Siekdama apsaugoti gyventojų sveikatą, Vyriausybė paskelbė šalyje karantiną ir apribojo žmonių galimybę dirbti ir disponuoti jiems priklausančia nuosavybe. Vyriausybės veiksmas leido pasiekti užsibrėžtų tikslų sveikatos apsaugos srityje, tačiau sukėlė padarinių, kuriems nebuvo pasiruošta ir į kuriuos iki šiol neatsakyta: dalis žmonių neteko galimybės užsidirbti bei vykdyti prisiimtus įsipareigojimus, sustabdyta ištisų sektorių veikla. Neišsprendę problemos iš esmės, Vyriausybė ir Seimas pateko į dalinių sprendimų, iš kurių seka kiti daliniai sprendimai, spąstus.
Skelbiant karantiną, buvo pagrįsta ir tikslinga numatyti stabdomų darbų ir veiklų kompensavimo principus ir apimtis. Tai padarius, Vyriausybė ir visuomenė turėtų aiškų ir skaidrų supratimą apie karantino tikslus bei kaštus, galėtų pagrįstai spręsti karantino trukmės ir griežtumo klausimą, remdamasi epidemiologiniais ir ekonominiais faktais. Tik tokiu keliu galima fundamentaliai, visuotinai ir efektyviai išspręsti karantino padarinių klausimą, sustabdyti bergždžias pastangas atlyginti atskiroms grupėms už atskiras kaštų eilutes ir nutraukti tolesnį Lietuvos žmonių susipriešinimą.
Dėl spektro: apriboto disponavimo nuosavybe padariniai
Karantinas apribojo žmonių bei įmonių teisę naudoti ir disponuoti jiems priklausančia nuosavybe:
– neleido naudoti savo darbo, taigi dirbti ir užsidirbti,
– neleido įmonėms organizuoti ir tęsti savo veiklos,
– neleido vykdyti prisiimtų įsipareigojimų, pvz., spektaklių, koncertų, ir kitų iš anksto planuojamų renginių,
– lėmė esminių darbo ir veiklos sąlygų pasikeitimą, pavyzdžiui, veikla nuotoliniu būdu, kuris netenkina dalies klientų ir tam tikrais atvejais kelia atlygio klausimą.
Taip pat nukentėjo ir tie žmonės bei įmonės, kuriuos karantino apribojimai pasiekė ne tiesiogiai, bet per ekonomikos grandinę, pvz., patalpų tiesiogiai nukentėjusiems nuomotojai, kreditoriai ir kitokie partneriai, kurių veiklą esmingai pakeitė sustojusių sektorių veikla.
Dėl objekto: kompensacija, o ne parama
Vyriausybė paskelbė ekstremalią situaciją ir karantiną, tad iškilo klausimas dėl aukščiau įvardintų netekčių kompensavimo. Vyriausybės valios aktas pasiekė tikslą – žmonių kontaktai minimizuoti, virusas plinta lėčiau, sveikatos apsaugos sistema pajėgi suteikti pagalbą visiems. Tam, kad būtų pasiekti karantino tikslai, dalis žmonių bei įmonių savotiškai paaukojo savo darbą ir uždarbį. Tad pagal teisingumo principą privaloma dalintis su jais praradimų našta ir juos kompensuoti.
Kompensacija turi būti išmokama pagal veiklos sustabdymo arba pajamų netekimo kriterijų, nereikalaujant būsimų verslo planų ir atsipirkimo garantijų. Pajamų netekta ne dėl žmonių ar ūkio subjektų kaltės, bet dėl veiklos nutraukimo, vykdant Vyriausybės sprendimą.
Neretai viešumoje naudojami argumentai apie būtinybę atkurti įmonių likvidumą, žmonių perkamąją galią ir pan., yra nukreipti į išvestinių padarinių likvidavimą. Išsprendus centrinį teisingumo klausimą, savaime išsispręs ir likvidumo bei kitos problemos (žinoma, greitis čia yra lemiamas). Todėl būtina aiškiai įvardinti visuomenei ir užfiksuoti teisės aktuose, kad teisingas karantino padarinių kompensavimas nėra nei valstybės investicija, nei parama, nei „bazinės pajamos“, nei perkamosios galios ar likvidumo palaikymas. Karantino padarinių kompensavimas nesudaro prielaidų taikyti kurią nors iš išvardintų priemonių ateityje. Taip pat tai nėra pagrindas valstybės vardu pretenduoti į nukentėjusių įmonių akcijas, į žmonėms ar įmonėms priklausantį turtą.
Dėl principo: abipusis teisingumas
Pagal Konstitucinio Teismo praktiką teisingumas yra vienas pagrindinių teisės, kaip socialinių santykių reguliavimo priemonės, tikslų. Teisingumas įgyvendinamas užtikrinant interesų pusiausvyrą, išvengiant atsitiktinumų ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo, interesų priešpriešos, o teisingumui prieštarauja vienos grupės interesų tenkinimas kartu paneigiant kitų interesus. Tai suponuoja, kad teisingumas turi būti abipusis. Visi asmenys, kurie vykdė karantiną pagal valstybės nurodymą, įvykdė įsipareigojimą iš savo pusės nutraukdami veiklą, tačiau valstybė kol kas neįvykdė teisingumo jų atžvilgiu.
Valstybės taikomos priemonės yra lėtos ir fragmentiškos, nukreiptos į atskirai pasirinktas pajamų bei išlaidų rūšis. Neįvykdytas teisingumas pratęsia neteisingumo grandinę ir neišvengiamai sukelia skaudžių ekonominių ir socialinių padarinių: viena įmonė negali atsiskaityti su kita, ir taip vis daugiau žmonių netenka darbo užmokesčio bei pragyvenimo šaltinio, patiria nesaugumą.
Teisingumo principo kontekste tikslinga paminėti du papildomus aspektus. Nors ir negalima kompensuoti už karantino prastovas visiškai adekvačiai, tai nereiškia, kad nereikia kompensuoti visai. Čia galima analogija su nuosavybės paėmimu valstybės nuosavybėn. Teisiniu požiūriu, paimti daiktą ar kitą turtą, priklausantį asmeniui privačios nuosavybės teise, visuomenės poreikiams leidžiama tik išimtiniais atvejais ir tik įstatymų nustatyta tvarka, o asmeniui už tai turi būti teisingai atlyginama. Teisingas atlyginimas fundamentaliai išsprendžia visuomenėje susidariusią situaciją ir atveria kelią žmonių bendradarbiavimui.
Dėl formos ir turinio: kompensacija, proporcinga pajamoms arba įsipareigojimams
Tik atlyginant visoms nukentėjusioms įmonėms pagal vieningą principą – kompensacija turi būti proporcinga jų pajamų ar įsipareigojimų daliai – įmanoma išvengti šiuo metu vykdomo begalinio skylių lopymo, kai siekiama atlyginti už atskiras išlaidų rūšis, atskiroms nukentėjusiųjų grupėms, skirtingais metodais, terminais ir proporcijomis. Toks selektyvus problemų sprendimas yra pavojingas dėl kelių priežasčių:
– Didesnių kaštų, trukmės ir korupcijos rizika. Kiekviena išlaidų ir įsipareigojimų rūšis bei nukentėjusiųjų grupė paverčiama specialių derybų objektu, o taip eikvojami riboti visuomenės ištekliai ir laikas, bei susidaro pavojingas precedentas – teisingumas išskaidomas į dalines privilegijas ir paverčiamas politinės (bei artėjančių rinkimų) rinkos objektu.
– Supriešinami žmonių, įmonių bei ištisų sektorių interesai: turizmo ir renginių organizatorių – prieš vartotojus, nuomininkų – prieš nuomotojus, darbuotojų – prieš darbdavius, stambiųjų prieš smulkiuosius, smulkiųjų prieš stambiuosius ir t. t.
– Selektyvus karantino sukeltų padarinių sprendimas nėra veiksmingas. Kai įmonės turi skirtingų įsipareigojimų, o subsidija mokama tik už konkrečią išlaidų rūšį, neišvengiamai susidaro situacijos, kai subsidijų lėšos naudojamos ne tiems tikslams, kuriems buvo skirtos. Pavyzdžiui, darbo užmokesčio subsidija gali būti banko nurašyta faktoringo įsipareigojimams padengti (tai įvyksta automatiškai ir leidžia užtikrinti tolesnį žaliavų tiekimą ir įmonės veiklą). Dabar atsiradę įstatymų pataisų projektai (kuriais siekiama užkirsti kelią areštuoti valstybės ar savivaldybių paramą, kitas išmokas ar kompensacijas, skirtas dėl ekstremaliosios situacijos ar karantino, arba iš šių lėšų vykdyti išieškojimą) yra trumparegiškas jau sukurtų skylių lopymas. Nesumokėjusi už žaliavų tiekimą, įmonė negalės tęsti veiklos, gauti pajamų, iš kurių išlaikytų darbuotojus, už kuriuos gavo subsidiją.
Universali kompensavimo schema leistų įmonėms pačioms spręsti, kuriuos įsipareigojimus reikia vykdyti pirmiausiai, kad būtų išlaikomas visapusiškas įmonės gyvybingumas, nes tik konkreti įmonė geriausiai žino, kuriuos veiklos tęstinumo užtikrinimo poreikius reikia patenkinti pirmiausia. Bandymas kaitalioti įstatymų nustatytą kreditorių eilę atskleidžia, kad dalinio kompensavimo padariniai reikalaus nuolatinio taisymo.
Kol galioja sprendimas subsidijuoti darbo užmokestį per darbdavius, susidariusias situacijas tikslinga būtų spręsti ne nustatant išskirtinę kreditorių eiliškumo tvarką, o mokant kompensacijas tiesiai darbuotojams.
Kompensacijos už karantino netektis turi atitikti šiuos esminius kriterijus:
– greitumas ir tikslingumas: kompensacijas tikslinga ir efektyvu mokėti greitai ir tiesiai, didžiausio poreikio momentu ir suteikiant fiziniams bei juridiniams asmenims galimybę ieškoti išeičių. Toks teisingas atlyginimas ir valstybei (taigi mokesčių mokėtojams) kainuos pigiau nei ilgalaikės bedarbystės ir masinių bankrotų atveju.
– ekonominio turinio bei formos atitikimas: bandymas suteikti lengvatines paskolas įmonėms, kurioms pagal ekonominę bei teisinę logiką turi būti išmokama negrąžintina kompensacija, pasmerktas anksčiau ar vėliau virsti nesėkme. Kai automatiniai lengvatinių paskolų mechanizmai buvo apsunkinti situacijos neatitinkančiais mokumo bei kitais reikalavimais, kreditų suteikimas praktiškai sustojo. Tai išryškino priemonės neatitikimą ekonominei logikai: įmonės, kurių veikla sustabdyta neapibrėžtam terminui, negali užtikrinti, kad sugebės ateityje grąžinti kreditus. Jų mokumas bei kiti rodikliai iki veiklos sustabdymo taip pat negarantuoja gebėjimo grąžinti kreditą ateityje. Nukentėjusiems kompensacija turėtų būti mokama nenustatant reikalavimų, kurių jie negalės įgyvendinti, negali būti delsiama.
– nuasmenintas ir automatizuotas kompensacijų išmokėjimas. Šiuo metu tik dalis vykdomų priemonių atitinka šiuos kriterijus. Kitos priemonės yra apribotos papildomomis sąlygomis, vykdomos per tarpininkus. Jos nėra ir nebebus operatyvios ir skirtos suvienyti. Jeigu Vyriausybė laikinai stokoja lėšų teisingam kompensavimui, ji gali atsiskaityti vekseliais ar kitais vertybiniais popieriais. Įmonės galės naudoti juos tarpusavio atsiskaitymams arba parduoti antrinėje rinkoje. Galima prognozuoti, kad bankai ir kiti antrinės rinkos dalyviai supirkinės šiuos instrumentus, tad įmonės gautų greitų apyvartinių lėšų. Vertybiniai popieriai leistų nuasmeninti santykius, minimizuoti biurokratines procedūras, ir pasiekti dabar jau absoliučiai būtiną greitį.
Dėl finansinio šaltinio: ES sprendimų ir euro pinigų sistemos galimybės
Europos centrinis bankas skatinančią pinigų politiką vykdo dar nuo praėjusios ekonominės krizės. Ši politika pasižymi itin žemomis palūkanų normomis, sparčiu ECB balanso ir pinigų bazės augimu, ECB dalyvavimu tiesiogiai supirkinėjant viešojo ir privataus sektorių vertybinius popierius taip didinant kredito institucijų ir kitų finansų rinkos dalyvių likvidumą. Be to, reaguodamas į COVID-19 plitimo Europoje keliamus ekonominius ir finansinius iššūkius Euro zonos šalims, ECB 2020 m. kovo mėnesį paskelbė Specialiąją pandeminę pirkimo programą (SPPP) (angl. Pandemic Emergency Purchase Programme, PEPP), per kurią ECB pirminėje ir antrinėje rinkoje tęs viešojo ir privataus sektorių vertybinių popierių pirkimą. Planuojama šios programos apimtis yra 750 mlrd. eurų, pirkimai vyks bent iki 2020 m. pabaigos (palyginimui – 750 mlrd. eurų yra apie 16 proc. viso ECB turto). Tokia pinigų politika lemia itin palankias skolinimosi sąlygas, tačiau taip pat kelia ir ilgalaikius iššūkius, tokius kaip: sukuriamos netinkamos paskatos euro zonos šalims išlaidauti, nedarant reikalingų reformų; grėsmė euro kaip patikimos ir stabilios valiutos, ateičiai ir kt. Lietuvai tai reiškia nuolatinį iššūkį, prisitaikant prie bendrų ir pavojingų euro zonos tendencijų. Pandemijos išlaidų padengimas pinigų politikos priemonėmis šį iššūkį dar labiau paaštrina.
Lietuva yra euro zonos narė, tačiau turi palyginus mažai galios lemiant ECB pinigų politikos kryptį. Didžiąja dalimi esame šios pinigų politikos priėmėjai. Lietuva turi daugiau laisvės formuoti savo fiskalinę (mokesčių ir biudžeto išlaidų) politiką. Tačiau kad ir kokia jos kryptis bus pasirinkta dabartinių ekonomikos iššūkių akivaizdoje (daugiau taupyti ar daugiau skolintis), aišku, kad pinigų politikos fronte vyraus skatinančioji kryptis – žemos palūkanų normos, didelis ECB dalyvavimas superkant finansinius aktyvus rinkoje, ir aukštas Euro zonos šalių skolinimasis. Todėl Lietuva turi spręsti valstybės biudžeto politiką, biudžeto finansavimą ir jo išlaidas skatinančiosios pinigų politikos aplinkoje. Ji Lietuvai yra duotybė, verčianti „harmonizuoti“ politikos kryptis ir lemianti tokius padarinius:
– beprecedentės valstybių išlaidos, biudžeto deficitas ir didžiulio masto skolinimasis neišvengiamai pareikalaus pinigų emisijos įvairiais pavidalais, o tai sąlygos didesnį pinigų „prienamumą“, nuvertėjimą ir kainų lygio augimą;
– infliacinė ECB politika padaro skolinimąsi patraukliu ir naudingu, nes paskolų palūkanos yra žemos, grąžinti teks mažiau, negu pasiskolinta, o labiausiai laimi tie, kurie skolinasi pirmieji; taip pat neatmestina ir valstybių skolų, susidariusių dėl pandemijos, nurašymo galimybė;
– ES priimti sprendimai leidžia šalims-narėms taikyti „pakankamai dosnias“ kompensavimo schemas savo nuožiūra, rekomenduoja kompensuoti ne tik darbuotojų atlyginimų praradimus, bet ir įvairių sektorių nuostolius bei įmonių tarpusavio įsipareigojimų nevykdymą; pabrėžiamas tikslas – kad poveikis ekonomikai netaptų visuotina ir nebevaldoma krize;
– kadangi kitos šalys įgyvendino dosnias karantino kompensacijų programas, taupyti teisingų kompensacijų sąskaita ir vykdyti ribojančią politiką vienai mažai šaliai yra ne tik beprasmiška, bet ir vestų į žmonių nuskurdinimą, masinius įmonių bankrotus ir ekonomikos konkurencingumo praradimą;
– buvimas vienoje euro zonoje suponuoja solidarų dalyvavimą finansuojant pandemijos padarinius. Jei Lietuva rinksis nemokėti kompensacijų savo įmonėms, vadinasi ji rinksis labiau prisidėti prie kompensacijų mokėjimo kitose šalyse, negu Lietuvoje. Jeigu tai sąmoningas solidarumo žingsnis, reikia jį taip ir pristatyti piliečiams, tuo pačiu paaiškinant pasekmes.
Dėl tikslo: teisingumas, tarpusavio santykių tęstinumas ir santarvė
Apibendrinant, tikslinga nustatyti aiškią, automatizuotą kompensacijų tvarką. Tai padaryti būtina nepaisant to, kad ilgai delsta. Tik taip Vyriausybė tvariai spręstų karantino padarinių klausimą, teisingai atlygintų už nuosavybės teisės suvaržymus, išvengtų priešpriešos tarp darbuotojų ir darbdavių, tiekėjų ir vartotojų, partnerių ir investuotojų, nuomininkų ir nuomotojų. Šiems žmonėms ir ūkio subjektams reikės tęsti savo veiklą ir po karantino, tad masinis susipriešinimas, nepasitikėjimas, įsipareigojimų nevykdymas ir susiskaldymas gali tapti didžiuliu būsimo ekonomikos atsigavimo stabdžiu.
