Jei pastarosiomis dienomis lankėtės vaistinėje, turbūt pastebėjote, kaip ji „pasipuošė“ naujais monitoriais. Juose rodomos perkamo vaisto analogų kainos, priemokų dydžiai. „Gal labai gerai gyvena tos vaistinės, kad sunkmečiu investuoja į neaiškios paskirties monitorius“ – gali pagalvoti dažnas vaistų pirkėjas. Skaičiuojama, kad vieno monitoriaus įrengimas kainavo apie 2000 litų, o iš viso už monitorius atseikėta nuo 3 iki 5 milijonų litų. Jei jau tokie pinigai „po kojomis mėtosi“, gal geriau būtų buvę sumažinti vaistų kainas, o ne leisti uždirbti monitorių pardavėjams?
Tačiau pinigai tikrai nesimėto, o monitorius vaistinėms primetė valdžia. Sveikatos apsaugos ministerija nusprendė, kad nuo birželio 1 dienos gydytojas turi išrašyti vaistą jo bendriniu aktyviosios medžiagos pavadinimu, o ne gamintojo registruoto vaisto vardu. Kad vaistinėje pirkėjas matytų visus išrašytos aktyviosios medžiagos vaistus, neva ir reikalingas ekranas.
Priimdama sprendimą pardavinėti vaistus monitoriuose, Sveikatos apsaugos ministerija pamiršo savo pačios nuolat kartotą frazę, kad vaistai yra ypatinga prekė. Pasirenkant vaistą, labai daug lemia ne tik kaina, bet ir vartotojo patirtis, pasitikėjimas, rekomendacijos ir kiti kriterijai. Pavyzdžiui, vien placebo efektas farmacijoje siekia iki 40 procentų. Problemos, kurios iškyla, įdiegus ekranus, yra dvi – farmakologinė ir ekonominė. Matyt rastume po lygiai farmakologijos specialistų, kurie sakytų, kad firminis, pirmojo gamintojo (etinis) vaistas yra geresnis, nei jo pasekėjas (generikas), ir specialistų, kurie tarp šių vaistų mato tik kainos skirtumus. Kol vaistų specialistai ginčijasi, o pats nesi farmakologas, pats neišmėginai vaistų, kad galėtum komentuoti jų poveikį, belieka tik pasitikėti gydančiu gydytoju, farmacininku ar kitu autoritetu. Taigi, egzistuoja gana didelė informacijos asimetrija, o tai jau yra ekonominė problema. Ji efektyviausiai sprendžiama, suteikiant pacientui kuo daugiau, kuo detalesnės ir įvairiapusės informacijos apie įsigyjamą prekę.
Taigi, žymiai labiau „prie veido“ tiktų įpareigojimas parodyti alternatyvių vaistų pakuotes. Tai ir kainuotų pigiau, ir žmogus gautų daugiau informacijos – dažnas pacientas būtent iš pakuotės įsimena jam tikusius vaistus. Dabar gi artimiausių žmogaus patarėjų – mediko ir farmacininko – kvalifikacija nustumiama į antrą planą. Kam tuomet gydytojus ir farmacininkus licencijuoja valstybinės komisijos, jei žmogus vaistinėje paliekamas vienas su monitoriumi. Matyt valdžia mano, kad jei parduodami ne patys pigiausi vaistai, tai vykdomas sąmokslas prieš žmogų. Toliau einant šiuo valdžios nurodytu keliu, reikėtų automatizuoti vaistines, kaip kokias savitarnos kasas – nuskanavai receptą, paspaudei pasirinktą vaistą, įkišai banknotą, gavai vaistą. Būtų sutaupyta farmacininkų laiko, darbo sąnaudų. Dabar gi vaisto pardavimas kainuoja dvigubai – nebepakanka diplomuotų specialistų, reikia mokėti dar ir už ekranus.
Niekas neneigia, kai kurie vaistų gamintojai aktyviai agituoja pirkti jų vaistą, pasitaiko ir medikų ar farmacininkų, kurie pamiršę Hipokrato priesaiką pradeda tarnauti litui. Tai – etinė problema, kurios neišspręsi draudimais išrašyti konkretaus pavadinimo vaistą, monitoriais vaistinėse ar kitomis pusiau policinėmis priemonėmis. Nauji reikalavimai, tokie kaip monitoriai, didina vaistų pardavimo sąnaudas, o informacijos asimetrijos problemos nesprendžia. Beveik nėra abejonių, kad ekranai vaistinėse bus tik butaforija, „vieta jūsų reklamai“, kol galų gale bus išmontuoti ar panaudoti kitiems tikslams. Aišku ir tai, kad kvailų reguliavimų autoriai, kaip visada, už nieką neatsakys ir nuostolių nedengs. Jų neatsakingumas bus įskaičiuotas į vaistų kainą.
