Sparčiai besikeičiant ekonomikos sąlygoms, blogėjant įmonių finansinei padėčiai bankrotas tapo kur kas dažnesnis. Pagrindinė bankroto procedūros prielaida šiandien yra įstatymais įtvirtinta ribota civilinė atsakomybė (toliau – ribota atsakomybė). Ji įgalina įmonės savininką už įmonės skolas būti atsakingam tik iš dalies, t.y. į įmonę investuotu turtu, todėl įmonei bankrutavus, jos įsipareigojimams patenkinti įmonės savininko turtas yra neliečiamas.
Pozicijoje nagrinėjama, ar tokia sistema yra teisinga ir suderinama su nuosavybės teisių apsauga, ar ribota atsakomybė galėtų egzistuoti ir tuomet, jei ji nebūtų įtvirtinta įstatymais, su kokiomis problemomis susiduria ribotos atsakomybės institutas šiandien.
Ribotos atsakomybės atsiradimo pagrindas
Ribota atsakomybė yra koncepcija, pagal kurią galimi fizinio ar juridinio asmens finansiniai įsipareigojimai yra apriboti tam tikra fiksuota suma. Dažniausiai ribota atsakomybė siejama su juridinių asmenų ribota atsakomybe, kuomet jų akcininkai už įmonės įsipareigojimus atsako tik savo įmonės turtu, o išieškojimai nenukreipiami į kitą akcininkų turimą turtą. Tačiau ribota atsakomybė gali būti taikoma ir fiziniams asmenims (pvz. pagal darbo kodeksą ribota yra darbuotojo atsakomybė už įmonei padarytą žalą).
Istoriškai ribota atsakomybė atsirado įstatymų pagrindu. Jungtinėje Karalystėje akcinio kapitalo įmonės įteisintos 1844 m. Iš pradžių šios įmonės galėjo turėti tik neribotą atsakomybę. 1855 m. Ribotos atsakomybės aktu jungtinio kapitalo įmonėms, kurios turėjo daugiau nei 25 akcininkus, buvo leista turėti ir ribotą atsakomybę. Ribota atsakomybė iki 1862 m. buvo draudžiama draudimo paslaugomis užsiimančioms įmonėms. 1856 metais minimalus akcininkų skaičius, reikalingas įsteigti ribotos atsakomybės įmonę, buvo sumažintas iki 7. Panašiai ribotos atsakomybės institutas vystėsi Prancūzijoje bei JAV. Iki devynioliktojo amžiaus pabaigos ribota atsakomybė įstatymais buvo įtvirtinta daugumoje Europos šalių.
Nepaisant to, ribota atsakomybė rinkoje gali kilti ne tik iš įstatymų. Jeigu nebūtų ribotą atsakomybę reglamentuojančių įstatymų, įmonės savininkai galėtų pareikšti savo kreditoriams, klientams ar darbuotojams, kad įmonės savininkų atsakomybė yra apribota įmonės turtu, ir bet kokie įmonės įsipareigojimai negali būti išieškoti iš jų asmeninio turto. Šių sąlygų priėmimas būtų savanoriškas įmonės kreditorių, klientų ar darbuotojų pasirinkimas. Šiuo atveju ribota atsakomybė nebūtų suteikta įstatymais, ji kiltų iš savanoriško susitarimo. Pats faktas, kad įmonės savininkai investavo į įmonę, nepadaro jų neišvengiamai atsakingais už visus jos įsipareigojimus. Sutartyse, iš kurių kyla šie įsipareigojimai, gali būti numatyta kitaip.
Yra atvejų, kuomet ribota atsakomybė gali būti įtvirtinta įstatymu, tačiau negalėtų egzistuoti savanoriškų sutarčių pagrindu. Kai įmonė pažeidžia asmens, nesančio įmonės darbuotoju, kreditorium ar klientu, teises ir padaro jam žalą, kuri yra didesnė nei įmonės turtas (pvz., sugriuvęs įmonės pastatas sužeidžia pro šalį atsitiktinai einantį žmogų), žala kyla ne iš savanoriško susitarimo. Tokiu atveju įstatymais įtvirtinta ribota atsakomybė negali būti pateisinama. Ji turi būti traktuojama kaip valdžios suteikta privilegija, suteikianti teisę įmonei turėti ribotą atsakomybę kai nėra savanoriško susitarimo. Todėl nuosavybės teises užtikrinančioje visuomenėje ribota atsakomybė yra įmanoma, tačiau tik tuo atveju, jei įmonėje yra fizinių asmenų, kurie atsakingi už įmonės įsipareigojimus, kylančius iš nesutartinių santykių.
Nepaisant to, jog istoriškai ribota atsakomybė buvo įstatymais sukurtas darinys, ji įvairiomis formomis ir lygiu galėtų egzistuoti ir be įstatymų savanoriškų sutarčių pagrindu. Savanoriškos sutartys įsipareigojimus už nuosavybės teise turimą turtą gali sumažinti ar nukreipti kitiems.
Ribotos atsakomybės pasekmės
Nepriklausomai nuo to, iš kur ji kyla, ribotos atsakomybės veiklos forma lyginant su neribota atsakomybe turi tam tikras pasekmes.
Visų pirma, fizinis ar juridinis asmuo, turėdamas ekonominių santykių su juridiniu asmeniu, turinčiu ribotą atsakomybę, patiria didesnę riziką nei tuomet, kai ekonominiai santykiai vyksta su neribotos atsakomybės asmenimis. Su įmone susiję asmenys tiesiogiai ar intuityviai vertina dėl įmonės ribotos atsakomybės padidėjusią riziką ir tai atsispindi kainose (skolinimosi kainoje, darbo užmokestyje, paslaugų ar prekių tiekimo kainose). Kainos yra didesnės nei tuomet, jei kitoms sąlygoms esant toms pačioms santykiai būtų vystomi su neribotos atsakomybės asmeniu. Tai yra ribotos atsakomybės kaina. Šios kainos pagrindu ribotos ir neribotos atsakomybės veiklos formos turėtų konkuruoti. Norint, jog ši konkurencija būtų aktuali, valdžia įstatymais neturėtų remti ar skatinti nei ribotos, nei neribotos atsakomybės veiklos formos, taip sprendimą paliekant patiems ekonominę veiklą vystantiems žmonėms.
Antra, įmonės, turinčios ribotą atsakomybę, turi paskatų elgtis kitaip, nei tuomet, jei jos turėtų neribotą atsakomybę. Jos linkusios daugiau rizikuoti, vystyti rizikingesnius projektus, kadangi investuotojai nepatiria visų nepelningu tapusio projekto nuostolių. Viena vertus, tai skatina ekonominę veiklą, kita vertus – didina nepamatuotų, neatsiperkančių investicijų kiekį.
Ribota atsakomybė ir jos problemos šiandien
Šiandien ribota atsakomybė įtvirtinta įstatymais, versle dominuoja ribotos atsakomybės juridiniai asmenys. Ribota atsakomybė, kylanti iš savanoriškų susitarimų, rinkoje neatsiranda, ji nukonkuruota įstatymais įtvirtintos ribotos atsakomybės.
/Šiandien Lietuvoje konkurencijos tarp ribotos ir neribotos atsakomybės veiklos formų yra nedaug, vyrauja ribotos atsakomybės juridiniai asmenys. Lietuvoje neribotos atsakomybės juridinių asmenų (tiksliau – individualių įmonių) steigimas buvo populiaresnis dėl įvairių individualioms įmonėms taikomų veiklos lengvatų (akcinio kapitalo minimumo reikalavimo nebuvimo, mokestinių lengvatų, supaprastintos buhalterinės apskaitos ir kt.). Tuomet lengvatų nauda atsvėrė neribotos atsakomybės riziką ir kitus individualioms įmonėms taikomus apribojimus (pvz. neribotos atsakomybės juridiniai asmenys negali vykdyto tam tikros veiklos, tokios kaip bankininkystė, draudimo paslaugų teikimas ir kt.). Po truputį nykstant skirtumams tarp ribotos ir neribotos atsakomybės juridinių asmenų įstatyminio reglamentavimo, pradėjo vyrauti ribotos atsakomybės juridiniai asmenys./
Šiandien rinka yra prisitaikiusi prie vyraujančios įstatymais įtvirtintos ribotos atsakomybės veiklos formos ir iš jos kylančios rizikos. Skolintojai, paslaugų ar prekių tiekėjai, darbuotojai žino (ar turi žinoti), jog įmonės savininkas už įmonės skolas yra atsakingas tik iš dalies. Tai tapo išankstiniu žinojimu, prielaida bet kokioje su ribotos atsakomybės įmone sudaromoje sutartyje ar vykdomoje veikloje.
Įstatymais įtvirtinta ribota atsakomybė yra prievartinė, ji paskirsto teises tarp įmonės savininkų ir kitų su ja susijusių subjektų ne savanoriškų sutarčių pagrindu, o ekonominės veiklos formas reglamentuojančiais įstatymais. Tad nors įmonės savininkai ir su įmone susiję asmenys (darbuotojai, tiekėjai, skolintojai) gali pasirinkti nepriimti įstatymais numatytų ribotos atsakomybės veiklos formos sąlygų, tačiau iš esmės negali keisti jų turinio (pvz. keisti įstatymuose numatytos įmonės bankroto procedūros).
Taip pat įstatymais užtikrinama ribota atsakomybė suteikia valdžios privilegiją turėti ribotą atsakomybę ir tuose įmonės įsipareigojimuose, kurie kyla ne iš sutartinių santykių. Tai iš esmės reiškia nuosavybės teisių pažeidimą, kuomet žalą padaręs asmuo, tam tikrais atvejais (kai žalos atlyginimui neužtenka įmonės turto), turi teisę neatlyginti visų padarytų nuostolių.
Tyčinio bankroto problema taip pat susijusi su ribota atsakomybe. Tyčinis bankrotas yra piktnaudžiavimo ribotos atsakomybės institutu forma. Esant natūraliai, rinkoje atsiradusiai ribotai atsakomybei, bankroto procesas ir jo pasekmės įmonės savininkams bei su įmone susijusiems asmenims būtų reglamentuojamas privačiomis sutartimis. Dabar bankrotas yra viešosios teisės objektas, jo reglamentavimas yra unifikuotas, paliekama potencialiai daugiau tyčinio bankroto spragų nei tuomet, kai ribota atsakomybė būtų privačios teisės, savanoriškų susitarimų darinys. Tyčinis bankrotas galėtų egzistuoti ir tuomet, jei ribota atsakomybė būtų susiformavusi rinkoje iš savanoriškų susitarimų. Tačiau šiuo atveju bankroto procedūros, ribotos atsakomybės asmens nemokumo pasekmės būtų privačių sutarčių objektas. Tokiu atveju sutarties šalys galėtų numatyti daugiau ir įvairesnių tyčinio bankroto prevencijos priemonių. Pavyzdžiui, įmonės kreditoriai galėtų iš anksto susitarti ir numatyti bankroto administratorių, sutartyje galėtų būti numatytas įmonės sudaromų ir kreditorių interesus pažeidžiančių sandorių prevencijos mechanizmas, mažinantis tyčinio bankroto galimybę.
Išvados:
1. Šiuo metu ribota atsakomybė yra įstatymais sukurtas darinys, esant reikalingoms prielaidoms, ji įvairiomis formomis ir lygiu galėtų egzistuoti ir be įstatymų savanoriškų sutarčių pagrindu.
2. Ribota atsakomybė pažeidžia laisvos rinkos principus tuomet, kai ji taikoma ir tai žalai, kuri atsiranda ne iš sutartinių santykių (pvz. dėl įmonės kaltės nutikęs nelaimingas atsitikimas, padaręs žalą su įmone nesusijusiam asmeniui). Šiuo atveju žala kyla ne iš savanoriško susitarimo, todėl atsakomybė, apribota tik investuotojų investuotu turtu, negali būti pateisinama.
3. Nepriklausomai nuo to, iš kur ji kyla, ribotos atsakomybės veiklos forma, lyginant su neribota atsakomybe, turi tam tikras pasekmes. Fizinis ar juridinis asmuo, turėdamas ekonominių santykių su juridiniu asmeniu, turinčiu ribotą atsakomybę, patiria didesnę riziką nei tuomet, kai ekonominiai santykiai vyksta su neribotos atsakomybės asmenimis. Antra, įmonės, turinčios ribotą atsakomybę, turi paskatų elgtis kitaip, nei tuomet, jei jos turėtų neribotą atsakomybę. Jos linkusios daugiau rizikuoti, vykdyti rizikingesnius ir pelningesnius projektus.
4. Šiandien rinka yra prisitaikiusi prie vyraujančios įstatymais įtvirtintos dalinės atsakomybės veiklos formos ir iš jos kylančios rizikos. Skolintojai, paslaugų ar prekių tiekėjai, darbuotojai žino (ar turi žinoti), jog įmonės savininkas už įmonės skolas yra atsakingas tik iš dalies. Su įmone susiję asmenys tiesiogiai ar intuityviai vertina dėl įmonės ribotos atsakomybės padidėjusią riziką ir tai atsispindi kainose (skolinimosi kainoje, darbo užmokestyje, paslaugų ar prekių tiekimo kainose).
5. Norint išlaikyti konkurenciją tarp ribotos ir neribotos atsakomybės veiklos formų, valdžia įstatymais neturėtų remti ar skatinti nei vienos, nei kitos veiklos formos, taip sprendimą paliekant patiems ekonominę veiklą vystantiems žmonėms.
6. Šiuo metu dominuoja ribotos atsakomybės verslo vykdymo forma, kylanti iš įstatymų. Valdžios įstatymais įtvirtinta ribota atsakomybė yra prievartinė, ji paskirsto teises tarp įmonės savininkų ir kitų su ja susijusių subjektų ne savanoriškų sutarčių pagrindu, o ekonominės veiklos formas reglamentuojančiais įstatymais.
7. Tyčinis bankrotas galėtų egzistuoti ir tuomet, jei ribota atsakomybė būtų susiformavusi rinkoje iš savanoriškų susitarimų. Tačiau šiuo atveju, bankroto procedūros, ribotos atsakomybės asmens nemokumo pasekmės būtų privačių sutarčių objektas.
