Kodėl Anglijoje, „modernios civilizacijos Edene“, net šeštadalis gyventojų yra skurdžiai? Tokį klausimą savo 1835 m. „Memuaruose apie skurdą“ uždavė prancūzų politinis mąstytojas Alexis de Tocqueville. Parašyti šį darbą Tocqueville paskatino keli jo apsilankymai Anglijoje, kur skirtingai nei kitose mažiau turtingose šalyse, gyveno daugiau skurdžių žmonių. Autorius priėjo prie išvados, kad skurdo priežastis – tuo metu vienintelė Europoje sistemiškai paramą teikianti vieša Anglijos sistema.
Poreikis viešai teikti paramą atsirado karaliaus Henriko VIII valdymo metu, kuomet dėl jo skandalingų skyrybų Anglijos bažnyčia atsiskyrė nuo Romos katalikų bažnyčios ir buvo imtasi išformuoti vienuolynus. Tocqueville rašo, kad beveik visos labdaringos organizacijos buvo nustekentos, o jų turtai išgrobstyti, todėl išseko rūpinimosi skurstančiaisiais šaltiniai. Susirūpinusi skurdžių padėtimi, karaliaus Henriko dukra Elžbieta pasiūlė ankstesnį išmaldos davimą ir vienuolyno rūpybą vargstančiais pakeisti metine rinkliava, kurią rinktų vietinė valdžia. Taigi, vieša parama buvo valdžios sukurpta alternatyva išgyvendintai savanoriškai paramai per religines ir kitokias bendruomenes. Tai nebuvo civilizacijos išradimas, atsiradęs kaip geresnis būdas padėti žmonėms, o plačiai pagarsėjusių skyrybų išdava.
Savanoriška žmonių parama yra sena kaip pasaulis, ja žmogus siekia sumažinti jį supančių nelaimių pasekmes. Savanoriškos labdaros atveju davėjas tampa susijęs su gaunančiojo žmogaus lemtimi, o labdarą gavęs asmuo jaučiasi įkvėptas davusiojo geraširdiškumo. Anot Tocqueville, priverstinės paramos atveju tokie duodančio ir gaunančio žmonių moraliniai ryšiai dingsta, jie yra panaikinami – iš vieno yra paimama per prievartą, todėl paramos gavėją jis vertina kaip godų, o gavusysis „nejaučia jokio dėkingumo už pašalpą, kurios niekas negali jam atsakyti ir kuri bet kuriuo atveju negali jo patenkinti“.
Dar vienas viešosios paramos demoralizuojantis aspektas – tokia parama atima paskatas dirbti. Kadangi žmonės dirba arba tam, kad išgyventų, arba kad pagerintų gyvenimo sąlygas, sugebant išgyventi iš paramos ir neturint noro pagerinti gyvenimo kokybę, nebelieka motyvacijos dirbti, taigi ir realizuoti save, ir tarnauti kitiems.
Tocqueville prieš beveik du amžius užrašytos įžvalgos itin aktualios ir šiandienos skaitytojui. Plintant sekuliarizacijai (mažėjant religijos svarbai, besikeičiant vertybėms), daugelyje Vakarų (ir ne tik) valstybių buvo atkartotas Anglijos pavyzdys ir socialinė parama tapo suvalstybinta. Skurdo klausimas dažnai aptariamas iš krizės neišbrendančios Lietuvos politikų ir ekonomistų. Jis neduoda ramybės ir tokiose šalyse kaip Jungtinės Amerikos Valstijos, kur neretai užduodamas klausimas, kaip gali būti, kad tokioje turtingoje šalyje skurdas vis dar egzistuoja?
Kyla klausimas, kodėl išsivysčiusios, turtingos Vakarų valstybės nepasiekė tikslo panaikinti skurdą? Jeigu egzistuotų vieša programa, pagal kurią būtų laistomi parkuose augantys augalai, bet augalai pagelstų, būtų pulta aiškintis priežasčių – ar laistė reikiamoje vietoje, tinkamu kampu, o galbūt kažkas persistengė ir laistė per daug? Taip ir skurdo atveju, sprendimų priėmėjai turėtų įvertinti, ar dabartinė sistema apskritai gali padėti mažinant skurdą, o galbūt pati su skurdu kovojanti sistema jį ir palaiko? Kokia kovos su skurdu alternatyva, kas galėtų ne tariamai, o iš tikrųjų padėti žmonėms, neiškreipiant moralinių ryšių tarp jų ir nenuslopinant jų motyvacijos būti kūrėjais?
Katalikų socialinis mokymas siūlo alternatyvą centralizuotai ir prievartiniu būdu teikiamai paramai. Jau 1891 m. popiežiaus Leono XIII enciklikoje „Rerum Novarum“ suformuluotas subsidiarumo principas įžvelgia problemos ištakas ir nurodo, kad spręsti konkrečias problemas turėtų visų pirma arčiausiai problemos esantys žmonės ir bendruomenės. Tik tuo atveju, kai problemos išspręsti nepavyksta žemesniu ar vidutiniu lygmeniu, galėtų įsikišti valstybė ir problemą spręsti centralizuotai. Aukštesnis lygmuo neturėtų riboti žemesniųjų lygmenų laisvės. Svarbu pabrėžti, kad subsidiarumo principo įgyvendinimas leistų išvengti bereikalingo biurokratizavimo, kurį mes matome šiandien ir kurio plėtrą vos pavyksta sustabdyti.
Viešai skiriama parama užgožia privačią žmonių iniciatyvą paaukoti kitam žmogui, jam padėti. Mes tapome dabartinės sistemos įkaitais ir nebeįsivaizduojame, kaip galėtų veikti savanoriška sistema, kur artimiausi bendruomenės nariai rūpintųsi tais, kas pateko į nelaimę. Reikia pripažinti, kad grįžimas prie natūralesnės būsenos nėra paprastas. Ar būtume pasiruošę sušelpti bedarbį kaimyną, invalidą giminaitį? Labiau esame pratę mąstyti, kad jais pasirūpinti yra valstybės pareiga, tad polinkis būti dosniems ir gailestingiems neatsirastų per trumpą laikotarpį. O juk galima tik įsivaizduoti, kokias ligonines ir mokyklas ir rūpybos įstaigas galėtume turėti sujungę XXI a. turtą su natūralia, anksčiau egzistavusia žmonių atjauta, bendruomeniniais ir religiniais institutais. Tuo tarpu mąstymas, kad kitais pasirūpins valstybė sudaro ypač palankią terpę vartotojiškumui – kitų nematau, neatjaučiu, nesidalinu, o rūpinuos tik savimi, savimi, savimi.
Savanoriškoje sistemoje atjauta ir noras pagelbėti stokojantiems nėra našta, jie praplečia gyvenimo horizontus. Kita vertus, dabartinėje sistemoje mokesčių mokėtojai patiria ne tik finansinę naštą: jiems tenka atsakomybė už tuos žmones, kurie dėl motyvaciją dirbti atimančios paramos sistemos nedirba ir nerealizuoja savęs. Atsakomybę už ne savo noru sugadintą kito žmogaus gyvenimą jaučia ne visi, tačiau dėl to ji nesumažėja. Svarbu ir tai, kad savanoriškai paremdami mes žinome, kam duoti, galime įvertinti žmogaus pastangas siekiant išbristi iš skurdo, tuo tarpu valstybinė parama, skiriama tik pagal nustatytus kriterijus, neretai prašauna pro šalį ir nepadeda tiems, kam pagalbos labiausiai reikia.
Dabartinė paramos sistema yra prasta, bet ir išeiti iš jos – sunku. Tačiau paprasto išėjimo recepto nebuvimas dar nereiškia, kad sugrįžti prie žmogui deramų ir laiko patikrintų atjautos ir solidarumo tradicijų nereikia ir neįmanoma.
