Socialinė politika jau seniai tapo ginklu, naudojamu siekiant užsikariauti kuo daugiau visuomenės palankumo. Juo itin paprasta manipuliuoti populiarumo vardan, ir tai yra nuolat daroma: socialinėmis gėrybėmis viliojama per rinkimus, o atėjus į valdžią socialinis biudžetas robinhudiškai išdalinamas visiems, kam norisi, kam reikia ir kam ne.
Kartą pradėjus dalinti vienai Vyriausybei, kita, nenorinti užsitraukti nemalonės, turi pasirodyti esanti dar „geresnė“, t.y. išdalinti dar daugiau. Ir naujoji Vyriausybė, aišku, siekdama būti „pasitikėjimo“ Vyriausybe, pasižadėjo nenukrypti nuo buvusios Vyriausybės socialinės orientacijos: nauja sena socialinės apsaugos ir darbo ministrė gyventojams iškart pažadėjo dar pilnesnes kišenes. Augs viskas – senatvės pensijos, našlių pensijos, remiamos pajamos, minimalus gyvenimo lygis, pagalba šeimoms. Nekeista, kad tokie „nepopuliarūs“ instrumentai kaip pensijų reforma neaugs, bus tiesiog užtikrinamas jos funkcionavimas ir suderinamumas su dabartinių pensininkų interesais.
Tuo tarpu mūsų griūvanti socialinė sistema, egzistuojanti neigiamų demografinių tendencijų laikotarpiu, tiesiog prašosi nepopuliarios vyriausybės, kuri pažabotų savo norus patikti, įsileistų į sistemą daugiau disciplinos ir toliaregio mąstymo ir pastatytų ją ant kojų. Kuri ne naudotų socialinę politiką kaip įrankį gerumui parodyti ir palankumui įgyti, o, gerai įvertinusi sistemos būklę ir galimybes, vykdytų ekonomiškai pagrįstą socialinę politiką. Juo labiau, kad tie socialiniai pinigai nėra valdžios „turimi“, jie yra nuolat pačių žmonių – verslininkų ir samdomų darbuotojų – uždirbami ir mokesčiais surenkami į biudžetą. Žmonės juos moka investuodami į savo dabartį ir ateitį, todėl neatsakingas jų išdalinimas gali būti prilyginamas jei ne vagystei, tai bent jau didelei apgaulei.
Kur trumpa, ten trūksta
Populistinis gerumas be ilgalaikės strategijos socialinėje politikoje yra pražūtingas. Be to, jis nėra nuoširdus, negali būti ilgalaikis, ir neretai sukuria daugiau ilgalaikių socialinių problemų, nei gėrio. Ironiška, bet net ir rieškučiomis dalydamas socialinę pagalbą geras ilgai vistiek nebūsi, nes visiems jos paprasčiausiai neužteks. Jei užteks norintiems šiandien, neužteks prašantiems rytoj. O demografiniai rodikliai labai aiškiai rodo, kad tų norinčiųjų kasmet vis daugės. Tuo tarpu dirbančiųjų ir mokančiųjų, kad to gerumo nemažėtų, bus vis mažiau. Todėl šiandien, kaskart vis dėkodami vyriausybei už naujas ir/ar didesnes socialines išmokas turėtume tik kartelį žvilgterėti į tą aukso puodą, iš kurio tos išmokos imamos: pamatytume, kad tas puodas yra gana aprūdijęs. O specialistams seniai akivaizdu, kad nėra jis nei labai auksinis, nei labai pilnas – ir lopyti reikia jį šiandien, nes nepraeis ir keleri metai, ir puodo dugnas bus visai kiauras; o tada jį lipdyti bus per vėlu, reikės ieškoti naujo.
Liūdnai realistiškas puodo – socialinio draudimo fondo – prognozes lemia du labai akivaizdūs veiksniai: pirmiausia, senstanti visuomenė, antra, socialinio draudimo sistemos nuolatinis spaudimas nepavelkamais įsipareigojimais. Tereikia suprasti, kad „gerumo“ minutę padidintos motinystės ar bedarbystės išmokos nėra vienkartinės – jos yra užkoduojamos sistemoje ir turės būti mokamos ir tuomet, kai puode nieko, nekalbant jau apie auksą, nebebus. Jos neišnyks ir nesumažės. Nes jei geru būti politiškai yra labai naudinga, visgi labai retas politikas rinksis pensijų ar vaiko auginimo išmokų mažinimo savižudybę.
Gėrio vaisiai
Išlaidavimas, kad ir kokių gerų ketinimų vedamas, nesunkiai priveda prie ekonominio sąstingio: įsipareigojimų nebepavelka valstybės biudžetas, finansavimo netenka būtini projektai, siekiant išlaikyti socialinę mašiną ir užlopyti skolas didinami mokesčiai, o tai muša dirbančiųjų motyvaciją ir veja verslus iš šalies. Sąrašas gali būti ilgas. Vienas pavyzdys iš šios vasaros socialinių istorijų parodo, kaip nesunkiai geri ketinimai neigiamai paveikia darbo rinką ir ekonomikos augimo perspektyvas – tai „Ekrano“ darbuotojų likimas po bendrovės bankroto.
Užuojauta „Ekrano“ darbuotojams ir potenciali valstybės pagalba vyravo pavasarinėse viešose socialinėse diskusijose. Darbuotojams į pagalbą, kaip ir reikėjo tikėtis, pirmiausia atėjo verslas, siūlydamas naujas darbo vietas, perkvalifikavimo programas ir apmokymus. Tačiau įmonės, bandžiusios įdarbinti be darbo likusius panevėžiečius pastebi, kad jų siūloma išeitis (darbo vieta) negali konkuruoti su valstybės siūloma pagalba (nedarbingumo išmokomis). Darbuotojai neskuba imtis jiems siūlomo darbo, nes jiems suteikiamos pašalpos yra ne itin mažesnės nei siūlomi atlyginimai (maksimali bedarbio pašalpa šiandien yra 848 litų per mėnesį, o vidutinis darbo užmokestis šalyje, atskaičiavus mokesčius, yra vos didesnis už 1000 litų). Akivaizdu, kad kiekvienas pasiskaičiuos, ar jam apsimoka mėnesį dirbti už kelis šimtus litų.
Taigi pašalpomis buvo nuviliota dalis verslui reikalingos darbo jėgos, taip tiesiogiai mažinant šalies ekonomikos augimo ir konkurencingumo perspektyvas. O valdžia toliau siekia didinti „pagalbą“, kuri, kad ir maloni nedirbantiems, muša jų motyvaciją ieškotis darbo: jau teikiamas Garantinio fondo steigimo pakeitimo projektas, kuriame nustatytos didesnės išmokos bankrutuojančių įmonių darbuotojams.
Atrodo, kad senoji lietuviška patarlė „kas nedirba – tas nevalgo“ šiandienos visuomenėje skaitoma aukštyn kojomis – „kas nedirba – valgo pirmas“. Įdomu, kaip toks naujasis vertybių ir teisingumo supratimas motyvuoja žmones dirbti, ir kaip (labai kvailai, aišku) jaučiasi tas, kuris vis dėlto dirba, nors uždirba nedaug? Gal reiktų dar kartelį žvilgterėti į tuos vakarus, į kuriuos vis bandom lygiuotis, ir pamąstyti, iš kur yra kilęs kitas nesenas posakis – „blogų darbų nebūna“? Ar tik Amerikoje, kitaip nei Lietuvoje, nebūna, todėl ten visi ir važiuoja dirbti?
Apie nuoširdumą
Svarbu suprasti, kad tas gėris, kuris atsispindi šiandieninėje socialinėje dosnumo politikoje, yra labai laikinas, ir ne itin nuoširdus. Laikinas, nes išdalinami pinigai į kairę ir į dešinę nepamąsčius apie tai, iš ko bus mokamos mažiausios pensijos už kelių metų, kai pertekliai išgaruos, o turinčių teisę į išmokas bus dukart daugiau nei šiandien.
Nenuoširdus tas gerumas ir todėl, kaip jau minėta, dosniai dalinami ne dalintojų, o visų mūsų pinigai: už biudžeto perviršius turėtume dėkoti verslui, o ne grietinėlę nuimantiems ministrams. Juolab, kad valdininkai netrunka panaudoti tuos pinigus ir mažiausiai visuotinai ir socialiai būtinoms reikmėms – vien tarp šios vasaros nutarimų rasime apskričių viršininkams ir jų pavaduotojams priskirtus nemažus atlyginimų priedus ir pasiskirtas valstybines pensijas, kurias gauna 110 tūkst. privilegijuotųjų.
Blogai ir tai, kad patikėję savo galia skleisti gėrį, valdininkai jaučiasi turį teisę į tokį gerumo administravimą, kurio nepavadinsi kitaip nei ne itin skania socialine inžinerija. Pavyzdžiui, naujasis tėvystės išmokų įstatymas, kuris viena ranka suteikia naujagimių tėvams galimybę mėnesiui išeiti apmokamų tėvystės atostogų, o kita atrenka, kokie tėvai gali gauti išmokas, o kokie ne. Gali, pasirodo, tik tie tėčiai, kurie yra vedę vaiko mamą.
Taigi vienu šūviu bandoma nušauti du zuikius – paskatinti tėvus paauginti vaikus, ir pagražinti socialinį paveikslą. Iš tikrųjų vyksta ne kas kita kaip akivaizdi diskriminacija – pirmiausia vyrų, o taip pat tų, kurie dėl religinių, moralinių, finansinių ar kokių nors kitų, visiškai asmeninių, priežasčių, nėra vedę. Atrodė, kad tokie sprendimai kaip vedybos ir vaikų auginimas laisvoj visuomenėj yra kiekvieno individo reikalas. Pasirodo, ne – jei tu ne su mumis, būsi nubaustas. Kad ir kaip absurdiškai skamba visi sovietmečio viengungių mokesčiai nevedusiems ir bevaikiams, atrodo, kad mes ten jau pargrįžome.
Gera pensijų reforma
Gerumu varoma socialinė mašina gal ir turėtų artinti – bent jau idėjiškai – prie įsivaizduojamos idiliškos socialinės gerovės. Tik, deja, visa gerovė baigiasi ten dar nepatekus, nes sistema, nuolat pumpuojama ir apkrauta gėrybėmis, ilgainiui tampa nebepajėgi tą gerovę patempti, ir tada stumti ją tenka ne kam kitam, o visiems mums, kaskart vis labiau susiveržus diržus ir mokant „gerovės“ duoklę naujais ir/ar didesniais mokesčiais.
Norint turėti gerą socialinę politiką, ją turime formuoti remiantis ne akimirkos jausmais, o ekonomiškai pagrįsta logika. Sprendimai turėtų būti priimami sugebant įvertinti jų tęstinį poveikį ir matant ilgalaikę socialinę perspektyvą, nesibaigiančią momentiniu „Sodros“ pertekliumi ar didesniu gimstamumu. „Gera“ socialinė politika turėtų reikšti kartais politiškai mažiau populiarius sprendimus ir susilaikymą nuo efektingų išmokų didinimų. Turėtų būti investuojama į tuos projektus, kurie ilgainiui žmogų pašalina iš subsidijų gavėjų tarpo (kaip, pvz., pensijų reforma), o ne pripratina prie pašalpos gavėjo statuso (pvz. „pašalpų projektai bedarbiams, žemės ūkiui).
Į projektus, kurie tęsiasi pasibaigus Vyriausybės kadencijai, ir kurie po daugelio metų gali užtikrinti išmokas, nepriklausančias nuo politinės valios ar tų metų gimstamumo. Pirmiausia tai reikštų pensijų reformos – kaip kol kas vienintelio instrumento galinčio subalansuoti socialinį draudimą senstančioje visuomenėje – gilinimą. Šiandieninė jos situacija liūdina – gražiai vadinama „reforma“, savo kuklumu ji grasina diskredituoti pačią reformos idėją. Politikos formuotojai ragintojus kažką keisti gali „nuraminti“, kad reforma tai juk vyksta.
Tuo tarpu pinigus į fondus investavę žmonės mato, kiek tų pinigų išauga, o kiek jų skiriama vien fondų administravimui. Norint, kad pensijų reforma iš tikrųjų vyktų, būtina didinti privačių įmokų dalį, ir daryti tai greitai. Tačiau užregistruota pensijų reformos įstatymo pataisa, siekianti padidinti įmokas iki 10 procentų, nejudinama. Nes tai per jautru, per brangu… ir, sutikime, ne taip populiaru ir efektyvu kaip padidinti išmokas šiandienos norintiems. O taip norėtųsi, kad populistinį gerumą imtų ir pakeistų gera socialinė politika.
