Lietuvos laisvosios rinkos institutas išanalizavo Vertybinių popierių komisijos pateiktus įstatymo projektus dėl Lietuvos Respublikos pensijų kaupimo įstatymo projekto Nr. 1680-01 ir jį lydinčių Lietuvos Respublikos pensijų sistemos reformos įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo projekto Nr. 1682-01 bei Lietuvos Respublikos kolektyvinio investavimo subjektų įstatymo pakeitimo įstatymo projekto Nr. 1684-01 ir pateikia savo pastabas.
Dėl gyvenimo ciklo fondų
Pensijų kaupimo įstatymo projekte numatytas reikalavimas valdymo įmonėms įvesti gyvenimo ciklo fondus, kurių investavimo strategija kistų investavimo rizikos mažėjimo linkme, mažėjant laikui, likusiam iki fonde pensijų lėšas kaupiančių dalyvių išėjimo į senatvės pensiją. Įstatymo projekto 27 str. 1 dalyje numatyta prievolė valdymo įmonėms turėti tiek gyvenimo ciklo fondų, kad visų amžių dalyviams būtų užtikrinta galimybė kaupti pensijų įmokas konkrečiam dalyviui tinkamiausiame fonde. Būtinybė įvesti gyvenimo ciklo fondus remiasi prielaida, kad dauguma pensijų fondų dalyvių neišmano finansų, ribotai atlieka santaupų perbalansavimą, netinkamai paskirsto investicijų riziką.
Gyvenimo ciklo fondų įvedimas būtų ydingas dėl to, kad būtų apribota pensijas kaupiančių žmonių laisvė prisiimti jiems priimtiniausią rizikos lygį. Kaip teigiama įstatymo projekto aiškinamajame rašte, šiuo metu dalyvių pasiskirstymas pagal jų amžių nėra optimalus, nes dalis jaunų žmonių pensijas kaupia konservatyviuose fonduose, o vyresnių – rizikinguose fonduose. Rašoma, kad žmonės yra neracionalūs, nes investuoja ne ten, kur „derėtų“ investuoti pagal jų amžių. Toks dalyvių pasiskirstymas, koks jis yra dabar parodo, kad žmogaus polinkis rizikuoti nepriklauso nuo žmogaus amžiaus. Įvedus gyvenimo ciklo fondus ir esant ekonomikos nuosmukiui, nukentėtų jauni, bet rizikuoti nelinkę žmonės, kurių pensijos privaloma tvarka būtų kaupiamos didesnės rizikos gyvenimo ciklo fonduose; tuo tarpu savanoriškai pasirinkus investavimą rizikinguose fonduose, asmuo prisiima tokio pasirinkimo pasekmes (kritusią sukauptų lėšų vertę). Nors gyvenimo ciklo fondai pristatomi kaip saugiklis nuo neracionalių žmogaus sprendimų ir sukuriamas įvaizdis, jog žmogus bus apsaugotas nuo įvairių rizikų, šie fondai vis tiek neapsaugos žmogaus sukauptų lėšų vertės nuo ekonomikos nuosmukių.
Kiekvienam valdytojui tektų steigti po 7-8 papildomus fondus, todėl išaugtų valdymo kaina ir daliai (ypač mažesnių) pensijų valdytojų tektų nutraukti veiklą. Be to, mažiems fondams būtų sunkiau ir brangiau sukurti difersifikuotą pensijų fondo modelį. To pasekmė būtų koncentruota rinka su keliais dideliais žaidėjais bei itin dideli įėjimo į rinką kaštai naujiems žaidėjams.
Kaip teigiama Vertybinių popierių komisijos atliktoje analizėje „Gyvenimo ciklo fondų analizė ir pritaikomumas Lietuvoje veikiančiai sistemai“, skirtingi gyvenimo ciklo fondų valdytojai investuoja į turto klases skirtingomis proporcijomis; todėl „reguliavimu reikėtų siekti, kad rizikos ir atitinkami turto klasių (ir rizika) pasiskirstymai toje pačioje LCF grupėje būtų panašūs arba beveik identiški“. Taigi, nors aiškinamajame rašte ir teigiama, kad „GCF sistema užtikrins maksimalų II pakopos pensijų fondo dalyvio amžiaus bei pensijų fondo rizikos ir grąžos suderinimą“, šis suderinimas bus pasiektas valstybinio reguliavimo dėka. Be to, reguliavimu būtų siekiama suvaržyti fondų valdytojų „varžymąsi“ dėl geresnės grąžos. Manome, kad fondų reguliavimai nustatant riziką ir tikėtiną grąžą (per reikalavimus didinti obligacijų dalį, artėjant išėjimui į pensiją) apribotų konkurenciją tarp fondų valdytojų, o būsimų pensininkų sukauptų lėšų vertė potencialiai būtų mažesnė.
Vertybinių popierių komisija tinkamai identifikuoja per didelio reguliavimo grėsmę: griežti reguliavimai atimtų veiksmų laisvę iš fondų valdytojų. Turint omenyje, kad konkrečius reguliavimo įrankius ir priemones nustatys įstatymų leidėjai, gyvenimo ciklo fondų reguliavimas dėl Seimo narių polinkio griežtai reguliuoti galės tapti daug griežtesniu, nei šiuo metu numato Vertybinių popierių komisija.
Nepaisant to, kad pensiją kaupiantis žmogus turi teisę pereiti į kitą tos pačios valdymo įmonės valdomą pensijų fondą nei dalyviui tinkamiausias, siūlymas įvesti gyvenimo ciklo fondus tiktai mažins žmonių domėjimąsi ir finansų rinkų žinojimą. Nuostata, kad gyvenimo ciklo fondai tinkamai paskirstys riziką, o žmogui nėra jokios būtinybės domėtis savo kaupiamu turtu, neskatins žmonių domėtis investavimu.
Dėl atskaitymų iš pensijų turto sumažinimo ir atskaitymų nuo pensijų įmokų uždraudimo
Šiuo metu atskaitymai iš pensijų turto per metus gali sudaryti ne daugiau kaip 1 procentą nuo dalyvio pensijų sąskaitoje apskaičiuotų lėšų vidutinės metinės vertės ir ne daugiau kaip 10 procentų dalyvio vardu įmokėtų įmokų. Pensijų kaupimo įstatymo projekto 50 straipsniu siūloma uždrausti pensijų kaupimo bendrovėms taikyti pradinį atskaitymą nuo dalyvio įmokėtų pensijų įmokų bei trumpuoju laikotarpiu padidinti, bet palaipsniui mažinti maksimalų kasmetinio atskaitymo dydį nuo 1,4 proc. lėšų vidutinės metinės pensijų fondo vertės iki 0,8 proc. Konservatyvaus investavimo pensijų fondams metinį atskaitymą norima sumažinti dvigubai, t.y. iki 0,5 proc.
Pabrėžtina, kad imtis pensijų fondų veiklos, rinkos dalyviai nusprendė, žinodami tos veiklos sąlygas, tad reikšmingų sąlygų keitimas pažeidžia veiklos sąlygas dėl veiklos tęstinumo. Nustatytų kasmetinių atskaitymų sumažinimas skaudžiausiai atsilieptų mažesnėms pensijų kaupimo bendrovėms (dėl pastovių sąnaudų), priverstų pensijų fondų rinką koncentruotis, mažintų konkurenciją tarp pensijų kaupimo bendrovių.
Uždrausti taikyti pradinį atskaitymą bei sumažinti maksimalų kasmetinio atskaitymo dydį būtų netikslinga, nes didelė dalis pensijų kaupimo bendrovių sąnaudų yra pastoviosios sąnaudos, jos nekinta dėl į pensijų fondus investuotų lėšų kiekio, yra fiksuotos. Tai nulemia, jog mažėjant bendrovės valdomų lėšų kiekiui vis didesnė dalis pastoviųjų sąnaudų tenka vienam litui valdomų lėšų. Dėl šios priežasties mažinant atskaitymus ir taip mažinant bendrovių pajamas, kurios padengia pastoviąsias sąnaudas, pensijų fondų valdymo veikla pelninga išlikti gali tik vienoms pensijų kaupimo bendrovėms perimant kitas. Todėl bendrovių taikomų atskaitymų mažinimas priverstų pensijų fondų rinką koncentruotis, tai mažintų konkurenciją tarp pensijų kaupimo bendrovių.
Įstatymo projektas nevertina pagrindinio pensijų kaupimo bendrovių taikomų atskaitymų dydžius lemiančio veiksnio: bendrovių tarpusavio konkurencijos. Šiuo metu vidutinis bendrovių taikomas atskaitymo dydis nuo įmokų yra 2,5 proc. (įstatymu leidžiama 10 proc.), vidutinis metinis atskaitymo dydis nuo dalyvio turto yra 0,92 proc. (įstatymu leidžiama 1 proc.) Pasaulio banko teigimu, Lietuvoje taikomi panašūs atskaitymo dydžiai kaip ir kitose centrinės ir rytų Europos šalyse. Sumažinus maksimalius atskaitymus žemiau dabar taikomų atskaitymų lygio fondų veikla taps nuostolinga.
Įstatymo projekto aiškinamajame rašte teigiama, jog šie pasiūlymai parengti atsižvelgiant į Pasaulio banko ekspertų bei Vertybinių popierių komsijos išvadas, „kuriose buvo nustatyta būtinybė didinti pensijų kaupimo sistemos veiklos efektyvumą, visų pirma keičian atskaitymų iš pensijų turto teisinį reglamentavimą“. Taigi teigiama, kad šiuo metu taikomi du skirtingi atskaitymai neskatina efektyvumo, o turto valdymo mokestis kaip vienintelis leidžiamas atskaitymas skatins pensijų kaupimo bendroves veikti efektyviau. Tačiau turto valdymo efektyvumo neatspindi vidutinė metinė fondo vertė (nuo kurios mokamas turto valdymo mokestis), kadangi ji priklauso ir nuo bendros padėties finansų rinkose, kuriai nedaro įtakos efektyvus ar neefektyvus turto valdymas. Dėl šios priežasties pradinio mokesčio nuo įmokėtų lėšų panaikinimas neužtikrina efektyvaus fondų valdymo tikslo. Taip pat, vargu, ar galima tikėtis profesionalesnės fondų veiklos žymiai sumažinant jų pajamas. Atvirkščiai, sumažintos pensijų kaupimo bendrovių pajamos ir mažėjanti konkurencija lemtų prastėjantį privačių pensijų fondų paslaugų lygį.
Siekis mažinti atskaitymus iš pensijų turto, kaupiamo konservatyvaus investavimo pensijų fonduose grindžiamas argumentu, kad konservatyvių pensijų fondų valdymo kaštai mažesni už rizikingesnių strategijų portfelių valdymą. Atskaitymų dydis yra tolygus perkamos paslaugos kainai, o kaina nėra lygi kaštams (šiuo atveju – valdymo kaštams). Esant konkurencijai, kainos artėja link kaštų, tačiau kainų reguliavimas (tiek taikant maksimalius atskaitymų dydžius, tiek mažinant šiuos dydžius) konkurenciją mažina.
Lietuvoje pasirinktas ypač nuosaikus pensijų reformos variantas, kuomet į pensijų fondus nukreipiama nedidelė dirbančiųjų socialinio draudimo mokesčio dalis. Nuo 2009 m. sausio 1 d. pervedimas į privačius pensijų fondus buvo sumažintas iki 3 proc., nuo liepos 1 d. jis sumažintas dar kartą iki 2 proc. Šie sprendimai sumenkino pasitikėjimą pensijų reforma ir pablogino pensijų kaupimo bendrovių padėtį, pasunkino pastovių sąnaudų naštą, kuri paskirstoma mažesniam kiekiui valdomų lėšų, privertė bendroves patirti nuostolius dėl planų neatitinkančių biudžetų ir pinigų srautų, darytų investicijų. Sprendimo taip pat mažinti maksimalių atskaitymų dydžius našta pensijų fondų kaupimo bendrovėms taptų nepakeliama.
Dėl neatlygintino pensijų kaupimo bendrovės keitimo vieną kartą per metus
Pensijų kaupimo įstatymo projekto 74 str. 6 dalyje dalyviui suteikiama teisė kartą per kalendorinius metus pereiti į kitos valdymo įmonės valdomą pensijų fondą nedarant jokių atskaitymų iš pensijų turto. Projekto aiškinamajame rašte šis siūlymas nėra pagrįstas jokiais argumentais, tiesiog teigiama, kad pensijų fondų dalyviams „bus suteikta galimybė“ kartą per metus neatlygintinai keisti pensijų fondą.
Suteikti teisę kartą per metus pereiti į kitos valdymo įmonės valdomą pensijų fondą nedarant jokių atskaitymų iš pensijų turto būtų netikslinga, nes valdymo įmonės keitimas yra susijęs su papildomomis sąnaudomis, kurias patiria pensijų fondų kaupimo bendrovė, todėl bendrovei turi būti suteikta galimybė imti mokestį už valdymo įmonės keitimą. Konkuruojanti pensijų fondo kaupimo bendrovė gali numatyti neimti tokio mokesčio taip pritraukdama daugiau lėšų, tačiau šis pasirinkimas turi būti savanoriškas. Pensijų kaupimo bendrovės pakeitimo apmokestinimas neriboja konkurencijos, kadangi šis mokestis yra žinomas dar prieš pasirenkant pensijų kaupimo bendrovę, o šio mokesčio dydis yra bendrovių laisvai nustatomas konkuruojant tarpusavyje ir siūlant geresnes sąlygas kaupti pensiją. Perėjimo į kitą pensijų kaupimo bendrovę mokestį galima palyginti su praktika taikoma kitose sutartyse, pvz. indėlių, paskolų. Šių sutarčių keitimams ir nutraukimams kliento iniciatyva yra taikomi mokesčiai, kurių dydis yra sutartinis. Nėra priežasčių, kodėl pensijų kaupimo sutartims turėtų būti taikoma kitokia praktika.
Dėl griežtesnio pensijų kaupimo bendrovių reguliavimo, stiprinant ir detalizuojant pensijų fondų valdytojams taikomus pensijų fondų rizikos valdymo reikalavimus
Pensijų kaupimo įstatymo projekte numatyta įtvirtinti pensijų fondų valdytojui pareigą pasitvirtinti pensijų fondų rizikos valdymo politikas, suformuoti tinkamą ir efektyviai veikiančią rizikos valdymo funkciją ir įpareigoti pensijų fondų valdytojus užtikrinti tinkamą rizikos valdymo funkcijos vykdymo konktrolę. Išorės audito metu, būtų įvertinama pensijų fondo valdytojo vidaus kontrolės, rizikos valdymo sistemų ir priemonių kokybė. Projekte taip pat numatyta nuo 20 iki 10 proc. sumažinti leistiną ribą investicijų į vieno emitento finansines priemones, pinigų rinkos priemones ir indėlius; numatyti maksimalią 5 proc. ribą nuo fondo grynųjų aktyvų vertės investicijų į vieną specialųjį kolektyvinio investavimo subjektą ir maksimalią 10 proc. investicijų į vieną suderintąjį kolektyvinio investavimo subjektą ribą.
Papildomos pareigos pensijų kaupimo bendrovėms apsunkintų jų veiklos sąlygas. Įstatymo projekto 7 str. 12 dalyje numatyta, kad įmonės turės turėti tokį rizikos valdymo procesą, kad galėtų bet kuriuo metu stebėti ir skaičiuoti pozicijų riziką ir jos poveikį bendrai kiekvieno jos valdomo pensijų fondo investicinių priemonių portfelio rizikai. Nėra priežasčių, kodėl pensijų kaupimo bendrovės negalėtų turėti tokio rizikos valdymo proceso, rizikų valdymo funkcijos – bendrovės dabar visa tai gali daryti savanoriškai. Tačiau šios prievolės įvedimas padidintų bendrovių kaštus, sąlygotų bendrovių suinteresuotumo vykdyti pensijų kaupimo veiklą mažėjimą, tuo pačiu ir bendrovių skaičiaus mažėjimą. Rinkoje likus kelioms pensijų fondus administruojančioms bendrovėms, mažėtų konkurencija dėl esamų ir naujų dalyvių, mažėtų bendrovių lankstumas. Tokia situacija nebūtų palanki pensijų kaupimo sistemos dalyviams.
Maksimalių investavimo į vieną kolektyvinio investavimo subjekto ribų sumažinimas ir naujų ribų įvedimas tik sumažintų riziką, tačiau jos neeliminuotų. Pensijų fondų valdytojai patys geriausiai gali nustatyti ir diviserfikuoti riziką; prievolių, maksimalių ribų taikymas, griežtas reguliavimas gali sukurti iliuziją, kad rizikos yra eliminuotos, tačiau taip nebus. Pagrindinė mažesnių maksimalių ribų yda yra ta, kad mažos ribos reiškia mažesnę tikimybę turėti didelį pensijų fondų dalyvio turto vertės augimą. Rizikos buvimas dar nereiškia, kad rizika išsipildys; pensijų fondų valdytojai gali geriausiai numatyti tą riziką ir sukurti prielaidas maksimaliam pensijų turto vertės augimui. Siūlomas reguliavimas iškreiptų pensijų kaupimo bendrovių motyvaciją: vietoj orientavimosi į turto vertės augimą, pagrindinė jų motyvacija būtų kuo mažiau rizikuoti. Todėl siūlomi apribojimai atsisuks kitu galu prieš pensijas kaupiančius asmenis, nes dėl griežtų reguliavimų, jų sukauptų pensijų vertė bus mažesnė.
Jeigu norima apsaugoti pensijų fondų dalyvius nuo sukaupto turto vertės kritimo ekonominio nuosmukio metu, svarstytina galimybė leisti investuoti į tokius vertę išlaikančius aktyvus kaip auksas, kiti taurieji metalai, į kuriuos investuoti šiuo metu yra draudžiama.
Dėl Vertybinių popierių komisijos teisių išplėtimo
Pensijų kaupimo įstatymo projekto 84 str. numatytas Vertybinių popierių komisijos teisių išplėtimas: 12 dalyje VPK suteikiama teisė nustatyti valdymo įmonės rizikos valdymo reikalavimus, 13 dalyje – nustatyti valdymo įmonės atlyginimų nustatymo ir skatinimo politikos reikalavimus.
Nors pagrindinis atlyginimų reguliavimo tikslas paprastai būna sumažinti bendrovės sąnaudas, siūlomas finansų sektoriaus darbuotojų atlyginimų reguliavimas būtų netikslingu dėl to, kad toks dirbtinis sąnaudų mažinimas reikštų, kad patiems geriausiems, daugiausia pridėtinės vertės sukuriantiems pensijų kaupimo bendrovės darbuotojams labiau apsimokėtų dirbti kituose sektoriuose, kur atlyginimai nėra reguliuojami ir kur jie uždirbtų jų sukuriamą pridėtinę vertę atspindinčius atlyginimus. Dėl to įmonėse, kur atlyginimas reguliuojamas VPK, dirbtų mažesnės kvalifikacijos asmenys, o tai mažintų pensijų kaupimo bendrovių galimybes geriausiai tenkinti fondų dalyvių poreikius (maksimizuoti sukaupto turto vertę, tinkamai paskirstyti riziką, efektyviai valdyti pensijų turtą).
Teisė nustatyti valdymo įmonės rizikos valdymo reikalavimus sukurtų papildomų apribojimų arba reikalavimų pensijų kaupimo bendrovėms. Vėlgi, vietoje orientavimosi į maksimalią sukaupto turto vertę, pensijų kaupimo bendrovės daugiau dėmesio skirtų rizikai, dėl ko nukentėtų vartotojai – pensijų kaupimo dalyviai.
Dėl depozitoriumo atskyrimo nuo pensijų fondų valdytojo
Pensijų kaupimo įstatymo projekte numatyta įtvirtinti, kad depozitoriumu negali būti įmonių grupei, kuriai priklauso pensijų fondų valdytojas, priklausantis bankas.
Tai, kad depozitoriumas nepriklausys tai pačiai įmonių grupei, kuriai priklauso bankas negali šimtu procentu užtikrinti, jog nebebus potencialaus interesų konflikto. Reikalavimas atskirti depozitoriumą nuo pensijų fondų valdytojo diskriminuotų tuos pensijų fondų valdytojus, kurių depozitoriumas priklauso tai pačiai įmonių grupei; dėl to išaugtų tų pensijų fondų valdytojų kaštai.
Dėl licencijų išdavimo
Pensijų kaupimo įstatymo projekto 5 str. 2 dalyje numatyta, kad „Be kitų Kolektyvinio investavimo subjektų įstatyme nustatytų atsisakymo išduoti licenciją pagrindų, Vertybinių popierių komisija gali atsisakyti išduoti licenciją, jei bendrovės pensijų fondų rizikos valdymo procesas nėra pakankamas ir (ar) efektyvus“, neaiškinant, kokio efektyvumo jis turėtų būti..
Kaip jau minėta, rizikos valdymo procesas neturėtų būti pagrindine valdymo įmonės siekiamybe. Įmonės gali tinkamiau negu reguliuotojas nustatyti optimalią riziką. Šiuo atveju pensijų kaupimo bendrovės vaidmuo nustatant ir valdant riziką yra praktiškai eliminuojamas; reikalavimų nustatytas perkeliamas reguliuotojui (VPK) vykdyti. Jeigu reguliuotojas sulygins visų pensijų kaupimo bendrovių veiklos vykdymą, sumažės bendrovių galimybė konkuruoti tarpusavyje, o tai neigiamai paveiks vartotojų galimybes patenkinti savo poreikius.
Dėl administracinės naštos mažinimo
Pensijų kaupimo įstatymo projekte numatoma atsisakyti pensijų kaupimo bendrovių veiklą apsunkinančių reikalavimų, kaip išankstinio reklaminės medžiagos derinimo su priežiūros institucija, privalomo pensijų fondų valdytojo metų ataskaitos skelbimo laikraštyje ir kt.
Minėti pasiūlymai yra tikslingi, nes jų įgyvendinimas sumažins perteklinį pensijų kaupimo bendrovių reguliavimą, leis pensijų fondų valdytojams koncentruotis ties pagrindinės savo funkcijos įgyvendinimu – maksimizuoti pensijų kaupimo dalyvių turtą.
Išvados
Siūlome neįvesti gyvenimo ciklo fondų, nes jie neleistų žmonėms pasirinkti jiems tinkamą pensijų kaupimo riziką, kuri nepriklauso nuo žmogaus amžiaus. Gyvenimo ciklo fondai neskatintų žmonių domėtis finansų rinkomis, neprisidėtų prie investavimo kultūros formavimo. Atskaitymų iš pensijų turto sumažinimas bei atskaitymų nuo pensijų įmokų panaikinimas mažintų konkurenciją tarp pensijų kaupimo bendrovių, lemtų prastėjantį privačių pensijų fondų paslaugų lygį. Griežtesnis pensijų kaupimo bendrovių reguliavimas padidintų bendrovių kaštus, sąlygotų bendrovių suinteresuotumo vykdyti pensijų kaupimo veiklą mažėjimą. Prievolė orientuotis į riziką, o ne maksimizuoti sukauptą pensijų turtą turėtų neigiamos įtakos gyventojų pensijų turto vertei. Dėl to raginame nesvarstyti šių siūlymų, o svarstyti tuos siūlymus, kurie mažintų pensijų kaupimo bendrovių reguliavimą bei administracinę naštą.
