2] Konstitucinio Teismo 2007-09-26 nutarimas, www.lrkt.lt.
[3] Pasaulio banko ataskaita, Lithuania: Reform of the Pension System // Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, http://www.pensijusistema.lt/index.php?1770666706.
[4] Analogiška teisė vieną kartą per metus keisti bendrovę numatyta ir Papildomo savanoriško pensijų kaupimo įstatymo 33 str. 2 d.
