Nagrinėdami ekonomikos mokslą dažnai sutinkame laiko preferencijos sąvoką. Iš pažiūros, ji pasakoja tą pačią dramą, kurią išgyvena Hamletas anglų poeto ir dramaturgo Viljamo Šekspyro tragedijoje. Hamleto viduje vyksta kova tarp gyvybės ir mirties, o čia – greitas pasitenkinimas varžosi su didesne nauda ateityje.
Reda Simonaitytė-Mikulė yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto jaunesnioji ekspertė
Žmonės yra linkę atidėti investicijas į ateitį vardan šiandieninio vartojimo – juk visai neaišku kuo po keliasdešimties metų gali virsti tie keli eurai, už kuriuos šiandien pasimėgausiu mėgstama kava. Vis dėlto nuo to, kuriam variantui teikiama pirmenybė, priklauso nei daug, nei mažai: žmogaus ateities gyvenimo kokybė, o žvelgiant giliau – šalies ilgalaikio taupymo sistemos tvarumas ir pačios ekonomikos gyvybingumas. Tiek patys žmonės, tiek dėl to sprendimus priimantys politikai šiandien į tai yra linkę žvelgti pro pirštus.
Kad kovoje tarp taupymo ir išlaidavimo mums būtų lengviau pasirinkti, buvo įvestas automatinis gyventojų įtraukimas į pensijų kaupimą II pakopoje ir suteiktos mokestinės paskatos kaupti savarankiškai aukštesniųjų pakopų pensijų fonduose.
Valstybė įgyvendina subsidiarumo principą ir taip padalija senatvės aprūpinimo naštą tarp savęs ir žmogaus. Kitaip tariant, viešosios paslaugos yra papildomos pačių žmonių bei privataus sektoriaus atsakomybe, jų vykdomomis funkcijomis bei tam reikalingų lėšų kaupimu. Taip atsiranda savotiškas mokesčių režimas, kuris, įgyvendinamas savo tikslą, prisideda prie pensijų kaupimo sistemos tvarumo.
Tačiau principą įgyvendinti yra viena. Tam, kad tikslas būtų pasiektas, svarbu to principo ir laikytis. Pensijų kaupimo sistema pastaruoju metu ne kartą atsidūrė politikų akiratyje – siūlyta atsisakyti automatinio įtraukimo ir leisti bet kuriuo metu pasitraukti iš II pakopos pensijų kaupimo, atsiimti dalį sukauptų lėšų, panaikinti gyventojų pajamų mokesčio režimą įmokoms į III pakopos pensijų ir investicinio gyvybės draudimo fondus. Atrodytų, kovoje būti ar nebūti žmonės yra skatinami rinktis pastarąjį variantą – gyventi šia diena ir vietoje orios senatvės „džiaugtis“ gyvenimu arti skurdo ribos. Akivaizdu, kad tai aktualu rinkimams besiruošiantiems politikams, tačiau patys žmonės turėtų suklusti.
Nepajuntame, kaip politikai, kvestionuodami pensijų sistemos teisingumo ir proporcingumo principus ir siekdami suteikti mums daugiau laisvės disponuoti savo sukaupta nuosavybe, keičia mūsų pačių ateitį. Laisvė yra neatsiejama nuo atsakomybės, o laisvas disponavimas sukauptomis lėšomis nesulaukus pensijos reiškia atsakomybės kratymąsi ir požiūrio į valstybę, kaip pagrindinį aprūpintoją senatvėje, priėmimą. V. Šekspyro dramoje griūvantys autoritetai Hamletui sako: „pasitikėk ir pasikliauk tik savimi“. O ką sako pastarieji valdžios pasiūlymai keisti taupymo sistemą? – Kad niekas nepasirūpins tavimi taip, kaip gali pasirūpinti savimi pats.
Vienintelis kelias į pensijų sistemos tvarumą yra mūsų sąmoningas atsakomybės prisiėmimas ir dalies šiandieninio vartojimo atidėjimas rytdienai. Tam, kad ori senatvė nebūtų iškeičiama į greitą pasitenkinimą, žengti reikėtų priešinga kryptimi, nei dabartiniai politikų užmojai nurodo.
Nuo 2004 m. Lietuvoje įmokos į II pensijų pakopą tarifas keitėsi daugiau nei 10 kartų. Pasaulio banko analitikai teigia, kad II pensijų pakopa yra svarbus papildinys žemesnėse pakopose kaupiamai pensijai, tačiau pabrėžia, kad jos vaidmuo yra reikšmingas tik tuo atveju, kai įmokos tarifas yra nuolatos didinamas. Taip sistema gyventojams darosi patrauklesnė, o motyvacija likti joje – didėja. Pastangų tą įtvirtinti Lietuvoje būta. Tačiau pasiekęs 5,5 proc. piką 2007 m., šiandien įmokos į antrosios pakopos pensijų fondus tarifas mūsų šalyje apsistojo ties 3 proc. – toli gražu nesiekia minimalios pasaulyje rekomenduotinos 10 proc. ribos.
Pensijos yra vienos mažiausių ES ir net 41 proc. šalies gyventojų jaučiasi neužtikrinti, kad išėję į pensiją turės pakankamai santaupų norimam pragyvenimo lygiui palaikyti. Dažnos ir nenuoseklios pensijų modelio pertvarkos prie to neabejotinai prisideda – neaiški ateities perspektyva lemia žemą visuomenės pasitikėjimą sistemos tvarumu.
Dabartinė sistema tik gilina įsisenėjusias demografines problemas ir pasirinkimą tarp kaupimo ar nekaupimo ateičiai daro dar labiau skausmingą. Dėl dažnų sistemos keitimų, net jei giliai širdyje ir žinome, kad kokybiška senatve galime pasirūpinti tik patys, protas mums galiausiai įteigia, kad to padaryti tiesiog neįmanoma. Taip, beje, jautėsi ir Hamletas.
Tad taip kaip ir pagrindinis V. Šekspyro dramos veikėjas kūrinio eigoje įgauna drąsos imtis teisingumo, taip ir žmogiškasis veiksnumas ir atsakomybė turi laimėti kiekvieno iš mūsų vidinėje kovoje. Tik taip gali būti užtikrintas pensijų sistemos tvarumas – spaudimas valstybės išmokų didinimui sumažės, o patys žmonės galės atkurti didesnę dalį savo pajamų tuo metu, kai aktyvių pajamų šaltinių nebeliks.
Originaliai publikuotas IQ.