LLRI išanalizavo Seimo parengtą Farmacinės veiklos įstatymo projektą ir pateikė esmines pastabas ir rekomendacijas Seimo Sveikatos apsaugos komitetui. Institutas siūlo nelicencijuoti farmacinės veiklos, nes pakankama priemonė yra farmacijos specialistų kvalifikacijos užtikrinimo priežiūra. LLRI nuomone, būtina atsisakyti ir projekto nuostatos, teigiančios, jog valstybė užtikrina gyventojų aprūpinimą būtinais vaistais ir nustato galimybę duoti pavedimus farmacijos įmonėms, nes tai neatitinka Konstitucijos nuostatos, užtikrinančios ūkinės veiklos laisvės principu paremtą ekonominę sistemą. Institutas taip pat siūlo nereguliuoti vaistų kainų, leisti vaistinės savininkais tapti visiems, ne tik farmacinį išsilavinimą turintiems asmenims. Be to, tikslinga suteikti teisę platinti nereceptinius vaistus fiziniams ir juridiniams asmenims (dabar leidžiama tik vaistinėms).
Toliau pateikiami LLRI pasiūlymai ir argumentai.
Dėl farmacinės veiklos licencijavimo
Lietuvos laisvosios rinkos instituto atlikta licencijavimo – kaip rinkos kontrolės priemonės – analizė rodo, kad ši priemonė labai suvaržo konkurencijos santykius rinkoje, tačiau neužtikrina, kad licencijavimui keliami tikslai bus pasiekti. Siekiant saugaus ir efektyvaus farmacijos sistemos funkcionavimo pakankama priemonė yra farmacijos specialistų kvalifikacijos užtikrinimo priežiūra, ką ir numato pateiktas projektas.
Siūlome atsisakyti 3 straipsnyje, 12 straipsnyje bei 17 – 21 straipsniuose siūlomo nustatyti farmacinės veiklos licencijavimo.
Dėl valstybės vaidmens užtikrinant aprūpinimą vaistais
Projekto 4 straipsnis teigia, kad valstybė užtikrina gyventojų aprūpinimą būtinais vaistais ir nustato galimybę duoti pavedimus farmacijos įmonėms. Atkreipiame dėmesį, kad tai neatitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalies nuostatos, kuri užtikrina ūkinės veiklos laisvės principu paremtą ekonominę sistemą. Projekte siūloma nuostata nesiderina su rinkos ekonomikos principais ir įveda centrinio planavimo elementus į farmacijos veiklą. Valstybės vaidmuo rinkos santykiuose yra užtikrinti, kad įmonės turėtų visas galimybes laisvai užsiimti savo veikla ir tarnauti žmonėms. Tik taip valstybė efektyviausiu būdu gali pasiekti, kad niekuomet nepritrūktų būtinų vaistų ir jie būtų prieinamos kainos.
Siūlome atsisakyti projekto 4 straipsnyje numatytų nuostatų.
Dėl vaistų kainų reguliavimo
Farmacinės veiklos įstatymo 5 straipsnis nustato, kad vaistų ir vaistinės asortimento prekių kainų reguliavimo atvejus ir tvarką nustato Sveikatos apsaugos ministerija, o 5 ir 6 straipsnis – kad privaloma nustatyti kompensuojamų vaistų kainas.
Laisvos kainos yra būtina sąlyga, kad būtų patenkinti vartotojų poreikiai ir vyktų pilnavertis ekonominis gyvenimas. Tik esant nereguliuojamoms kainoms gali įvykti mainai, naudingi ir pirkėjui, ir pardavėjui, tik esant laisvoms kainoms vartotojas gali rasti jam reikalingą prekę, o pardavėjas turi paskatų prekę gaminti ir parduoti. Kainų reguliavimas šią rinkos komunikacijų sistemą griauna. Nustačius maksimalias kainas mažesnes nei rinkos kainos, vartotojai prekės apskritai negauna už nustatytą kainą arba negauna tiek, kiek norėtų, arba tokios kokybės, kokios norėtų. Reguliuojamų prekių gamintojams ar pardavėjams iškyla reali grėsmė netekti darbo – gamintojams neapsimoka gaminti, o prekybininkams – pardavinėti nepelningas prekes. Tokiu atveju rinkos santykiai paprastai persikelia į neformalųjį sektorių – juodąją rinką, kuri yra neatskiriamas reguliavimų atributas. Be to, vaistų kainų reguliavimas be jokio pagrindo pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtintą principą, kad Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva. Teisiniu aspektu 5 straipsnio nuostata yra ydinga ir dėl to, kad suteikia teisę vykdomosios valdžios grandžiai neribotai reguliuoti ekonominį gyvenimą.
Siūlome atsisakyti 5 ir 6 straipsnių nuostatų.
Dėl vaistų platinimo gyventojams
Vadovaujantis Projekto 29 straipsniu, vaistai ir vaistinės medžiagos gali būti parduodami gyventojams ir įmonėms, neturinčioms leidimo farmacinei veiklai, tik per vaistines. Tokia nuostata yra įtvirtinta ir galiojančiame Lietuvos Respublikos farmacinės veiklos įstatymo 14 straipsnyje.
Šiuo vaistų platinimo ribojimu, matyt, siekiama užtikrinti, kad gyventojams būtų suteikta visapusiška informacija, kaip saugiai vartoti vaistus, ir kad šią informaciją suteiktų tik farmacijos specialistai. Be abejonės šį ribojimą pagrįsta taikyti prekybai tų vaistų, kurie vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos 1996 m. rugsėjo 23 d. įsakymu nr. 166 yra priskiriami prie receptinių vaistų, t.y. kurie sukelia tiesioginį ar netiesioginį pavojų žmogaus gyvybei ir sveikatai netaisyklingai juos vartojant arba kurių netaisyklingas vartojimas yra plačiai paplitęs, todėl atsiranda tiesioginis bei netiesioginis pavojus žmogaus sveikatai.
Tačiau dėl nepaaiškinamų priežasčių šie vaistų prekybos ribojimai taip pat yra taikomi ir prekiaujant nereceptiniais vaistais, kurie vadovaujantis minėtu Lietuvos Respublikos sveikatos ministerijos įsakymu nesukelia tiesioginio ar netiesioginio pavojaus žmogaus gyvybei ir sveikatai.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos vaistų įstatymo 8 straipsniu ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 5 d. įsakymu nr. 431, vaistais galima prekiauti tik tada, kai kartu su vaistais yra pridedamas informacinis lapelis, kuriame pateikiami paaiškinimai ir nurodymai vartotojui, kaip teisingai dozuoti ir vartoti vaistą. Taigi, vartotojai turi visą būtiną informaciją apie vaistų, kuriems nereikalingas receptas, taisyklingą vartojimą. Be to, šių vaistų vartojimas negali sukelti pavojaus žmogaus sveikatai ar net gyvybei. Todėl visiškai nebūtina reikalauti, kad nereceptiniais vaistais turi prekiauti tik vaistinės (kuriose dirba farmacininko išsilavinimą turintys asmenys).
Siūlome pakeisti Projekto 29 straipsnio redakciją ir įtvirtinti nuostatą, kad teisę platinti nereceptinius vaistus gyventojams ir įmonėms, neturinčioms leidimo farmacinei veiklai, turi fiziniai ir juridiniai asmenys, vykdantys įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytas vaistų laikymo ir pasenusių vaistų naikinimo sąlygas.
Dėl teisės būti vaistinės savininku
Projekto 48 straipsnis nustato, kad jokios formos vaistinės savininkas negali būti asmuo, neturintis vaistininko ar farmakologinio išsilavinimo. Atkreipiame dėmesį, kad tai neprisideda prie vaistinių darbo kokybės, nes savininkas nėra tas asmuo, kuris tiesiogiai bendrauja su klientais ir jo, kaip ir daugeliu atvejų, vaistinės vadovo funkcijos yra kitos – organizuoti įmonės valdymą, o pagrindinė savininko funkcija apskritai dažnai apsiriboja kapitalo investavimu į įmonę. Be to, toks apribojimas užsiimti ūkine veikla (verslu) yra Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnyje bei 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto principo, kad asmenys turi ūkinės veiklos, iniciatyvos laisvę, teisę pasirinkti verslą, pažeidimas.
Siūlome atsisakyti 48 straipsnio nuostatų.
