Sveikatos draudimas yra draudikų, o ne valstybės reikalas. Ši paslauga rinkoje jau seniai teikiama, tačiau valstybė vis tiek neperleidžia šio vaidmens. Privačios draudimo bendrovės šį verslą išmano, jos moka valdyti sveikatos draudimo rizikas.
Dabar Ligonių kasos veikia nedraudiminiu principu. Iš tikrųjų jos veikia be jokių taisyklių. Ligonių kasos pasirašo sutartis su gydymo įstaigomis vos ne pagal tradiciją „kiek davėm praeitais metais, tiek duosim iš šiemet“. Į paciento poreikius nėra atsižvelgiama.
Jeigu sveikatos draudimas būtų perduodamas privačioms bendrovėms, tai tada sveikatos apsaugos sistemoje atsirastų trišaliai santykiai. Žmogus pats pasirinktų draudiką, o ligoninės konkuruotų siūlydamos paslaugų paketus ir kainas. Vis dėlto Ligonių kasų naikinti nereikia, tačiau turi pasikeisti jų funkcija. Jos turėtų pasirūpinti tais, kurie nedalyvautų privačiame sveikatos draudime. Tokiu atveju jos taptų nedidele organizacija, su konkrečia funkcija.
Dabartinė sistema nepalieka vietos savanoriškam sveikatos draudimui. Būtina aiškiai apibrėžti, kurias paslaugas dengia draudimas, kurių ne. Dabar teoriškai draudimas turi dengti viską, tačiau už kai kurias paslaugas turime primokėti. Mūsų instituto siūlymas ir yra aiškiai apibrėžti draudžiamų paslaugų paketą ir perduoti jį privačiam verslui.
Juridiniai asmenys dabar papildomą draudimą naudoja tik kaip paskatą savo darbuotojams, t.y. darbdaviai apdraudžia savo darbuotojus.
