„Dabar, kai pervedimai daug kartų buvo nukirpti, o iš Seimo vėl girdime kalbas apie jų sustabdymą ar net nacionalizavimą, jaučiuosi apgavusi savo draugus ir giminaičius. Tikrai nemaniau, kad politikai šitaip kaitalios kaupimo sistemą. Jaučiuosi atsakinga, o politikai, ar jaučiasi atsakingi jie?“ – klausė ponia Rasa.
O, kaip kontrastuoja dėl kaupimo pokyčių niekuo nekaltos Rasos atsakomybė su atsakomybe tų politikų ir jų patarėjų, kurie pirma įvedė, o paskui savo rankomis balsavo, balsuoja arba siūlo vėl balsuoti keičiant esminius kaupimo sistemos parametrus.
Įsijautę į teatro lėlininkų vaidmenį, politikai jaučiasi galį tampyti milijoną žmonių už virvelių. Tampydami mus visus už virvelių, jie dar ir jaukia žmonių sprendimus. Jie sako, kad uždirbantiems iki 2 000 litų neapsimoka kaupti, tad jiems derėtų grįžti į valstybinę „Sodros“ sistemą. Bet juk tam, kad uždirbantiems mažiausias pajamas apsimokėtų kaupti, valdžia ir skyrė valstybės biudžeto subsidiją!
Jeigu politikams iš tiesų rūpėtų, kad besiruošdamas senatvei žmogus neprarastų savo pinigų, jie pagaliau pasakytų, kad uždirbantiems virš 1 100 litų „popieriuje“ gyventojams neapsimoka dalyvauti „Sodros“ sistemoje. Ne dėl krizės ir net ne dėl 10,6 mlrd. litų „Sodros“ skolos. Dėl pačios „Sodros“ pensijų dydžio nustatymo formulės. Vos tik žmogaus uždarbis perkopia 1 100 litų „popieriuje“, „Sodros“ pensijų sistemoje jis – pralaimėtojas, nes per visą gyvenimą sumoka daugiau, nei gauna. Kuo daugiau „Sodros“ įmokų jis sumoka – tuo daugiau praranda per visą gyvenimą. 2 000 litų per mėnesį, t.y. kiek mažiau nei vidutinę algą „popieriuje“ uždirbantis žmogus vidutiniškai per visą gyvenimą „Sodrai“ sumokės 74 400 litų daugiau pensijų įmokų, nei iš jos gaus pensijos.
Per pastaruosius penkerius metus įmokos į žmonių kaupiamąsias pensijų sąskaitas buvo nukirptos tris kartus, nuo 2011 m. turėjęs įsigalioti 5,5 proc. dydžio pervedimų lygis buvo atšauktas, o šiemet gyventojams liepta pasirinkti kaupti pagal naują tvarką. O juk 5,5 proc. dydis buvo įvestas kaip žemutinė riba, kai žmonėms kaupti apsimoka, tikintis, kad įmoka bus nuolat keliama. Tačiau neįdėjus saugumo garantijų, nutiko priešingai.
Jeigu politikams iš tiesų rūpėtų žmonių ateitis, jie leistų jiems tapti mažiau priklausomais nuo „Sodros“, susikaupti pakankamai lėšų senatvei. Tačiau politikai elgiasi priešingai: kaupti apsisprendusius žmones jie stumia atgal į „Sodrą“. Paradoksalu, kad nors tokia žmonių priklausomybė nuo „Sodros“ labiausiai slegia pačią valdžią, vis vien nenorima šios naštos nusimesti: juk savarankiškai susikaupusiems pensijas, mažėja „Sodros“ pensija. Tad politikams būtų naudingiau, jei žmonės šiandien kauptų daugiau, nes ateityje dėl to mažėtų „Sodros“ išlaidos. Tačiau nevertindami ilgalaikės perspektyvos, politikai žvelgia trumparegiškai ir mato tik akivaizdžias politines priežastis išlaikyti žmones „Sodroje“: per rinkimus daug lengviau susižerti balsus, numetant duonos didžiulei armijai nuo tavęs priklausomų pensininkų.
O ką pažadėsi kaupiantiesiems? Kad gerinsi Lietuvos investicinę aplinką, mažinsi mokesčius, kad pensijų fondai daugiau investuotų Lietuvoje ir uždirbtų didesnes pensijas gyventojams? Retas politikas imasi įgyvendinti tokį pažadą, nes tai reikalauja realių pastangų ir darbo. Tuo tarpu prieš rinkimus padidinti pensijas – tai jie moka kaip dukart du, tai taip paprasta ir lengva, ypač kai sąskaitą išrašai mokesčių mokėtojams. „Sodros“ sistema laiko žmones įkalintus it vergus, o paleisti žmones iš vergovės politikams paprasčiausiai neapsimoka.
Šiuo požiūriu Lietuvos valdžia nėra originali: patirtį ji semiasi iš Vengrijos, kur gyventojų sukauptos lėšos jau buvo nacionalizuotos ir iš Lenkijos, kurioje svarstoma nusavinti lėšas. Praėjusią savaitę konferencijoje Seime savo patirtimi dalinosi lenkų „Sodros“ vadovas Zbignevas Derdziukas. (Įdomu, ar šią jo kelionę apmokėjome mes, ar mūsų broliai bėdoje lenkai?) Išgirdęs apie šį vizitą žymus lenkų ekonomistas, buvęs centrinio banko vadovas ir vicepremjeras Lešekas Balcerovičius negalėjo patikėti lenkų „Sodros“ vadovo akiplėšiškumu, vykstant agituoti kitų valstybių valdžią nusavinti žmonių sukauptas lėšas. Negana to, kad lenkų politikai ketina atimti 100 milijardų litų iš 16 milijonų pensijai kaupiančių gyventojų, jie dar ir skatina analogišką vagystę įvykdyti kitur matomai tam, kad Europoje atrodytų ne taip blogai.
Lietuvoje per mažai girdima apie pasipriešinimą pensijų fonduose sukauptų lenkų obligacijų nusavinimui. Tokiam sprendimui nepritaria didžioji dalis pensijai kaupiančių lenkų. Šalies mokslininkai ir ekonomistai įkūrė „Piliečių komitetą už pensijų saugumą“, kuris liepos mėnesį išleistame raporte ne tik nuodugniai ir kritiškai išnagrinėjo valdžios siūlymus, bet ir atskleidė lenkų politikų manipuliavimus ir tiesioginius melus. Jau minėto L. Balcerovičiaus teigimu, obligacijų atėmimas iš gyventojų būtų „negirdėtas gyventojams priklausančių pensijai sukauptų lėšų konfiskavimas, kurio tikslas – leisti padidinti valdžios išlaidas prieš 2015 m. rinkimus“. Nepraslydo šis lenkų siūlymas ir pro pasaulinės žiniasklaidos akis. Steve Forbes, „Forbes“ žurnalo vyr. redaktorius rašo, kad tai yra „dailus triukas, įskaitant šio sovietų-stiliaus užgrobimo pateikimą visuomenei: vyriausybė šį nacionalizavimą vadina „pensijų pertvarka“. Stalino ir Lenino šmėklos turėtų šypsotis.“ Anot Forbes‘o, „šis sprendimas tikrai pakenks įspūdingam progresui, kurį darė Lenkija.“
Grįžtant į Lietuvą, sustabdyti pensijų kaupimą pasišovę politikai dejuoja, kad didžioji dalis žmonių „neapsisprendė“, kaip kaupti senatvei. Naujausiais duomenimis, pagal esamas sąlygas pensijai kaups didžioji dalis žmonių – 821 tūkst. gyventojų (74 proc.), papildomai kaupimui prisidės 273 tūkst. gyventojų (25 proc.) ir tik 10 tūkst. žmonių (1 proc.) nusprendė nebekaupti. Tačiau net ir sprendimas kaupti pagal esamas sąlygas yra sprendimas kaupti, tad neaišku, kodėl politikai tai vadina neapsisprendimu. Reikia atsižvelgti į tai, kokiomis aplinkybėmis žmonės turi apsispręsti dėl santaupų savo senatvei: premjero patarėjas S. Jakeliūnas dar gegužę pasiūlė stabdyti pervedimus į žmonių asmenines kaupiamąsias sąskaitas, kai kas apskritai siūlo nacionalizuoti sukauptas lėšas. Reikia būti drąsuoliu, kad prisidėtum kaupti papildomai, kai nuolat grasina pakeisti tvarką, įšaldyti įmokas ar net jas nacionalizuoti.
Paradoksalu, kad reikalaudami apsisprendimo iš žmonių, politikai patys neapsisprendžia, ką daryti su kaupimu. Per pastaruosius penkerius metu jie drįso net penkis kartus keisti sistemą, kuri gali veikti tik skaidriomis ir nekeičiamomis sąlygomis. Vis reikalaudami atsakomybės iš kaupiančiųjų, valdantieji nejaučia atsakomybės žmonių ateities atžvilgiu. Jie nuolat didina senatvės, kuri ir taip baugina, neapibrėžtumą. Žmonės pavargo nuo nuolatinių pokyčių, o dalis nusprendė neskirti papildomos įmokos kaupimui būtent dėl nuolatinių pensijų kaupimo „pertvarkų“. Investuoti į vaikus ar į nekilnojamąjį turtą – irgi būdai ruoštis senatvei, tad vis daugiau žmonių gali nuspręsti pabėgti iš „Sodros“ vergovės rinkdamiesi tuos būdus, kur jie nebus už virvučių tampomi neatsakingų politikų.
