Nors Vyriausybė praktiškai sužlugdė pensijų reformą ir pasitikėjimą ja, dabar ji siūlo reformuoti ne milijardiniuose deficituose skendinčią „Sodrą“, bet pensijų kaupimo reformą.
Kovo pradžioje Vyriausybė pasiūlė „lankstesnę pensijų kaupimo privačiuose fonduose sistemą“, kuri, pasak jos, orientuota „į vykstančią pensijų sistemos reformą“. Kalbos apie pensijų reformą netyla jau kelerius metus ir dažnas būsimas pensininkas susipainiojo, ką tiksliai žadama reformuoti ir ką tai reikštų konkrečiai jam. Turint omenyje milijardinius „Sodros“ biudžeto deficitus, prastėsiančią demografinę padėtį ir menką gyventojų pasitikėjimą „Sodros“ sistema, poreikis keisti pensijų sistemą yra akivaizdus. Tačiau ar tikrai Vyriausybė susitarė dėl būdo, kaip spręsti „Sodros“ problemas, ir ar reformos autorių taikiklyje – tinkamas taikinys?
Vyriausybės siūlymai
Taigi ką būtent pasiūlė Vyriausybė? Pirma, siūloma mažinti privačių pensijų fondų taikomus atskaitymus nuo turto ir naikinti atskaitymus nuo įmokėtų lėšų. Antra, milijonui pensijai kaupiančių gyventojų siūloma leisti nebedalyvauti kaupime ir grįžti į valstybinę „Sodros“ sistemą.
Trečia, vietoje prisižadėto sumažintų pervedimų į asmenines pensijų sąskaitas atkūrimo (nuo 1,5 iki 5,5 proc.) siūloma skirti subsidiją iš valstybės biudžeto tiems gyventojams, kurie sutinka į privačius pensijų fondus įmokėti papildomą dalį savo uždirbamų pajamų. Nuo 2014 m. žmogaus sumokamų „Sodros“ įmokų dalis, pervedama į jų asmenines sąskaitas pensijų fonduose, būtų padidinta nuo 1,5 iki 2 proc. Gyventojai, pasirinkę į savo sąskaitas pensijų fonduose skirti dar 1 proc. savo uždirbamų pajamų, gautų subsidiją iš valstybės biudžeto, sudarančią 1 proc. vidutinio darbo užmokesčio (VDU). Tai reiškia, kad Vyriausybė net neketina tesėti pažado ir atkurti pervedimus iki 5,5 proc., tad daugiau susitaupyti norintiems gyventojams teks skirti papildomų lėšų iš savo kišenės.
Nuo 2016 m. gyventojas kaupimui turėtų papildomai skirti nebe 1, o 2 proc. savo uždirbamų pajamų, o valstybės biudžeto subsidija sudarytų 2 proc. VDU. Nuo 2018 m. gyventojo „Sodros“ įmokų, pervedamų į jo asmeninę sąskaitą, dalis būtų padidinta nuo 2 iki 3,5 proc.
Kodėl 2002 m. buvo pradėta pensijų reforma
Dabartinio Vyriausybės siūlymo esmės nesuprasim nenusikėlę į 2002 m., kai tuometinis Seimas patvirtino pensijų reformą numatančius įstatymus. Pensijų reforma pradėta vykdyti dėl vienos esminės priežasties – prastėjančios demografinės padėties, kuri vis labiau mažino valstybinės „Sodros“ sistemos tvarumą. Kadangi lėšos „Sodroje“ nėra kaupiamos ateičiai, bet akimirksniu išdalijamos dabar, o žmonės gyvena vis ilgiau, tai būsimiems dirbantiesiems teks vis sunkesnė pensininkų išlaikymo našta.
Taigi prastėjanti šalies demografinė būklė reiškia, kad dirbančiųjų santykis su pensininkais mažėja – vis mažesnis skaičius dirbančiųjų turės išlaikyti vis didesnį skaičių pensininkų. Negalima pamiršti ir dirbančiųjų emigracijos įtakos, kuri taip pat mažina dirbančiųjų ir pensininkų santykį.
2002 m. apsispręsta leisti gyventojams senatvei susitaupyti dalį uždirbamų pajamų ir taip sumažinti valstybinei „Sodros“ sistemai tenkančią finansinę naštą. Įvestos II pensijų kaupimo pakopos esmė ta, kad taupyti pasirinkusių gyventojų „Sodros“ įmokos skyla į dvi dalis: viena nukreipiama į jų asmeninę sąskaitą pensijų fonde, o kita – į „Sodrą“. „Sodrai“ mokama dalis laipsniškai mažėjo, o į pensijų fondus – didėjo ir nuo 2,5 proc. 2004 m. pasiekė 5,5 proc. 2007 m.
Kad kaupimas pensijų fonduose nėra „atgyvena“, neva egzistuojanti tik neišsivysčiusiose šalyse (kaip mėgsta teigti pensijų reformos kritikai), patvirtina ir šių metų vasario mėnesį išleista Europos Komisijos (EK) Baltoji knyga „Adekvačių, saugių ir tvarių pensijų darbotvarkė“. Joje teigiama, kad „senėjanti visuomenė visų valstybių narių pensijų sistemoms kelia didelių sunkumų“, o viena iš EK pateikiamų rekomendacijų yra „skatinti sukurti papildomo pensijų kaupimo sistemas, kad būsimų pensininkų pajamos būtų didesnės“. Baltojoje knygoje pabrėžiama, kad papildomos pensijos turėtų atlikti didesnį vaidmenį užtikrinant pensijų adekvatumą ateityje.
Kaupimo įmokų pervedimas per „Sodrą“ – esminė klaida
2002 m. vykdant pensijų reformą nebuvo apsieita ir be klaidų: užuot įteisinus tiesioginį įmokų pervedimą iš darbdavio į pensijų fondus, pasirinktas pigesnis variantas – administruoti įmokų pervedimą per „Sodros“ sistemą. Tai buvo padaryta vien tik pervedimų paprastumo sumetimais. Tačiau ilgainiui šis sprendimas leido sudaryti klaidingą įspūdį, kad pensijų kaupimas pensijų fonduose vykdomas iš „Sodros“, o ne iš gyventojų uždirbtų lėšų. Kadangi formaliai „Sodros“ biudžete pervedimai traktuojami kaip „Sodros“ išlaidos, „Sodros“ biudžetui tapus deficitiniam, nutarta išlaidas karpyti – pakertant prieš dešimtmetį pradėtą pensijų reformą.
Kas nutiktų, jeigu bankui ar tarptautinei pinigų pervedimų bendrovei patiriant finansinių sunkumų jūsų pervedamos lėšos būtų panaudotos banko ar bendrovės problemoms spręsti? Politikai neabejotinai pasipiktintų tokia tarpininko savivale ir imtųsi atitinkamų veiksmų: skirtų baudas, patrauktų bendrovės vadovus atsakomybėn, lieptų grąžinti pasisavintas lėšas. Tačiau šiuo atveju politikai patys priėmė sprendimą, kad tarpininkas – „Sodra“ savintųsi pervedamas lėšas ir panaudotų jas savo patiriamoms finansinėms problemoms spręsti. Viso to būtų galima išvengti, jeigu būtų įtvirtinti tiesioginiai pervedimai ir panaikinta „Sodros“, kaip tarpininko, funkcija.
Prezidentui V.Adamkui – premjero A.Kubiliaus garantijos dėl sumažinimų laikinumo
Prezidento Valdo Adamkaus dienoraščiai „Paskutinė kadencija“ atskleidžia, kad 2009 m. antrą kartą mažinant pervedimus į pensijų fondus nuo 3 iki 2 proc. jam buvo suteiktos garantijos dėl šio mažinimo laikinumo ir būsimo kompensavimo. Kaip prezidentas rašė dienoraštyje (2009 m. gegužės 6 d.), „Dar tada, kai [pensijų kaupimo] dalis buvo mažinama nuo 5 proc. iki 3 proc., perspėjau valdančiąją koaliciją, kad tokie sprendimai pakerta žmonių pasitikėjimą Vyriausybe, ir vetavau tai numatantį įstatymą. Dabar finansinė padėtis net sunkesnė, biudžetas nesurenkamas, be to, žinodamas, kad Seimas vis viena atmestų mano veto, sutikau su dar vienu apkarpymu, bet tik sulaukęs premjero garantijų, kad pervedimų sumažinimas galios ne daugiau kaip porą metų ir vėliau bus kompensuojamos prarastos lėšos į pensijų fondą nukreipiant jau 6 proc. „Sodros“ įmokų.“
Iškalbingi faktai. Prezidentui duotas patikinimas buvo įtvirtintas ir įstatymu, tačiau praėjus kiek daugiau nei metams nuo garantijų įtvirtinimo įstatymas buvo pakeistas ir jame nebeliko nė žodžio apie sumažintų pervedimų laikinumą ar juo labiau apie lėšų kompensavimą. Valdančiųjų pažadas prezidentui ir milijonui pensijai kaupiančių dirbančiųjų buvo sutryptas. Gyventojai prarado ne tik milijardus litų būsimų pensijų, bet ir pasitikėjimą bei viltį – ir pensijų reforma, ir savo šalies politikais.
Siūlymas reformuoti dešimtmetį vykstančią pensijų reformą – žalingas
Kol Konstitucinis Teismas svarsto sumažintų pervedimų teisėtumo klausimą, Vyriausybė siūlo nelaukti jo sprendimo ir keisti visą pensijų kaupimo modelį. Nors Vyriausybė kone sužlugdė pensijų reformą ir pasitikėjimą ja, reformuoti ji siūlo ne milijardiniuose deficituose skendinčią „Sodrą“, bet pensijų kaupimo reformą. Ligi šiol pensijų kaupimas buvo pensijų sistemos išvalstybinimo dalis, o dabar siūloma dar ir pensijų kaupimą paversti valstybės reikalu – juk būtent tą ir reiškia subsidijos iš valstybės biudžeto suteikimas žmonėms, kurie lėšų kaupimui skirs papildomai. Suvalstybinama tai, ką buvo siekiama išvalstybinti. Įtvirtinama iliuzija, kad kaupimas senatvei įmanomas tik iš valstybės subsidijų, o ne iš žmonių uždirbtų ir sąmoningai tam skirtų pinigų.
Pensijų reformos reformą „vainikuojantis“, o greičiau laidojantis pasiūlymas – leidimas nebedalyvauti privačiame kaupime ir grįžti į valstybinę „Sodros“ sistemą. Politikams neužtenka blaškytis patiems, jie nori, kad kartu blaškytųsi ir gyventojai. Gal politikai nori, kad krintant finansų rinkoms gyventojai migruotų į „Sodrą“, o rinkoms kylant – vėl bėgtų į fondus? Argumentuojama, kad daliai gyventojų gali nebeapsimokėti dalyvauti tokiame pensijų kaupimo modelyje, kurį dabar siūlo Vyriausybė. Bet tai dar viena priežastis, kodėl reikia keisti ne esamą modelį, bet grįžti prie kadaise įstatymu įtvirtintų pažadų žmonėms.
Grįžimą į „Sodrą“ propaguojantys politikai kalba apie žmonių pasirinkimo laisvę. Jeigu nuoširdžiai norima gerbti šią laisvę, kodėl tada gyventojams siūloma tik viena kryptis: į „Sodrą“ sugrįžti leisti, bet iš jos išeiti – ne? Pensijų kaupimas leistų gyventojams būti mažiau priklausomiems nuo valdžios, kurios vienintelis nuoseklumas – nuoseklumo nebuvimas. Turint omenyje, jog pensijų reforma buvo atlikta dėl „Sodros“ netvarumo, liūdna, kad šiam netvarumui pasireiškus buvo pakirsta šaka, kuri gali leisti būsimiems pensininkams išsigelbėti.
