Lietuvos bankas studijoje „Pensijų sistema Lietuvoje: iššūkiai ir galimos politikos priemonės“ (toliau – Studija) išsakė savo pasiūlymus dėl pensijų sistemos Lietuvoje keitimo. Lietuvos laisvosios rinkos institutas pateikia šios pozicijos vertinimą ir pasiūlymus.
Dėl asmeninių sąskaitų įvedimo vietoje einamojo finansavimo pakopos papildomosios pensijos dalies ir priedo už darbo stažą
Studijoje rekomenduojama vietoj einamojo finansavimo pakopos papildomosios pensijos dalies ir priedo už darbo stažą taikyti asmenines nustatyto dydžio įmokų sąskaitas. Pritariame, kad asmeninės įmokų sąskaitos, kuriose būtų apskaitomos žmonių sumokėtos „Sodros” įmokos, galėtų bent iš dalies padėti spręsti problemą, kad šiuo metu yra itin silpnas ryšys tarp to, kiek žmogus sumoka „Sodros” įmokų ir kokio dydžio pensiją jis gauna. Asmeninė įmokų sąskaita susietų išmokas su mokėtomis įmokomis, o ne su stažu ar kitais kriterijais. Aukštas perskirstymo lygis pirmos pakopos pensijų sistemoje, kuomet daug sumokantys atgauna santykinai mažai, o mažai sumokantys – daug, daro šią sistemą neteisingą, nepatrauklią ir mažina motyvaciją joje dalyvauti.
Dar svarbiau yra ir tai, kad asmeninių sąskaitų įvedimas niekaip nesprendžia esminės einamojo finansavimo pensijų sistemos problemos, atsirandančios dėl visuomenės senėjimo ir emigracijos – lėšų trūkumo ir mažos pajamų pakeitimo normos. Asmeninėse sąskaitose esančių vienetų vertė turėtų būti nustatoma pagal sistemos finansines galimybes, kurių asmeninių sąskaitų įvedimas niekaip nepakeistų lyginant su dabartine sistema. Naudojama retorika, kad pensijos būtų „kaupiamos“ virtualiose sąskaitose, yra klaidinanti: tiek esamoje sistemoje, tiek virtualiose sąskaitose sumokėtos įmokos yra akimirksniu išmokamos. Lėšos būtų kaupiamos tik tuomet, jeigu jos iš tikrųjų kaupiamos kaupimo būdu, o ne „virtualiai“.
Socialinio draudimo senatvės pensijų apskaičiavimas virtualių sąskaitų sistemoje nespręstų įsiskolinimo problemų, nes vienetų vertė galėtų būti nustatoma atsisiejant nuo surenkamų pajamų, taip didinant įsiskolinimą. Studijoje nėra aiškiai parodyta, kodėl nustatant apskaitos vienetų vertę būtų labiau atsižvelgiama į faktines „Sodros” finansines galimybes nei dabartinėje sistemoje.
Taigi, nors asmeninių sąskaitų įvedimas galėtų prisidėti prie perskirstymo pensijų sistemoje mažinimo bei glaudesnio įmokų ir išmokų susiejimo, tačiau asmeninės sąskaitos nesprendžia esminių pensijos sistemos problemų ir nebūtinai panaikina silpną ryšį tarp įmokų ir išmokų.
Dėl kaupimo II pakopos pensijų fonduose
Lietuvos banko parengtoje studijoje teigiama, kad II pensijų pakopa turėtų būti vertinama kaip investicija, dėl kurios trumpuoju laikotarpiu padidėja visos pensijų sistemos ir valstybės išlaidos, bet ilgesniu laikotarpiu daromas teigiamas poveikis pakeitimo normoms. Tai gali būti pasiekiama tik tuo atveju, jeigu į šią pakopą nukreipiamos atitinkamos santaupos. II pakopos dalyviai, skiriantys tik 2 proc. įmoką turėtų būti skatinami į II pensijų pakopą mokėti daugiau arba grįžti į „Sodrą“, nes tokių įmokų tvariai pakeitimo normai užtikrinti nepakanka.
Pirma, II pensijų pakopoje kaupiamas lėšas yra nekorektiška laikyti pensijų sistemos ir valstybės biudžeto išlaidomis. Nors valstybė ir prisideda suteikdama priemoką iš valstybės biudžeto tiems žmonėms, kurie kaupimui prisideda iš savo lėšų, tačiau didžioji dauguma II pakopoje kaupiamų lėšų yra arba žmonių sumokėti mokesčiai arba įmokos iš jų pajamų. Tad nors dėl II pakopos sumažėja valstybinio socialinio draudimo fondo (toliau – VSDF) pajamos, įmokos į II pakopą nėra šio fondo išlaidos.
Antra, modeliuojant scenarijus niekaip nėra pagrindžiama Studijos išvada, kad dalyvavimas II pensijų pakopoje, įmokos savo papildomomis lėšomis nefinansuojantiesiems neduos reikšmingos naudos. Nagrinėti ir 13 pav. pateikti tik du variantai, t.y. kai netaikoma II pakopa ir kai II pakopos dalyviai papildomai prisimoka prie kaupimo. Todėl ši išvada yra niekuo nepagrįsta. 13 pav. rodo, kad pakeitimo norma netaikant II pakopos ilgainiui yra daug žemesnė nei tuo atveju, kai žmonės prisideda prie kaupimo savo lėšomis (2 proc. + 2 proc. (3,5 proc.) + 2 proc.). Tikėtina, kad II pakopoje dalyvaujančiųjų, tačiau savo lėšomis neprisidedančių asmenų pakeitimo norma būtų tarp pirmojo ir antrojo varianto, t.y. geresnė, nei pakeitimo norma netaikant II pakopos.
Trečia, jei identifikuojama, kad papildomai neprisidedantys prie kaupimo II pensijų fonde sutaupys per mažai, tuomet teisinga kryptis siekiant aukštesnės pakeitimo normos būtų ne šių žmonių sugrįžimas į „Sodrą” (nes tokiu atveju, kaip rodo Studija, jų pakeitimo norma ženkliai sumažėja), o kaupimo padidinimas. Šis kaupimo padidinimas turėtų vykti ne tik paliekant žmonėms galimybę papildomai prisidėti kaupti iš savo lėšų, tačiau ir didinant į II pakopą pervedamų VSDF įmokų įmokų dydį. Jis buvo smarkiai sumažintas nuo 5,5 proc. iki 2 proc., todėl natūralu, jog šiuo metu yra nepakankamas. Dėl to nepakankamo kaupimo sprendimas siekiant ateities pensininkų pakeitimo normos didinimo ir pajamų šaltinių diversifikavimo ateityje yra ne sugrįžimas į „Sodrą”, o VSDF įmokų pervedimo į II pakopą didinimas.
Dėl gyvenimo ciklo investavimo strategijų taikymo
Studijoje siūloma, užtikrinant geresnę pensijos plano ir pensijų sistemos dalyvio gebėjimo prisiimti riziką atitiktį, nustatyti pareigą taikyti gyvenimo ciklo investavimo strategiją. Nors gyvenimo ciklo investavimo strategijos yra tinkamas investicinis produktas daliai pasyvių investuotojų, tačiau nėra pagrįsta, kodėl jis turi būti privalomai taikomas visiems.
Įvedus privalomą gyvenimo ciklo investavimą kiekvienam valdytojui tektų steigti papildomus fondus, todėl išaugtų valdymo kaina ir daliai (ypač mažesnių) pensijų valdytojų tektų nutraukti veiklą. Be to, mažiems fondams būtų sunkiau ir brangiau sukurti diversifikuotą pensijų fondo modelį. To pasekmė būtų koncentruota rinka su keliais dideliais žaidėjais bei itin dideli įėjimo į rinką kaštai naujiems žaidėjams.
Siūlymas įvesti privalomus gyvenimo ciklo fondus tiktai mažina žmonių domėjimąsi savo investicijomis. Nuostata, kad gyvenimo ciklo fondai tinkamai paskirstys riziką, o žmogui nėra jokios būtinybės domėtis savo kaupiamu turtu, skatina žmonėms nesirūpinti savo investicijomis.
Taigi, gyvenimo ciklo investavimas gali būti rekomenduojamas instrumentas. Tačiau tiems, kurie nori rinktis kitokias investavimo kryptis, turi būti palikta tokia galimybė. Universalios ir visiems tinkančios investavimo strategijos nėra, todėl pensijų fondų dalyvių interesus atitinka ne bandymas sukurti visiems tinkančią strategiją, o galimybė laisvai rinktis iš kuo daugiau investavimo krypčių ir strategijų.
Dėl valstybės tiesioginio dalyvavimo steigiant pensijų fondą ar teikiant anuitetų paslaugas
Studijoje teigiama, kad reikia apsvarstyti galimybę, kad gyvenimo trukmės riziką (anuiteto riziką) prisiimtų valstybė, ir, jei būtų priimamas teigiamas sprendimas, įvertinti galimybę steigti standartizuotą valstybės valdomą pensijų fondą. Be to, atsižvelgiant į gana žemą finansinio raštingumo lygį, reikėtų sudaryti standartizuotą investavimo ir anuiteto galimybę, jas būtų galima taikyti per „Sodrą“.
Šie pasiūlymai nėra Studijoje pagrįsti. Studijoje nėra parodyta, kodėl šiuo metu rinkoje esančios anuitetų ar pensijų fondų paslaugos yra nepakankamos. Valstybės dalyvavimas komercinėje veikloje galimas tik tokiu atveju, kai aiškiai įrodoma, kad rinkoje analogiškų paslaugų nėra ir negali būti, arba, kad jos yra netinkamos siekiant atitinkamų tikslų. Lietuvoje veikia privačios įmonės, siūlančios pensijų fondų ir anuitetų paslaugas, todėl valstybės tiesioginis dalyvavimas teikiant šias paslaugas yra nepateisinamas.
Dėl lankstesnių išėjimo į pensiją būdų
Pritariame Studijoje išreikštam pasiūlymui skatinti vyresnio amžiaus darbuotojus dalyvauti darbo rinkoje, jei jie gali ir nori tai daryti. Pensijų sistema neturėtų skatinti žmogaus išeiti iš darbo rinkos ir neturėtų finansiškai bausti žmonių už tolimesnį darbą sulaukus pensinio amžiaus. Tai galėtų prisidėti prie darbo rinkos problemų sprendimo, kuomet visuomenė senėja ir mažėja darbingo amžiaus žmonių.
Dėl III pakopos pensijų fondams taikomų mokesčių lengvatų tikslingumo įvertinimo
Studijoje siūloma dar kartą įvertinti įmokoms į III pakopos pensijų fondus taikomos mokesčių lengvatos tikslingumą nelygybės sąlygomis. Lengvata turėtų būti tokia, kad didinti santaupoms skiriamą pajamų dalį būtų skatinami visoms pajamų grupėms priklausantys asmenys.
Valstybės interesas yra siekti, kad žmonės turėtų kuo geresnes sąlygas rūpintis savo ateitimi savarankiškai, tam skirdami savo lėšas. III pakopos pensijų fondams taikomos mokesčių lengvatos skatina žmones kaupti ateičiai.
Vien tai, kad III pakopos pensijų fonduose dažniau dalyvauja žmonės, uždirbantys didesnes pajamas, dar nereiškia, kad lengvatos tikslas nėra pasiekiamas. Ateityje augant žmonių pajamomis tikėtina, kad III pakopos kaupime dalyvaus vis daugiau žmonių, tarp jų – ir santykinai mažesnes pajamas uždirbantys žmonės.
Išvados ir pasiūlymai
Siekiant pensijų sistemos tvarumo, dabartinės sistemos rėmuose būtina tvirtinti principą, numatantį, kad VSDF išlaidos valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijoms turi būti lygios įmokoms pagal šį tarifą, tuomet būtų panaikinta VSDF biudžeto deficito galimybė. Tačiau reikia pabrėžti, kad mažėjant įmokoms į VSDF, turėtų mažėti ir išmokos, dėl to ilgajame laikotarpyje išmokos turėtų mažėti.
Kadangi ilgajame laikotarpyje išmokos mažėtų ir, tikėtina, netenkintų gyventojų lūkesčių, būtina pereiti prie sistemos, labiau tinkamos senatvės aprūpinimui. Išmokų sulyginimo su įmokomis principas turėtų galioti trumpajame laikotarpyje, palaipsniui išeinant iš einamuoju finansavimu grįstos valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijų sistemos ir pereinant prie senatvei tinkamo bazinės pensijos ir kaupimo principo.
