Po kelių savaičių prasidedančiai Seimo rudens sesijai Vyriausybė pasirengusi atiduoti svarstyti beveik 200 skirtingų įstatymų projektų (be lydinčiųjų įstatymų), prezidentė – daugiau kaip 20, Seimo nariai – dar mažiausiai kelis šimtus įstatymų. Įprastai per vieną sesiją Seimui svarstyti pateikiama ne mažiau kaip 700 teisės aktų, galima tikėtis, kad prieš rinkimus bus suskubta balsuoti dėl dar daugiau jų.
Susiorientuoti tokioje gausybėje teisės aktų projektų, suvokti, kodėl jie teikiami, kam tai padės ar pakenks ir kiek kainuos, nelabai įmanoma. O juk rudenį bus svarstomi ir itin svarbūs projektai, paliesiantys kiekvieną žmogų, – naujas Darbo kodeksas (DK), kitų metų valstybės biudžetas, mokesčių įstatymų pakeitimai.
Bene pirmas Seimo rudens sesijos darbotvarkėje naujo balsavimo laukia pavasario sesijoje priimtas, o vėliau prezidentės vetuotas naujas DK ir jį lydintieji įstatymai. Kol galioja nelanksčios, brangiai kainuojančios darbo įstatymų nuostatos, tol neverta tikėtis geresnių verslo sąlygų, naujų investuotojų, naujų darbo vietų ar didesnių atlyginimų. Jei Seimas nepritartų prezidentės veto ir pagaliau palaimintų ilgai lauktą kodeksą – tai būtų žingsnis į priekį.
Deja, ilgas DK svarstymas Seime ir prezidentės uždegta raudona šviesa signalizuoja, kad iki Seimo rinkimų naujo DK galime ir nesulaukti. Stebint visą DK rengimo ir svarstymo procesą, akivaizdu, kad Lietuvos modernėjimas vis nukeliamas neribotam laikui. Nebegalima toliau žaisti populistinių žaidimų. Ir nors Seimo priimtą DK variantą galima kritikuoti, tačiau jis vis tiek būtų geresnis už sovietmetį menantį dabartinį, kuris atbaido investuotojus ir yra stabdys kurti naujas darbo vietas.
Pagreitį investicijoms ir naujoms darbo vietoms atsirasti suteiktų ir kitas seniai laukiamas sprendimas – reinvestuojamo pelno neapmokestinimas. Tai reikštų, kad pelno dalis, kurią įmonė investuoja toliau, nebūtų apmokestinama. Dalis Seimo narių ir Ūkio ministerija palaiko šį sprendimą, nes įmonėms atsivertų daugiau galimybių didesnę uždirbto pelno dalį skirti veiklos plėtrai – investicijoms, naujoms darbo vietoms ir pan. Faktas, kad toks sprendimas į Lietuvą pritrauktų naujų investicijų ir padidintų mūsų valstybės konkurencingumą bei patrauklumą kitų šalių kontekste.
Oponentų argumentas, kad neapmokestinus reinvestuojamo pelno biudžetas neteks apie 60 mln. eurų – ne priežastis atmesti tokį siūlymą. Juolab kad kasmet iš viso mokesčių surenkama vis daugiau, o pajamos būtent iš šio mokesčio sudaro nedidelę valstybės biudžeto dalį. Pavyzdžiui, Estijoje, kurioje reinvestuojamas pelnas neapmokestinamas, pelno mokesčio pajamos atkurtos po poros metų, nes buvo pritraukta naujų investuotojų. Tai reiškia, kad poveikis biudžetui – trumpalaikis, o žinutė, siunčiama potencialiems investuotojams, – galinga.
Didesnių atlyginimų ir darbo vietų sąskaita negalima toliau finansuoti, pavyzdžiui, milžiniško valdžios aparato. Lankstesnio DK ir mažesnių mokesčių nauda yra akivaizdi, bet ne tiems, kurie nenori to girdėti. Be šių sprendimų naivu tikėtis spartaus atlyginimų didėjimo ir daugiau naujų darbo vietų. O partijų programose įrašyti tikslai – „sukursime x naujų darbo vietų“, „padidinsime vidutinį atlyginimą iki x eurų“ – ir toliau liks tik popieriuje. Algas didina ne politikai, jie tegali sudaryti tam palankias sąlygas.
Kitas svarbus Seimo rudens sesijos darbas – 2017 metų biudžeto priėmimas. Nors jį rengs dar ta pati Vyriausybė, tačiau priims jau naujas Seimas. Besikeičiant valdžioms labai svarbu išlaikyti tęstinumą ir įgyvendinti jau priimtus pažadus subalansuoti biudžetą, mažinti skolinimąsi, nedidinti mokesčių ir t. t. Atrodytų, viskas skamba gražiai, tačiau žinant ankstesnių metų patirtį sunku patikėti, kad taip ir bus. Nedeficitinis biudžetas ir gyvenimas neprasiskolinus vis žadamas po poros metų, be to, dar nebuvo tokių metų, kad mokesčiai nedidėtų.
Apie atsakingesnį valstybės finansų valdymą vertėtų susimąstyti ir dėl to, kad kasmet mažės Europos Sąjungos parama, vadinasi, nebegalėsime tikėtis didesnės finansinės kitų pagalbos. Taip pat nebegalime kliautis didesniu skolinimusi, jei nenorime tapti dar labiau prasiskolinusia valstybe ir dar didesniais mokesčiais apkrauti savo vaikų ir anūkų. Jau dabar valstybės skola siekia beveik 16 mlrd. eurų, įskaitant valstybės biudžeto, savivaldybių, „Sodros“ ir kitų nebiudžetinių fondų skolą. Be to, kiekvienas mokesčių mokėtojas už skolas šiemet sumokės daugiau kaip 200 eurų palūkanų.
Tad paskutiniai šio Seimo sprendimai – galimybė rinkėjams įvertinti, ar jie teisingai pasirinko, už ką balsuos per rinkimus. Tačiau svarbu nepakliūti ant neįgyvendinamų pažadų kabliuko, o politiko nepamiršti paklausti, kiek tai kainuos ir kas už tai sumokės. Taip pat pasitikrinti, ar politikas kalba ir balsuoja vienodai. Ar, žadėdamas didėsiančius atlyginimus, jis siūlo padėti tai įgyvendinti galėsiančius sprendimus. O galbūt priešingai – kandidatas į Seimo narius yra pasirengęs lengvabūdiškai švaistyti sunkiai uždirbtus mokesčių mokėtojų pinigus.
