Vytautas Žukauskas, Lietuvos laisvosios rinkos instituto vyresnysis ekspertas
Šią savaitę premjeras Algirdas Butkevičius pastebėjo, jog šešėlinės ekonomikos mastai Lietuvoje yra katastrofiški ir kad kovai su šešėliu bus pritaikytos „įvairiapusiškai žiaurios priemonės“. Premjerą galima būtų laikyti labai savikritišku, mat šešėlinė ekonomika dažnai yra valdžios priimamų sprendimų atspindys. Jei jie blogi – ir griežčiausia kontrolė gali nepadėti.
Rinkos ekonomikoje žmonių poreikių patenkinimas, kuriamos prekės ir paslaugos kyla iš laisvų tarpusavio susitarimų gaminti, vartoti, pirkti ir parduoti. Jei įstatymu šiems susitarimams sukuriami barjerai, neišvengiamai atsiranda ekonominė nauda tuos barjerus apeinant. Kitais žodžiais, kur neleidžiama susikurti laisviems rinkoms santykiams, ten susikuria šešėliniai.
Šešėlis visuomet yra šalutinė mokesčio ar reguliavimo pasekmė. Jei sprendžiame kontrabandos, nelegalios prekybos, nelegalaus darbo, „vokelių“, pajamų neapskaitymo ar dar kokio nors kito šešėlio problemą, pirmiausia sprendžiame ne žmonių moralės trūkumo, ne blogos kontrolės ir mažų baudų, ne menkų žmonių pajamų ar prastos ekonominės padėties bėdas. Pirmiausia sprendžiame įgyvendinamų taisyklių šalutinio (ir dažnai iš anksto nenumatomo) poveikio problemą.
Nagrinėjant kiekvieną šešėlinės ekonomikos segmentą galime nesunkiai įvardinti teisės aktu įtvirtintą suvaržymą, dėl kurio šis šešėlis atsiranda. Priklausomai nuo požiūrio į šešėlį, darbo grupių, ieškančių kovos su šešėliu būdų, darbas yra labai lengvas arba labai sunkus. Jei ryžtamasi spręsti tikrąsias šešėlio atsiradimo priežastis, sprendimai akivaizdūs – reikia kiekvienai šešėlio apraiškai priskirti teisės aktu įtvirtintą ekonominės veiklos suvaržymą, dėl kurio atsiranda šis šešėlis. Tuomet belieka jį mažinti ar naikinti. O jei norima spręsti šešėlio problemą šių suvaržymų neliečiant, tai – sunkiai įveikiamas uždavinys, kurio iki galo įgyvendinti – neįmanoma.
Sakysite, kad tam tikras reguliavimo ar mokesčių lygis yra neišvengiamas? Gal ir taip, tačiau tuomet nereikia stebėtis, kad siekiant viešojo sektoriaus tikslų (pvz., saugumo, viešųjų paslaugų, perskirstymo ar kt.) ir priimant vis daugiau ekonominę veiklą suvaržančių sprendimų šešėlio bus daugiau. Šį ryšį galima ignoruoti priimant ekonominės politikos sprendimus (taip dažnai ir daroma), tačiau nuo to nepabėgsi, realybė sugrąžins.
Reguliavimo ir mokesčių mentalitetas sprendžiant ekonomines problemas neišvengiamai išvirsta ir į griežtos kontrolės ir didelių bausmių mentalitetą tuomet, kai reguliavimas ir keliami mokesčiai neduoda laukiamų rezultatų, arba situaciją tik dar labiau pablogina. Todėl nekeista, kad dažnoje diskusijoje apie šešėlinę ekonomiką daugiausia laiko skiriama ne reguliavimo, sukeliančio šešėlį, pagrįstumo vertinimui, o kontrolės priemonėms ir jų griežtinimui.
Pavyzdžiui, siekiant spręsti mažo darbo užmokesčio problemą Vyriausybė nuo sausio 1 d. padidino MMA iki 1000 Lt. Šis sprendimas nėra niekas kitas, kaip tik naujo reguliavimo sugriežtinimas. Anksčiau buvo draudžiami susitarimai dėl darbo, kuomet sutartas atlygis ant popieriaus buvo mažesnis nei 850 Lt, dabar šio draudimo kartelė pakelta iki 1000 Lt. Kaip manote, kokiai temai bus skiriama daugiau dėmesio kitoje diskusijoje apie darbo rinkos šešėlį Lietuvoje – ar neigiamam MMA poveikiui darbo rinkai ir jo įtaką šešėliui, ar kaip geriau sugaudyti ir griežčiau nubausti nepaklūstančius valdžios atlyginimų didinimo politikai?
Tai, kad tik griežta kontrolė neduoda norimų rezultatų, iliustruoja kad ir 2007 m. Europos Komisijos daryta ES šalių gyventojų apklausa apie darbo rinkos šešėlį. Pirmiausia buvo klausiama, ar respondentas per pastaruosius 12 mėn. yra gavęs bent dalį atlyginimo „vokelyje“. Antra – kaip jis vertina, ar didelė yra rizika būti pagautam kontroliuojančių institucijų. Lietuvoje gavę „vokelius“ prisipažino 11 proc. apklaustųjų, pagal „vokelių“ paplitimą patekome į ketvirtą vietą po Rumunijos, Latvijos ir Bulgarijos (ES vidurkis – 5 proc.). Pagal apklausos dalyvių dalį, kurie riziką būti pagautais vertina kaip didelę, patekome net į antrą vietą. Lietuvoje net 49 proc. apklaustųjų teigė, jog tokia rizika yra didelė (ES vidurkis – 33 proc.). Taigi, nors žmonės Lietuvoje aukštai vertina riziką būti pagautais, vis tiek ryžtasi dalyvauti šešėlyje. Tai parodo, kad kontrolė nėra vienintelis, o gal net ir ne svarbiausias, veiksnys mažinant žmonių dalyvavimą šešėlinėje ekonomikoje.
Šešėlio neatsikratysime, kol poveikio šešėliui vertinimas nebus kiekvieno valdžios priimamo sprendimo sudedamoji dalis. Tol, kol viena darbo grupė „spręs“ ekonomikos problemas kurdama geresnį (t.y. papildomą) reguliavimą ar ieškodama didesnių mokestinių pajamų, o kita darbo grupė „spręs“ šešėlinės ekonomikos uždavinį – tol šešėlinės ekonomikos lygis bus „katastrofiškas“ premjerui, ir galbūt visiškai suprantamas ir pateisinamas gyventojams.
