Tyrimo „Lietuvos socialinės politikos kokybės, struktūros ir dinamikos įvertinimas” tikslas buvo išanalizuoti ir įvertinti vykdomą socialinės apsaugos politiką, pateikti gaires tolimesnei jos plėtrai. Vertinant socialinę politiką, neišvengiamai teko nagrinėti jai keliamus bendruosius tikslus bei atskirų priemonių tinkamumą šiems tikslams pasiekti.
Paaiškėjo, kad nėra aiškiai suformuluotų dabartinės socialinės politikos tikslų. Vyriausybės programoje vardijamos atskiros priemonės arba neapibrėžtai žadama „tobulinti socialinio draudimo sistemą”, „plėtoti socialines paslaugas”, „vykdyti vaikų teisų apsaugą” ir panašiai. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos parengtame „Socialiniame pranešime 1997” yra pateikiamas Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos tikslas – „darbo rinkos politikos koordinavimas, sudarymas žmonėms sąlygų saugiam darbui ir tinkamam darbo užmokesčiui gauti bei įvairiapusis rūpinimasis žmogumi, kai jis pats negali savimi pasirūpinti, nes netenka gyvenimui reikalingų pajamų ar sveikatos”. Sąlyginai jį galima laikyti visos šios ministerijos vykdomos socialinės politikos tikslu.
Kaip matome, tikslas yra labai platus, paternalistinis, visiškai neapibrėžiantis valstybės vaidmens socialinėje politikoje. Taip formuluodama savo politikos tikslus, valdžia teikia gyventojams vilčių, kad, kas beatsitiktų, jais visuomet bus pasirūpinta. Tuo tarpu iš tiesų valstybė nėra pajėgi tokio aprūpinimo suteikti. Kita vertus, tokie lūkesčiai vargiai ar gali būti patenkinti bet kurioje valstybėje, todėl socialinės politikos vartotojų laukia neišvengiamas nusivylimas. Tai liudija ir sociologinės apklausos, kuri buvo viena iš tyrimo dalių, rezultatai. Valstybei būtų pats laikas aiškiai apibrėžti savo uždavinius, pasakyti, ką ji gali padaryti gyventojų labui, o ko net nesiruošia daryti.
Kai nėra aiškių tikslų, tai ir socialinė pagalba teikiama nekryptingai: dėmesys ir lėšos išbarstomos daugeliui sričių, o tinkamo rezultato nei vienoje nepasiekiama. Jei pagrindiniu socialinės apsaugos tikslu būtų laikomas skurdo mažinimas, tai socialinė pagalba būtų teikiama tik tiems, kam iš tiesų jos reikia, o ne gyventojų kategorijoms, tradiciškai priskiriamoms prie socialiai remtinų. Kartais socialinė politika vykdo jai nevisai būdingas funkcijas – atlygina už praeities skriaudas ar apdovanoja už nuopelnus (papildomos pensijos), skatina gimstamumą (šeimos pašalpos), padeda surinkti mokesčius (darbo politika) ir panašiai. Būtina apsispręsti dėl socialinės pagalbos teikimo principų ir labiau ją koncentruoti. Tai leistų geriau naudoti išteklius ir greičiau pasiekti rezultatų.
Šiuo metu vykdoma socialinė politika orientuota daugiau į pasekmių neutralizavimą, o ne į pagrindinį bet kokios valstybės socialinį tikslą – materialinę žmonių gerovę. Valstybė pirmiausia turėtų rūpintis tuo, kad žmonėms būtų užtikrintos sąlygos pasirūpinti savimi patiems, kad jiems neprireiktų valstybės pagalbos. O tam efektyviausia priemonė yra panaikinti kliūtis dirbti ir užsiimti ekonomine veikla. Taip susiaurinus socialinės pagalbos tikslus, ji turėtų būti koncentruojama ties tais, kurie nebeturi jokių kitų priemonių patys savimi pasirūpinti.
Nemaža dalis dabartinių socialinių priemonių turi tiek socialinės šalpos, tiek draudimo elementų. Jau pati socialinio draudimo pensijos formulė numato, kad bus jungiamas ir minimalaus aprūpinimo (bazinė pensija), ir papildomų pajamų pagal darbo užmokestį (papildoma pensijos dalis) suteikimo tikslas. Našlių pensijos taip pat atlieka ne tiek draudimo, kiek šalpos funkciją. Nors sąlygos gauti bedarbio pašalpą nustatomos pagal draudimo stažą, jos dydis nuo darbo užmokesčio nepriklauso, todėl ji tarsi nebėra draudiminė išmoka. Tokia principų painiava nepadeda pasiekti tikslų, nes jie tampa prieštaringi. Norint racionalizuoti ir efektyvinti socialinės apsaugos sistemą, socialinio draudimo ir šalpos dalis būtina visiškai atskirti ir nuosekliai laikytis kiekvienos jų principų.
Socialinio draudimo išmokas padarius grynai draudiminėmis, atsirastų sąlygos jas privatizuoti, t.y. perduoti privačioms draudimo įmonėms ir taikyti savanorišką draudimą. Ypač tai pasakytina apie ligos draudimą. Jis turėtų tapti darbuotojo ir darbdavio derybų objektu: darbdavys mokėtų ligos pašalpas iš savo lėšų, pirktų draudimo polisą, ar tiesiog mokėtų didesnę algą. Motinystės (tėvystės) draudimas taip pat galėtų tapti savanorišku ir būti teikiamas privačių draudimo įmonių. Kadangi Lietuvos draudimo rinka dar nėra sustiprėjusi o žmonės kol kas nelinkę imtis savarankiškos atsakomybės tokie pokyčiai, be abejo, turėtų būti laipsniški.
Privatizavus socialinės apsaugos draudimines dalis, valstybei liktų tik socialinė šalpa, kuri būtų teikiama atsižvelgiant į gavėjo turtą ir pajamas. Žinoma, šios išlaidos palyginti su dabartinėmis labai išaugtų, tačiau jas atsvertų sumažęs socialinio draudimo išmokų poreikis.
Turėtų būti pertvarkyta ir pati socialinė šalpa. Ją reikėtų skirti tik pagal formalius turto ir pajamų kriterijus, neskirstant potencialių gavėjų į kategorijas: bedarbis, pensininkas, daugiavaikė šeima, individualios įmonės savininkas ir panašiai. Išimtys gali būti daromos tik invalidams, nustatant jiems didesnį pajamų minimumą, nes jų pragyvenimo išlaidos yra objektyviai didesnės. Kaip rodo praktika, potencialių socialinės paramos gavėjų neįmanoma kategorizuoti, nes visuomet atsiranda nenumatytų atvejų, kuriais šalpa turėtų būti teikiama. Kategorijų sąrašą tenka nuolat tikslinti arba leisti socialiniams darbuotojams šalpą skirti ar neskirti savo nuožiūra, o tai suteikia niekuo nepagrįsto subjektyvumo.
Minimalių remiamų pajamų dydis turėtų būti kur kas didesnis nei dabar. Jų turi užtekti ir pragyventi, ir susimokėti minimalias būsto išlaidas. Tačiau faktinių šeimos pajamų kompensavimo lygis turėtų būti mažesnis (50-70 procentų vietoje 90), kad pašalpos gavėjams išliktų paskatos ieškoti darbo ir užsidirbti.
Visas socialinės paramos išmokas (šildymo kompensacijas, transporto lengvatas, šalpą vaikams) reikėtų sujungti į vieną socialinę pašalpą ir teikti tik pajamų ir turto testavimo principais. Dabar jos teikiamos iš esmės toms pačioms gyventojų grupėms pagal skirtingus kriterijus, todėl dažnai bendras socialinių išmokų dydis tampa kur kas didesnis nei asmuo galėtų uždirbti. Tokia sistema yra ne tik pernelyg brangi, bet ir skatina norą būti priskirtam kuriai nors socialiai remtinų asmenų kategorijai ir gyventi iš pašalpų.
Dabartinių kategorinių pašalpų kaip neefektyvių reikėtų atsisakyti iš viso. Skiriamos visiems tam tikros grupės (sakysim, šeimoms su vaikais) gavėjams, pašalpos yra per mažos, kad iš tiesų galėtų išspręsti paramos reikalingų šeimų problemas. Tokios pašalpos teikiamos ir tiems, kuriems jų visiškai nereikia. Taip dalis lėšų tiesiog iššvaistoma. Atsisakius kategorinių pašalpų ir joms skirtą biudžetą prijungus prie socialinės šalpos, lėšos būtų panaudojamos kur kas racionaliau. Vienintelės kategorinės pašalpos, kurios galėtų būti mokamos ir toliau, yra pašalpos našlaičiams, kai jie nebegauna valstybės ar kito išlaikymo.
Atlikus tyrimą, galima padaryti išvadą, kad socialinę politiką būtina reformuoti. Visų pirma, reikia nusistatyti tikslus, kurių siekiama, ir nuspręsti, kurios priemonės leistų efektyviausiai juos pasiekti. Žinoma, socialinė sritis yra labai jautri reformoms, todėl jas siūlome daryti laipsniškai, tačiau nenukrypstant nuo užsibrėžto kurso.
