Jau susiklostė tokia tradicija, kad didžiausią Lietuvos gyventojų pasitikėjimą įgijusių institucijų sąraše ir toliau be konkurencijos karaliauja „Sodra“. Kovo 10 d. „Lietuvos ryte” paskelbtuose rezultatuose, „Sodra” pasitikėjo 70 proc. ir nepasitikėjo 8 proc. apklaustųjų. Tai nenuostabu, žinant, kad jau daugelį metų „Sodra“ išmoka pensijas laiku ir be didesnių problemų, o pačios pensijos nuolat auga – nors nuo pačios „Sodros“ tas augimas ir nepriklauso. Augančias ir stabiliai mokamas pensijas užtikrina auganti Lietuvos ekonomika ir didėjančios dirbančiųjų įmokos.
Tačiau, deja, kaip puikiai žino Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei pačios „Sodros“ vadovai, tokia palanki situacija nesitęs amžinai. Šiuo metu Lietuva išgyvena tai, ką būtų galima pavadinti „demografiniu aukso amžiumi“ – dirbančiųjų yra santykinai daug ir jų skaičius didės dar bent iki 2010 m., tuo tarpu senatvės pensininkų skaičius dar daugiau nei dešimtmetį neaugs.
Pensijų mokėjimo prasme, Lietuvos demografinė situacija artimiausiu metu tik gerės ir tik apie 2020 m. ji taps blogesnė nei dabar. Geriausiai tai parodo vienam pensininkui tenkančių dirbančiųjų skaičius. Dar 2005 m. vienam pensininkui teko 1,4 dirbantieji, 2010 m. jų teks 1,5, o vėliau šis skaičius nuosekliai mažės, kol apie 2050 m. nukris iki 0,95 – tuomet Lietuvoje bus daugiau pensininkų nei dirbančiųjų.
Be to nereikėtų pamiršti, kad ne visi dirbantieji draudžiasi socialiniu draudimu ir moka įmokas „Sodrai“, o dalis mokančiųjų draudžiasi tik bazinei pensijos daliai. Taigi nuo visų pajamų „Sodros“ įmokas mokantiems darbuotojams finansinis krūvis yra dar didesnis. Reikėtų pastebėti ir tai, kad netgi šie nedžiuginantys skaičiai jau įskaičiuoja tiek vyrų, tiek moterų pensinį amžių, kuris jau 2026 m. pasieks 65 metus. T.y. tokia bus finansinė „Sodros“ realybė, net ir įgyvendinus labai nepopuliarią pensinio amžiaus didinimo reformą. Tad visai nenuostabu, kad būtent 2020 m. ir bus tas lūžinis taškas kuomet esant dabartiniam socialinio draudimo įmokų dydžiui, „Sodra“ iš dirbančiųjų pradės surinkti mažiau pinigų nei reikės išmokėti pensininkams. Kitaip sakant, 2020 m. “Sodros” biudžetas taps deficitiniu.
Kyla natūralus klausimas, o iš kur „Sodra“ paims tas trūkstamas lėšas? Pagal dabartines kainas, nuo 2025 m. „Sodrai” truks po 400 milijonų, o nuo 2050 m. po milijardą litų kasmet.
Ką šiuo klausimu planuoja Lietuva? Iš „Lietuvos Konvergencijos Programos“ – rimčiausio ilgalaikio finansinio planavimo dokumento – galima suprasti bent du dalykus. Visų pirma, „Sodros“ deficitas bus padengiamas iš Valstybės biudžeto lėšų – t.y. pensijoms mokėti reikės skirti ne tik socialinio draudimo įmokas, bet ir dalį iš kitų mokesčių (pvz. Gyventojų pajamų mokesčio) surenkamų pinigų. Taigi finansinė pensininkų išlaikymo našta statistiniam dirbančiajam tik didės.
Antra, dalį neigiamo finansinio poveikio valstybei dėl didėjančių išlaidų pensijoms ir sveikatos apsaugai Lietuva kompensuos sutaupydama švietimo sąskaita. Kadangi Lietuvoje bus vis mažiau moksleivių ir studentų, 2050 m. Lietuva planuoja tam sutaupyti virš 1 milijardo litų.
Nepaisant taupymo švietimo sąskaita, nuo 2020 m. pradės sparčiai augti valstybės biudžeto deficitas ir skola. Valstybės išlaidos kasmetinėms palūkanoms už skolą, dabartinėmis kainomis, 2050 m. pasieks 1 milijardą litų ir didės toliau. Beje, tokia prognozė remiasi labai optimistine prielaida, kad nuo 2009 m. iki 2020 m., Lietuva nuolat turės biudžeto perteklių ir nuo 2020 m. pradės auginti skolą nuo dvigubai mažesnio lygio nei yra dabar.
Taigi, atrodo, kad bent iki 2050 m. „Sodra” tikrai nebankrutuos ir bent dabartiniai keturiasdešimtmečiai gali būti ramūs dėl savo „sodrinių“ pensijų, jei jiems išėjus į pensiją juos išlaikyti bus likę bent po vieną dirbantįjį.
Tačiau dabartiniams moksleiviams būtų galima parekomenduoti bent šiek tiek pramokti estų kalbą, nes jei jiems pradėjus dirbti pensininkų išlaikymo našta pasirodys per didelė, jie galės lengviau rasti darbą Estijoje, kur ta našta bus dvigubai mažesnė. Gerokai mažesnė ji bus ir Latvijoje, taigi Ryga ir toliau gali išlikti jaunų lietuvių pamėgta darbo vieta.
Jau apie 2030 m. Rygoje dirbantis lietuvis konsultantas bus priverstas patarti užsienio investuotojams investuoti Estijoje ar Latvijoje, kaip vieną iš pagrindinių priežasčių įvardindamas didesnę socialinę naštą tenkančią Lietuvos dirbantiesiems ir verslui.
Grįžtant prie pasitikėjimo „Sodra“, reikia pripažinti, kad tai tiesiog institucija atliekanti savo funkcijas pagal galiojančius įstatymus ir būtų juokinga jai priekaištauti dėl visai Europai bendrų demografinių problemų. Tačiau tiek Socialinės apsaugos ir darbo reikalų ministerija, tiek Vyriausybė ar Seimas turi turėti aiškią viziją kaip Lietuva atrems ateities iššūkius. Ateities pensininkų finansinis saugumas ir gerovė yra labai svarbi tos bendros vizijos dalis.
Būtina svarstyti galimybę leisti dabartinei gausiai dirbančiųjų kartai iš anksto labiau pasirūpinti savo finansine gerove senatvėje ir taip sumažinant ateities finansinį krūvį labai negausiai jau po 1990 m. gimusiai lietuvių kartai, kuri visada turės galimybę „balsuoti kojomis“ į šalis, kur ta našta bus mažesnė.
