Nseniai Vyriausybė pritarė Sveikatos draudimo įstatymo, Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo ir Sveikatos sistemos įstatymų pakeitimams. Įstaigoms, norinčioms sudaryti sutartis su ligonių kasomis ir gauti paslaugų apmokėjimą iš privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF), reikės atitikti įstatyme nustatytus papildomus reikalavimus. Tokie pakeitimai ne tik mažintų konkurenciją tarp paslaugų teikėjų, bet svarbiausia – varžytų pacientų teisę rinktis.
Naujas ir labiausiai gydymo įstaigas diskriminuojantis kriterijus – 3 metų patirties reikalavimas. Dalis įstaigų, kurios neturės 3 metų paslaugų teikimo patirties, neturės teisės sudaryti sutartį su ligonių kasomis dėl teikiamų paslaugų išlaidų kompensavimo iš PSDF biudžeto. Jau dabar sveikatos priežiūros įstaigos, norėdamos teikti paslaugas ir gauti paslaugų kompensavimą iš ligonių kasų turi turėti licenciją. Tai reiškia, kad licenciją gavusios sveikatos priežiūros įstaigos jau atitinka kriterijus ir turi teisę verstis sveikatos priežiūros veikla, teikti paslaugas bei gauti už jas apmokėjimą. Todėl naujas paslaugų teikimo patirties reikalavimas būtų perteklinis. O įstatymo rengėjų užmojai šiuo reikalavimu užtikrinti sveikatos priežiūros paslaugų kokybę yra paprasčiausiai nepagrįsti.
Toks nepagrįstas patirties reikalavimas ne tik ribotų gydymo įstaigų galimybes gauti finansavimą iš PSDF, bet ir pažeistų dabar galiojantį principą „pinigai keliauja paskui pacientą“. Dabar pacientas gali laisvai pasirinkti tą gydymo įstaigą (nesvarbu, ar ji būtų valstybinė ar privati), kurioje labiausiai nori gauti reikalingas paslaugas ir apmokėjimą už jas. Jeigu būtų priimti šie įstatymo projektai, sutartys būtų sudaromos ne su visomis gydymo įstaigomis. Todėl pacientai, nors ir norėtų, bet nesirinktų sutarties neturinčios gydymo įstaigos, o jei ir pasirinktų tiesiog netektų kompensacijų ir turėtų mokėti visą paslaugos kainą. Dėl to mažėtų pacientų galimybės pasirinkti gydymo įstaigą ir gauti geresnes paslaugas.
Sveikatos draudimo įstatymo projekte siūloma detalizuoti nuostatas dėl PSDF lėšų paskirstymo. Kaip nurodyta įstatymo projekte, kompensuojamų paslaugų kiekį nustatys Sveikatos apsaugos ministras atsižvelgdamas į demografinius rodiklius, sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą, asmens sveikatos priežiūros paslaugų vartojimo netolygumus, ligotumo ir mirtingumo rodiklius konkrečioje ligonių kasos veiklos zonoje. Atitinkamai ligonių kasa konkrečiai sveikatos priežiūros įstaigai nustatys kompensuojamų paslaugų kiekį. Tai darys neviršydama ligonių kasos veiklos zonoje nustatyto kompensuojamų paslaugų kiekio ir atsižvelgdama į tos įstaigos paslaugų teikimo rodiklius.
Kas nutiks, jei gydymo įstaiga viršys sutartyse su ligonių kasa nustatytus apmokamų paslaugų kiekius? Galimas atvejis, ji nebegalės teikti paslaugų arba teiks ir dirbs nuostolingai, nes už paslaugų teikimą negaus apmokėjimo iš PSDF. Kitaip tariant, PSDF lėšų skirstymas teritoriniu principu pažeistų pacientų mobilumą, t. y. varžytų galimybes laisvai rinktis gydymo įstaigą. Lėšų skirstymas gydymo įstaigoms pagal paslaugų teikimo rodiklius neįvertintų paciento poreikių. Todėl akivaizdu, kad siūlomi PSDF biudžeto paskirstymo kriterijai mažintų įstaigų konkurenciją siekiant pritraukti pacientus, nebūtų užtikrinamas paslaugų prieinamumas.
Dabartinė situacija rodo, kad valstybė nėra pajėgi ir negali užtikrinti visų sveikatos priežiūros paslaugų finansavimo iš valstybės biudžeto lėšų, nes viskam neužteks pinigų. Atsižvelgiant į tai, reikėtų tikslinti teisės aktus, kad žmogui būtų aišku, kokias paslaugas finansuoja valstybė, o už kokias ir kiek jis turi susimokėti pats (pvz., papildomo sveikatos draudimo lėšomis). Turi būti aiškiai pasakyta, kas turi dengti tą sveikatos priežiūros paslaugų dalį, kuriai neužtenka lėšų iš PSDF. Tais atvejais, kai pacientas negali susimokėti už būtinas medicinos paslaugas, įvertinus įvairius socialinius kriterijus, paslaugų suteikimą turėtų kompensuoti valstybė. Todėl, siekiant pritraukti papildomų lėšų į sveikatos sektorių, reikia užtikrinti asmenų papildomo (savanoriško) draudimo veikimą ir plėtrą ir įteisinti legalias priemokas už sveikatos priežiūros paslaugas, o ne riboti gydymo įstaigų galimybes gauti PSDF finansavimą. Beje, ir Konstitucinis Teismas 2013 m. gegužės 16 d. nutarimu nėra pasakęs, kad pacientų priemokos už sveikatos priežiūros paslaugas yra negalimos.
Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo projekte nustatytas naujas reguliavimas, kad iš PSDF pirminės asmens sveikatos priežiūros paslaugos gali būti apmokamos tik įstaigoms, atrenkamoms viešo konkurso būdu. Tačiau tai nebūtų taikoma Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemai (LNSS) priklausančioms įstaigoms. Projekto nuostatos suponuoja tai, kad toks reglamentavimas nukreiptas prieš LNSS nepriklausančias privačias gydymo įstaigas. Šiuo atveju savivaldybės įstaigų veiklą reguliuos pagal jų ketinimus gauti PSDF lėšas. Vien jau tai, kad gydymo įstaigos yra akredituotos rodo, jog jų paslaugų kokybė yra tinkama. Todėl papildomas konkursas būtų diskriminacinis ir sudarytų žymias kliūtis patekti į rinką, ypač naujiems ūkio subjektams.
Konstitucinis Teismas, anksčiau minėtu nutarimu, yra vienareikšmiškai išaiškinęs, kad visos sveikatos priežiūros įstaigos už suteiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas gali ir turi gauti lėšas iš PSDF biudžeto. Taip pat Konstitucinis Teismas ne kartą konstatavo ir išaiškino, kad sveikatos priežiūros paslaugos yra teikiamos rinkoje jų reguliavimą traktuojant per ūkinės veiklos laisvės prizmę ir neturi būti sudaromos kliūtys norinčiam užsiimti ūkine veikla patekti į rinką.
Sveikatos priežiūros įstaigų reglamentavimą reikia sutvarkyti taip, kad jis neprieštarautų nei Konstitucijoje nei Konstitucinio Teismo nutarimuose reglamentuojamai ūkinės veiklos laisvei. O naujuose įstatymų projektuose nėra atsižvelgiama į svarbiausią šalies dokumentą, laikomasi užmojų – apriboti pacientų teises gauti ligonių kasų kompensavimą už paslaugas jų pasirinktose gydymo įstaigose bei apriboti sveikatos priežiūros įstaigų galimybes gauti finansavimą.
Ar gali valdžia nuspręsti už žmogų, kurioje asmens sveikatos priežiūros įstaigoje jam gydytis? Šiuo metu visi turi teisę pasirinkti gydymo įstaigą, nesvarbu, ar ji būtų valstybinė ar privati. Todėl siūlomi pakeitimai privestų prie to, kad žmonės negalės neštis savo sumokėtų privalomojo sveikatos draudimo pinigų, kur norės, o gydymo įstaigos, praradę vieną iš finansavimo šaltinių, dirbs nuostolingai.
Aišku viena, kad Lietuvos sveikatos sistemai reikalinga pertvarka ir teisės aktų tobulinimas. Tačiau žmogaus laisvė apsispręsti, kur jis nori nusinešti savo sumokėtus mokesčius ir gauti reikalingą sveikatos priežiūros paslaugą, turi būti nevaržoma.
